Povilas Urbšys – panevėžietis, buvęs Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio padalinio vadovas. Šiuose rinkimuose į Seimą kandidatavo Vakarinėje rinkimų apygardoje ir kaip nepriklausomas, save išsikėlęs kandidatas nugalėjo visus konkurentus itin ryškia balsų persvara. Už P. Urbšį balsavo net 9 807 panevėžiečiai, ir tai yra antras pagal dydį iš 68 vienmandačių apygardų rezultatas, kurį pralenkė tik Seimo pirmininkė I. Degutienė.
Be to, Povilas kalba apie tai, kad kova rinkimuose – tai tik didelio kelio pradžia. Grupė iniciatyvių žmonių, lydėjusių jį rinkimų batalijose, nežada skirstytis kas sau, o vis drąsiau prabyla apie judėjimo, kuris gintų piliečių teises nuo partinės nomenklatūros savivalės, įkūrimą.
Kas tai per fenomenas, kaip mažai viešumoje žinomas žmogus per tokį trumpą laiką sugebėjo išeiti į lyderius? Apie tai ir ne tik kalbėjosi Andrius Navickas.
Kas labiausiai nustebino šių rinkimų metu? Pirmą kartą žengėte į atviras politines batalijas ir, spėju, iš vidaus jos atrodo dar kiek kitaip, nei stebint iš šalies?
Kai rinkome parašus, labiausiai nustebino žmonių nusivylimas, atrodė tarsi iš jų kažkas būtų pavogę viltį. Jų netikėjimas, kad kas nors dar gali tai pakeisti, ir skaudino, ir kėlė nerimą. Nustebino ir jaunimo pozicija. Dauguma jų pabrėždavo, kad politika – ne jų reikalas. Mes prieš 24 metus turėjome lygiai tiek pat metų, kaip jie dabar, ir jeigu būtume buvę tokios pat nuostatos, kokios dabar yra jie, tai, manau, niekada nebūtume atgavę Nepriklausomybės.
Savotiškai galima konstatuoti, kad turime valstybę tarsi be piliečių. Bet kartu reikia pripažinti, kad žmogaus prigimtyje vis dėlto yra gėrio, tiesos siekimas, ir jis, to skatinamas, vis dėlto apsisprendžia ir eina prie balsavimo urnų. Taip pat Seimo rinkimų kampanijos metu išryškėjo, kiek pasikeitė įstatymai, kurie reglamentuoja politinės kampanijos dalyvių teises ir pareigas. Turiu pripažinti, jeigu tokie įstatymai būtų galioję 1990 metais, mes tikrai nebūtume išrinkę tokios Aukščiausiosios Tarybos, kuri būtų drįsusi atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Priminsiu, tuo metu galiojo tiesioginių rinkimų sistema. Be abejo, totalitarinis režimas imitavo demokratinį procesą, totalitarinis režimas niekada neįsivaizdavo, kad piliečiai gali pasinaudoti tomis įstatymo suteiktomis galiomis ir jas panaudoti prieš patį režimą.
Pabandykime įsivaizduoti, jeigu 1990 metais rinkimų sistema būtų buvusi tokia kaip dabar, ir pusė AT deputatų būtų renkami tiesioginiuose rinkimuose, o kita pusė – pagal sąrašus. Tuomet AT sudėtis būtų buvusi visai kitokia, Komunistų partija būtų prikūrusi dar kitų partijų, ir nebūtų buvę galima surinkti tos daugumos, kuri pakėlė rankas dėl Nepriklausomybės akto atkūrimo. 1990 metais apie tokią, kokia yra dabar Vyriausioji rinkimų komisija, negirdėjome.
Anuomet tokios komisijos poveikis rinkimų organizavimui buvo visiškai minimalus. Šiandien mes turime darinį, kuris atsakingas už lygiateisių rinkimų organizavimą, tačiau realybė kitokia. VRK sudėtis yra sudaryta iš partijų, ir susidaro įspūdis, kad pagrindinė jos narių funkcija yra ginti interesus tų politinių partijų, kurios juos delegavo. Kita dalis nėra priklausoma nuo politinių partijų, bet, kaip parodo Ulevičiaus pavyzdys, jis galėjo atstovauti reklamos firmų interesams. Be abejo, rinkimus lydi dideli pinigai, ir reklamos agentūrų atstovai nori turėti savo žmogų, kuris gintų jų interesus. Bet sakykite, ką tai turi bendra su demokratinių rinkimų organizavimu? Todėl save išsikėlę kandidatai praktiškai yra pasmerkti pralaimėti. Na, mums pavyko rasti tą Sąjūdžio žariją, ją įpūsti ir uždegti Vilties laužą. Įrodėme, kad ir kokia būtų ydinga sistema, ji vis vien yra įveikiama. Žmonės pakilo ir aiškiai pasakė, jog toliau taip tęstis negali.
Visą straipsnį skaitykite:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-11-06-povilas-urbsys-mes-tampame-tie-kurie-privers-politines-partijas-keistis/90350/comments#list