Prezidento rinkimuose, turėsiančiuose tęsinį po dviejų savaičių, rinkėjai išreiškė savo valią. Klaipėdoje, Kaune ir Panevėžyje antrą vietą laimėjo nepriklausomas kandidatas Naglis Puteikis. Politologai, ekspertai, viešųjų ryšių specialistai jau dabar balsavusius už N.Puteikį vadina protesto balsais, tik, tiesa, ne visi išdrįsta įvardyti, prieš ką. Galima daryti prielaidą, kad tuo būdu buvo išreikštas nusivylimas partinių suokalbių valdymu, valdžios pataikavimu „reikalingų žmonių“ interesams, daugumos piliečių lūkesčių negerbimu.
Keistai atrodo nuomonė, kai balsavusieji už N.Puteikį priskiriami prie primityvių, neišsilavinusių žmonių. Ši pozicija priimtina save vadinantiems politiniu „elitu”, nes jie žmonių intelektinį koeficientą nustatinėja tik pagal lojalumą jų partijų kandidatams.
Žmonės, balsuodami už N.Puteikį, išreiškė norą susigrąžinti valstybę. Šis susigrąžinimas negali įvykti pagal iš anksto surežisuotus politinės „grietinėlės“ rinkimus – balsuodami už N.Puteikį, piliečiai tokį scenarijų sugriovė. Ar rinkimai būtų demokratiški, jei prezidentė, nesugebanti pripažinti savo klaidų, būtų laimėjusi pirmajame ture? Ar jos atžvilgiu skeptiškai nusiteikusiems rinkėjams atsiradusi alternatyva N.Puteikio asmenyje nesutrukdė į antrąjį turą prasibrauti juodosios buhalterijos „kniaziaus“ partijos atstovui?
Viešai ne kartą esu išsakęs nuomonę, jog Lietuvos valstybė bus pažeidžiama tiek, kiek bus priklausoma nuo savanaudiškų partijų, kiek lojalumas valstybei ir jos žmonėms bus siejamas su atsidavimu vienam asmeniui. Prezidento rinkimų pirmajame ture Lietuvos žmonės valdžios partijoms ir asmeniškai prezidentei nusiuntė aiškią žinią: nieko nekeisti nebegalima. Įdomu, kaip šią gautą žinią sugebės iššifruoti kandidatai į Lietuvos Respublikos prezidentus Dalia Grybauskaitė ir Zigmantas Balčytis?