Skelbiame du skirtingus požiūrius imigracijos klausimu ir kviestume išsakyti savo nuomones
Žilvinas Šilėnas. Užsieniečius specialistus reikia įdarbinti kuo greičiau, kol dar ne per vėlu
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas | DELFI.lt | 2013 m. rugpjūčio 23 d.
Dar prieš vasaros atostogas Lietuvos pramonininkų konfederacija garsiai pasakė tai, apie ką visi šneka jau seniai. Užsieniečiams iš ne ES šalių įsidarbinti Lietuvoje yra sunku arba neįmanoma. Tyčia ar netyčia (dėl per didelio biurokratinio uolumo) procedūros yra ilgos, sudėtingos ir varginančios. Ir nesvarbu, ar tu amerikietis, ar baltarusis.
Šį biurokratizmą puola ginti politikai ir kai kurie viešosios nuomonės formuotojai (beje, beveiki visi – mokesčių mokėtojų išlaikytiniai), negailėdami pasenusių klišių, stereotipų ar į paviršių prasimušančių nacionalinių-socialistinių aliuzijų.
Vien ko vertas pamąstymas, kad „Vakarų šalys […] didėjant nedarbui pirmiausia skatindavo išvykti imigrantus“. Šis visas keistai kairiai-nacionalistinis choras skelbia, kad jei ne lietuvių tautybės asmenims bus leista dirbti Lietuvoje, mūsų laukia pražūtis.
Labai keista, bet jie „pamiršta“, kad ES garantuojamas asmenų judėjimas užsieniečiams tą laisvę suteikia jau dabar. Ir pražūties vis dar nesimato. Nebent jie nori teigti, jog pražūtį sukels tai, kad Lietuvoje bus leista dirbti ne tik latviui, bet ir baltarusiui.
Bet užteks apie ginčo stilių ar formą, sugrįžkime prie ginčo esmės. Ar reikėtų drausti (ar sudaryti kliūtis) Lietuvoje įsidarbinti ne ES šalių piliečiams (čia dar kartą priminsiu, kad ES šalių piliečiai, iš esmės, pas mus dirbti gali). Kokias neigiamas pasekmes toks draudimas sukelia ir ką iš tiesų duotų draudimų panaikinimas?
Dėl draudimų kenčia ir žmonės, ir šalis
Pirma, dėl draudimo labiausiai nukenčia ir žmonės, kuriems dirbti neleidžiama, ir pati šalis, draudžianti darbą. Būtent lietuvių emigrantų istorija tai parodo geriausiai. Dėl to, kad, pvz., D. Britanija leido dirbti, labiausiai išlošė patys lietuviai emigrantai ir pati D. Britanija.
Jie kūrė vertę, uždirbo pinigus, mokėjo mokesčius (ir dar sugebėdavo dalį pinigų parsiųsti namo). Laisvai galintys veikti žmonės, kaip ir visada tokiais atvejais, imasi gerinti savo situaciją (dirbti, užsidirbti), o tai darydami padeda ir visiems aplinkiniams (dirba, kuria, sumoka mokesčius).
Nelegalūs imigrantai mažiau apsaugoti
Antra (irgi iš lietuvių emigrantų patirties), kuomet esi imigravęs legaliai, tu esi daug labiau apsaugotas, nei būtum imigravęs nelegaliai. Visame pasaulyje visi didžiausi ir baisiausi išnaudojimai darbe, vyksta būtent su nelegaliais migrantais.
Žinoma pažeidimų pasitaiko ir su legaliais migrantais, ar net su piliečiais. Bet tie, kas legaliai imigracijai priešinasi dėl to, kad, neva imigrantai bus išnaudojami, turėtų sutikti, kad legali migracija suteikia daug daugiau galimybių apsaugoti ir apsisaugoti nuo išnaudojimo.
Kvalifikuoti savo ar kitos šalies specialistai – vertybė
Trečia, sugrįžkime prie specifikos ir būtent prie to, apie ką šnekėjo Lietuvos pramonininkų konfederacija. Kalbame apie kvalifikuotų specialistų imigraciją: inžinierius, konstruktorius ir pan.
Kvalifikuoti, norintys ir galintys dirbti žmonės yra vertybė, nesvarbu kokios tautybės jie būtų. Bandomas skleisti vaizdinys apie konteineriais atsivežamus darbuotojus iš Rytų kaimynių, ko gero, yra nepilnavertiškumo komplekso, jaučiamo prieš Vakarų Europos valstybes išraiška.
Daugmaž – „Jei Vakarai mus laiko antrarūšiais, mes tai paneigsime, antrarūšiais vadindami kitus, nutolusius dar labiau į Rytus“. Tai yra vaikiška ir neracionalu.
Daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą
Ketvirta, nors kalbama apie kvalifikuotų specialistų pritraukimą, panagrinėkime taip visų mėgstamą naudoti „baubą“, t.y. nekvalifikuotų darbuotojų antplūdį. Sakoma, neva tai būtų pražūtis. Visiška netiesa. Jei staiga šalyje atsirastų daug pigios, dirbti norinčios ir galinčios darbo jėgos, teigiamą poveikį pajustume visi: būtų pagaminama daugiau, būtų pagaminama pigiau, išaugtų vidaus rinka ir t.t.
Poveikis būtų analogiškas tam, kuomet pasijunta „demografinis dividendas“, t.y. kuomet pilnametystės sulaukia ir į darbo rinką ateina daug jaunuolių. Juk nesibaiminame didėjančio gimstamumo (jei jis toks būtų), net priešingai, jį skatiname. Nors nežinome, kuo taps užaugę vaikai, kurių gimstamumą skatiname: inžinieriais, benamiais ar užsieniečiais.
Bijoti didesnio darbo rankų skaičiaus yra visiškai neracionalu. Taip gali mąstyti tik žmonės, manantys, kad darbo vietų kiekis yra fiksuotas, t.y. jei kažkas įsidarbino, kažką reikia atleisti. Ekonomistai šią mąstymo klaidą jau seniai yra paneigę.
Dirbančių žmonių skaičius priklauso nuo aibės veiksnių: darbo kainos, investavimo, produktų paklausos, darbo produktyvumo, teisinio reguliavimo ir yra pastoviai kintantis. Štai 2008 metais Lietuvoje privačiame sektoriuje dirbo 1,1 mln. gyventojų, 2012 – jau tik 0,9 mln. Priežastis – aukščiau išvardinti veiksniai.
Žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio baiminamasi nepagrįstai
Penkta, deja, pigios darbo jėgos antplūdis yra sunkiai tikėtinas turint galvoje, kad už nekvalifikuotus darbus Lietuvoje nemokama labai daug. O laiku sutvarkyta socialinės apsaugos sistema turėtų apsaugoti nuo „pašalpų turizmo“, t.y. kai į kitą šalį atvažiuojama ne dirbti ar kurti, o gyventi iš pašalpų.
Darbo vietų iš vietinių niekas neatims
Šešta, argumentas, neva atsiradusi pigesnė darbo jėga (vietinė ar užsieninė) „atims“ darbo vietas iš dabar dirbančių, yra ekonomiškai nepagrįstas. Reikia suprasti, kad privačiame sektoriuje darbo vietos ar etatai yra kuriami ne šiaip sau, ne dėl to, kad jas reikia užpildyti.
Žmonės yra samdomi tikslingai, tam kad dirbtų, kurtų ir gamintų. Jei neįmanoma pasamdyti tinkamo konstruktoriaus, įmonei nėra jokio tikslo kurti konstruktoriaus darbo vietos ir į jį samdyti to darbo nemokančio dirbti žmogaus. Ir atvirkščiai, jei šalyje staiga atsiranda daug konstruktorių, tai sudaro sąlygas plėtotis pramonei, kuri savo ruožtu įdarbina visus norinčius ir galinčius.
Spėju, kad šis klaidingas mąstymas apie fiksuotą darbo vietų skaičių ateina iš viešojo sektoriaus. Štai, pavyzdžiui, valstybiniame švietime, kuris yra paremtas administravimu, o ne verslu, mokytojų darbo vietų skaičius iš esmės yra ribotas (o, mažėjant mokinių skaičiui, turėtų būti ir mažėjantis).
Ir iš tikro, valstybinėse mokyklose direktoriui dažnai tenka spręsti dilemą „jei priimsiu naują žmogų, reikės kažką atleisti“. Bet tuo verslas iš esmės ir skiriasi nuo administruojamų ūkio šakų. Versle daug norinčių ir galinčių dirbti programuotojų veda prie IT sektoriaus suklestėjimo, o ne prie nedarbo.
Užsieniečiai padėtų užpildyti laisvas darbo vietas
Septinta, jei kalbant apie nedarbą, kas nors nori naudoti argumentą, neva Lietuvoje ir taip nėra darbo vietų, tepasižiūri į statistiką. Per pirmą 2013 pusmetį, Lietuvoje užregistruota beveik 130 tūkst. laisvų darbo vietų.
Dauguma – kvalifikuotiems specialistams. Egzistuojanti 180 tūkst. oficialių bedarbių šių laisvų darbo vietų neužpildo ir neužpildys: vieni nemoka, kiti nenori, o treti yra fiktyvūs bedarbiai, t.y. tie, kurie dirba neoficialiai. Kitaip tariant, specialistai iš užsienio dirbtų tose pozicijose, kurių dabartiniai bedarbiai vis vien nedirbtų.
Lietuva nėra populiariausia kvalifikuotų specialistų kryptis
Aštunta, darbdavių nelaimei, net į Rytus nuo mūsų esančiose valstybėse kvalifikuotų specialistų, norinčių dirbti Lietuvoje nėra per daugiausia. Už visų tautybių specialistus reikia mokėti. Ir kvalifikuoti specialistai paprastai nėra tie, kurie yra pasiryžę viską mesti ir kraustytis į kitą šalį dėl pvz., penktadaliu didesnio atlyginimo.
Tačiau, susiklosčius teisingoms aplinkybėms tokius žmones gali pavykti įkalbėti. Ir kai tokį žmogų įkalbėti pavyksta, paskutinis dalykas, kurio reikia, tai pusmetį trunkančios procedūros, trukdžių atsivežti šeimą ir pan.
Trukdžiai įsidarbinti trečiųjų šalių piliečiams ne saugo Lietuvą nuo užsieniečių, o žlugdo Lietuvos įmones.
Imigracija padeda užpildyti profesinio švietimo spragas
Devinta, kai kas mėgina sakyti, kad specialistų nereiks, kai bus išspręstos problemos profesiniame švietime. Galbūt. Bet daugiau kvalifikuotų ir dirbti galinčių žmonių nepakenkė dar nė vienai valstybei.
O svarbiausia, jei darbuotojų reikia šiandien, atsakymas „palūkėkite dešimtmetį, gal susitvarkys“ visiškai netinka. Verslas tikrai susitvarkys – iškels gamybą ir po dešimt metų inžinierių Lietuvoje nebereikės.
Bet nemanau, kad kas nors gali siūlyti šį problemos sprendimo būdą. Net jei specialistų trūkumas yra „trumpalaikė“ (penkerių metų) problema, nėra geresnio būdo, kaip ją operatyviai išspręsti, nei sumažinti kliūtis įsidarbinti ne ES piliečiams.
Visa tai priveda prie šiandieninės realybės. Konkurencija dėl gerų darbuotojų vyksta regioniniu ar net pasauliniu lygmeniu. Vakarų šalys gerai gyvena dar ir dėl to, kad sugeba pritraukti protingiausius ir gudriausius dirbti jų šalyse.
Dalį to mes esame pajutę savo kailiu per emigraciją. Nieko nepadarysi, tokia yra konkurencija, tokia yra žmogaus laisvė judėti. Jei kas nors galvoja, kad vėl gali sukišti lietuvius už spygliuotos vielos, nebeleisti vyksti į užsienį tiesiogiai ar netiesiogiai (pvz., liepiant išvykstantiems susimokėti už mokslą), jis labai smarkiai klysta (bet čia jau kita tema).
O kaip mes veikiame pasaulinės konkurencijos dėl žmonių sąlygomis? Neleidžiame į Lietuvą atvykti žmonėms, norintiems dirbti ir kurti. Vietoje to, kad kaip Vakarų valstybės stengtumėmės pritraukti geriausius ir gudriausius, mes kuriame tam kliūtis. Valstybės interesas yra ne trukdyti žmonėms dirbti Lietuvoje, o kuo skubiau tai skatinti. Kol dar kažkiek esame patrauklūs žmonėms į Rytus nuo mūsų. Priešingu atveju, po 10–15 metų važiuosime dirbti ir ten.
Dainius Paukštė. LLRI logika: išvarius iš šalies savus, „užsieniečius specialistus reikia įdarbinti kuo greičiau, kol nevėlu“
paukštė.lt
Supratau, kad LLRI prezidentas Ž.Šilėnas savo straipsniu Delfi.lt tinklapyje sureagavo į mano išsakytas mintis dėl užsieniečių atsivežimo taisyklių liberalizavimo ir tokio Lietuvos pramoninkų konfederacijos siekio. Iš LLRI prezidento lūpų vėl girdėti tas pat virkavimas dėl „sudėtingų, varginančių ir ilgų procedūrų. Ir nesvarbu, ar tu baltarusis, ar amerikietis“. Argi reikia aimanuoti dėl to, kad Lietuva palengva tampa vis labiau panašesnė į tikrą ES valstybę? Gal LLRI norėtų, kad ji pavirstų praeinamuoju kiemu?
Buvau apkaltintas tokio „biurokratizmo“ gynimu, „pasenusiomis klišėmis, stereotipais ir į paviršių prasimušančiomis nacionalistinėmis – socialistinėmis aliuzijomis“. Ką gi, skolą grąžinu ta pačia valiuta: propaguodamas savo ideologiją, LLRI niekada neatstovavo Lietuvos valstybės interesams. LLRI iš principo yra bet kurios valstybės priešas, atstovaujantis ir pataikaujantis tik tarptautiniam kapitalui. Tai XXI amžiaus naujos kokybės internacionalizmas, kuriam suteiktas globalizmo pavadinimas. Pagal savo ideologiją LLRI atstovauja kraštutinei dešiniajai politikos srovei, propaguojančiai ekstremistinį laukinį ekonominį liberalizmą. Jo atstovai puikiai sugeba „įsitrinti“ į valstybės aparatą (kaip samdomi „ekspertai“) ir dalyvaujant įvairiose darbo grupėse kenkti valstybei („Sodra“, privatūs pensiniai fondai, darbo įstatymų liberalizavimas, valstybės funkcijų privatizavimas, mokamos sveikatos apsaugos paslaugos, švietimas, o gatvėmis viešai traukiamas „mokesčių akmuo“, kaskart tarsi kokiu gyvybės balzamu pagirdantis šešėlinę ekonomiką ir dar daug daug kitų dalykų). Ir baigdamas šią temą dar norėčiau paklausti: o iš kokių lėšų yra apmokami šios penktosios kolonos žygiuotojai – ar ne mokesčių mokėtojų? Tai būkit lojalūs savo darbdaviui. Kokį pavyzdį rodote kitiems?
Migracijos klausimai yra žymiai sudėtingesni, nei rašo ir supranta LLRI prezidentas. Štai jis cituoja mano straipsnyje suformuluotą mintį, pavadintą „pamąstymu“: „Vakarų šalys […] didėjant nedarbui pirmiausiai skatindavo išvykti imigrantus“. O po to jis daro išvadas, kad „jei ne lietuvių tautybės asmenims bus leista dirbti Lietuvoje, mūsų laukia pražūtis“. Tokių minčių mano straipsnyje nebuvo. Bet tebūnie tai bus palikta jo sąžinei, nors su nedidele šio teiginio dalimi aš sutinku – juk valstybė tam ir egzistuoja, kad pirmiausiai pasirūpintų savo piliečiu.
O dabar apie faktus. Jau 15 metų skaitau visą man prieinamą informaciją apie migracijos procesus pasaulyje. Štai 2009 metais, prasidedant ekonominei krizei, spauda informuoja apie priemones, kurių imasi įvairių ES šalių vyriausybės. Spaudoje konkrečiai kalbama apie Ispaniją ir Čekiją, kurios, mažindamos kylantį nedarbą, ėmėsi netradicinių priemonių: siūlė imigrantams, pasižadėjusiems negrįžti, nupirkti lėktuvo bilietus į kilmės šalį ir dar, kaip kompensaciją, pridėjo nuo 300 iki 500 eurų kiekvienam išvykstančiam. Kaip matot, tai ne pamąstymas, o akivaizdi realybė… Kiekviena šalis į sunkumus reaguoja taip, kaip sugeba. Nežinau, kur tuo metu buvo LLRI auksiniai „ekspertai“, bet atėjus krizei, kažkodėl nė vienas jų nepasiūlė vyriausybei naudotis ES fondais, iš jų lėšų pridedant pusę darbo užmokesčio darbuotojams ir taip padėti Lietuvos darbdaviams išsaugoti darbo jėgą Lietuvoje, kaip kad darė Vokietija? Juk vien dėl to per keturis krizės metus Lietuva prarado per 200 tūkst. žmonių. O juk tai ne kas kita, kaip milžiniškas valstybės investicijų praradimas! Kaip žinome, Europos istorija žino įvairių bandymų sugrąžinti imigrantus namo. Štai buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis norėjo išsiųsti iš šalies pusę turkų imigrantų. Šią mintį jis aptarė su britų premjere Margaret Thatcher per susitikimą Bonoje 1982 metais. Vokietijos vadovas sakė, kad turkai „prastai integruojasi“. Jis pareiškė M.Thatcher, kad norėtų perpus sumažinti jų skaičių šalyje per ketverius metus. Kancleris negalėjo taip atvirai to sakyti viešai, pokalbio detalės paaiškėjo išslaptinus konfidencialius dokumentus, kuriems suėjo senatis…
Ir kitame savo tvirtinime Ž.Šilėnas yra labai netikslus. Aš nepamiršau ir puikiai žinau, kad ES erdvėje egzistuoja laisvas asmenų judėjimas, bet… ne užsieniečiams, kaip tvirtina LLRI prezidentas, o ES valstybių piliečiams. Trečiųjų šalių piliečių atvykimą, buvimą, gyvenimą (laikiną ir nuolatinį), darbą, prieglobsčio suteikimą, ES piliečių teisinę padėtį, užsieniečių judėjimą ir išvykimą visose ES šalyse reglamentuoja Užsieniečių teisinės padėties įstatymai. Tai unifikuoti teisės aktai, numatantys vienodas prašymų pateikimo institucijoms, nagrinėjimo juose, sprendimų priėmimo bei apskundimo tvarką, ribinius terminus ir kitus klausimus. Todėl mūsų darbdaviams dėl šių biurokratinių reikalavimų nebūtina „piarintis“ Vilniuje. Geriau ieškotų kontaktų ir bendraminčių su kitų ES šalių darbdavių organizacijomis ir dirbtų Briuselyje.
O dabar apie laisvą asmenų judėjimą ES. Laisvas – reiškia vykdomas savo noru, laisva valia. Paklauskit mūsų emigrantų: devyni iš dešimties jums patvirtins, kad iš Lietuvos išvažiavo ne savo noru, o buvo iš jos išspirti po to, kai įsitikino, jog šios valstybę valdantiems politikams jie yra nereikalingi ir svetimi. Tai apie kokį laisvą asmenų judėjimą čia galima kalbėti? Tai labiau primena ekonominę migraciją, kuri pagal savo formą ir yra prievartinis aktas, lygiai toks pat, kaip persikėlimas į saugesnę vietą bėgant nuo karo ar žemės drebėjimų. Skirtumas čia yra tik išvijimą iš šalies inicijavusiame šaltinyje. O gal, tvirtinsite, jog čia yra laisvas asmenų judėjimas, nes niekas žmonių per prievartą iš gyvenamosios vietos nevaro? Šioje vietoje visiškai sutinku su Popiežiumi Benediktu XVI, suformulavusiu ir pabrėžusiu pirmapradę žmogaus teisę neemigruoti, t.y. teisę gyventi savo gimtojoje šalyje. Jeigu mūsų dievobaimingi politikai vadovautųsi Dievo ar jo vietininko žodžiais, padėtis Lietuvoje būtų kitokia.
O dabar pabandysiu atsakyti ta pačia seka, kaip tą savo straipsnyje daro LLRI prezidentas Ž.Šilėnas.
Pirma, jis tvirtina, kad dėl draudimų kenčia ir žmonės, ir šalis (autorius turi omenyje draudimus atvykti į Lietuvą). Na, norėčiau, kad būtumėte tikslesnis ir išvardintumėte teisės aktus, kuriais Vyriausybė draudžia atsivežti trečiųjų šalių piliečių? Draudimų nėra. Yra nustatyta tvarka, pagal kurią galima atsivežti trūkstamą darbo jėgą. Jūs pykstate dėl tvarkos ar dėl to, kad trečiųjų šalių piliečiai, konkuruodami dėl laisvos darbo vietos, atsiduria tik trečioje eilėje? Bet tai natūralu, Lietuvos valstybė ir ES gina savo darbo rinką. Laisva darbo vieta pirmiausiai turi būti pasiūlyta Lietuvos piliečiui, po to – ES piliečiui ir tik po to – trečiosios šalies piliečiui. Ir tai – ne Lietuvos sugalvota, o toks yra ES teisės aktų reikalavimas. Jeigu būtų kitaip, pats ES egzistavimas jau seniai būtų tapęs istorija. Nepamirškite, dabar apie 85 proc. prašymų išnagrinėjami per 1 mėn. (mėlynoji kortelė, taikoma aukštos kvalifikacijos darbuotojams). Manau, reikia turėti sąžinės, kad po viso to ir toliau eskaluotum šią temą. Nesigilinsiu į pateiktą Didžiosios Britanijos pavyzdį, nes britų darbdaviai emigrantus priiminėjo ne į britų paliktas darbo vietas, o į naujai sukurtas, ne taip, kaip dėl emigracijos ištuštėjusioje Lietuvoje. Todėl ir Didžiosios Britanijos BVP augo. Taip pat nesigilinsiu ir į esamą liūdną praktiką, kiek mokesčių už emigrantą ir už vietinį darbuotoją valstybei sumoka darbdavys Lietuvoje. Turėjau labai neigiamą tokio palyginimo patirtį.
Antra. Nelegalūs imigrantai mažiau apsaugoti. Džiaugiuosi, kad nors čia nuomonės sutampa.
Trečia. Kvalifikuoti savo ar kitos šalies specialistai – vertybė. Krokodilo ašaros. Kai savus specialistus kartu su politikais vijote iš Lietuvos, tuomet nevirkavote. Valstybė leidžia: vežkitės kvalifikuotus specialistus sau į sveikatą. Anksčiau leidimai buvo išduodami per 2–3 mėnesius (nors darbdaviai verkė, kad reikia laukti 6 mėn.), dabar – per 1. Ir specialistas gali atvykti kartu su šeima. Tik mokėkite atlyginimą tokį, koks nustatytas įstatyme (2 VDU), kad atnaujinant Leidimą laikinai gyventi, nereikėtų rankų laužyti dėl nesumokėtų mokesčių į valstybės biudžetą ar Sodrą. Nenorom kyla klausimas: ar būtų emigravę iš Lietuvos tautiečiai, jeigu jiems darbdaviai būtų tiek mokėję?
Ketvirta. Daugiau dirbančiųjų tik skatintų ekonomikos augimą. Atleiskit, bet sutikdamas su šiuo tvirtinimu, niekaip negaliu suprasti įgyvendinimo būdo: kam šiam ekonomikos skatinimui yra reikalinga atsivežtinė darbo jėga, jeigu savų bedarbių turime beveik 200 tūkst.? Jeigu jūs negalit atsakyti, atsakysiu į šį klausimą aš. Dabartinės laisvos darbo vietos yra skirtos kvalifikuotai darbo jėgai, tik siūlomas atlygis už darbą jose yra minimalus arba nedaug jį viršijantis. Vietiniai už MMA dirbti jo jau nesutiks, o atvykėliai dirbs, nešdami darbdaviui papildomą pelną. Štai kodėl LLRI prezidentas reikalauja atverti sienas. Užtikrinus darbdaviams pelną, toliau ir dabartinėse darbo vietose bus galima išsaugoti esantį atlyginimų status quo. Priešingu atveju teks iš naujo Lietuvos darbo rinkoje peržiūrėti visų atlyginimų skalę – nuo apačios iki pat viršaus, įvertinant naujai kvalifikuoto darbo vertę ir jį atitinkantį atlyginimą. Šioje vietoje akivaizdžiai susikirto verslo (pelnas bet kuria kaina) bei valstybės (kova su šešėliu, socialinė politika mažinanti nedarbą) interesai. Nusiraminti valstybė galėtų, jeigu nedarbas Lietuvoje siektų 3–4 proc. Tai ir būtų tie zuikiai, kuriuos turėtų vežti valstybė pagal jai numatytus įsipareigojimus visuomenei. Ir tai būtų tie, kurių privatus sektorius nevežtų, kaip rašo R.Vainienė viename iš savo straipsnių.
Penkta. Žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio baiminamasi nepagrįstai. Sutikčiau su LLRI prezidentu, jeigu Lietuvoje būtų sutvarkytas vienas dalykas: už kvalifikuotą darbą darbdaviai nemokėtų darbo atlyginimo, kurio dydis kaip už nekvalifikuotą darbą. Štai, kuomet už tikrai nekvalifikuotą darbą bus mokamas tikras MMA, o toliau atlyginimų srityje laipsniškai ir proporcingai viskas eis į viršų, tuomet valstybė ir nebijos žemos kvalifikacijos imigrantų antplūdžio. Dar atsižvelkit į tai, kad ne dėl valstybės, o dėl privačiame sektoriuje atliekamų machinacijų atsirado šešėlinis sektorius, kuriame dingsta trečdalis Lietuvos BVP (net pavydas paima pagalvojus: trečdaliu didesnės pensijos, trečdaliu didesnis sveikatos apsaugos ar kultūros finansavimas!). Negi valstybė turi būti suinteresuota didinti šešėlinį sektorių arba tenkinti jai nenaudingus „geradarių“ pasiūlymus?
Šešta. Darbo vietų iš vietinių niekas neatims. Prezidente, jūs pats tikite tuo, ką rašote? Tautos išmintis sako, kad drumstame vandenyje visuomet lengviau žuvį gaudyt. Esant dabartiniam nedarbui, jūs siūlote dar sukurti ir užsieniečių darbo rinką Lietuvoje, ne tik su dirbančiais užsieniečiais, bet ir laikinai nedirbančiais (ieškančiais darbo), su savais bedarbiais bei išlaidomis jų socialinėms, švietimo, sveikatos ir kultūros reikmėms, t.y. integruoti į bendrą valstybės gyvenimą? Valstybė dabar saviems nesukrapšto būtinų lėšų. O gal darbdaviai jau yra pasirengę mokėti už atsivežamą užsienietį užstatą valstybei, kuris būtų naudojamas jo integracijai (čia nekalbu apie kvalifikuotą darbo jėgą)?
Septinta. Užsieniečiai padėtų užpildyti laisvas darbo vietas. Jūsų žodžiais tariant, Lietuvoje beveik kas penktas darbo rinkos dalyvis yra tinginys, nes „nenori, nemoka ir aplamai yra fiktyvus bedarbis, kuris jau niekam netinka“. Tai ką: emigruotų dar ir jie – ir Lietuvoje jau būtų rojus, o LLRI būtų įvykdžiusi savo misiją? Na, padarykit nors vieną gerą darbą Lietuvai: lai jūsų institutas pasiūlo kaip sugrąžinti šiuos žmones į visavertį ekonominį, socialinį ir kultūrinį šalies gyvenimą. Gal iš naujo įpūstumėte gyvybės ugnį Lietuvos darbo rinkoje? Siūlydamas specialistams iš užsienio dirbti tose pozicijose, kuriose dabartiniai bedarbiai vis vien nedirbtų, iš esmės siūlote viską palikti po senovei, nieko nekeičiant ir net nesiskaitant su tuo, kad valstybės išlaidos užsieniečių integracijai turės žymiai didėti. Kieno sąskaita?
Aštunta. Lietuva nėra populiariausia kvalifikuotų specialistų kryptis. Aš suprantu, kad argumentus yra sunku suformuluoti, todėl jų kartojimas sudaro solidumo vaizdą. Žinau, jog kartais ir skaitmeninė technika sutrinka, o dabar kartojatės lyg užsikertanti sena vinilinė plokštelė. Įtikinėkite ir vežkitės tuos kvalifikuotus specialistus. Kur problema?
Devinta. Imigracija padeda užpildyti profesinio švietimo spragas. Šūvis Dievui į langus. Demagogija. Vėl: kas, kur ir kam neleidžia atvykti į Lietuvą? Konkuruojant dėl gerų darbuotojų iš kitur, visų pirma reikia mokėti gerbti savus žmones ir savo darbo jėgą. Jūs nepastebit, kad šiame savo straipsnyje kaskart vis niekinate savo tautiečius, kurie jūsų ir jūsų bendraminčių yra išvadinti tinginiais, nenorinčiais dirbti. Kodėl emigravę jie staiga pavirsta kuo geriausiais specialistais svetimose šalyse? Priminsiu: visose profesinio rengimo lygiuose dirba komisijos, kuriose yra ir Lietuvos darbdavių atstovai. Ar jie nemoka, ar nežino tikrojo savo atstovaujamų darbdavių poreikio naujai darbo jėgai, jeigu kasmet vis gaunama tokia darbo jėgos poreikio disproporcija? Aš manau, jog viskas yra daug paprasčiau: mūsų darbdaviai arba nenori, arba nemoka planuoti savo verslo. Todėl jiems ir darbo jėga yra reikalinga „jau vakar“, o ne po trijų ar keturių mėnesių, kaip kad normaliame pasaulyje. Būtent iš čia eina tas nuolatinis valstybės presingas, reikalaujant iki absurdo trumpinti Leidimų gyventi išdavimo terminus, net visuomenės saugumo sąskaita.
Tai ko reikia Lietuvos darbdaviams ir jų ideologams: pigios darbo jėgos, t.y. papildomo pelno, nežiūrint į galimą naują chaosą darbo rinkoje ar kvalifikuotų specialistų? Stebėkime, kaip į šiuos norus reaguos valdantieji.
P.S. Tiesos.lt siūlo skaitytojams remtis Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platintojų patirtimi: Perskaitęs nusiųsk nuorodą kitam