Šie Prancūzijos prezidento rinkimai puikiai iliustruoja konfliktą, vykstantį visose Vakarų visuomenėse, būtent kovą tarp judriųjų ir įleidusių šaknis, tarp globalistų ir nacionalistų, tarp progresyvaus elito ir paprastų piliečių, tarp tų, kurie visur jaučiasi gerai, ir tų, kurie gerai jaučiasi ten, kur gimė.
Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos visas Prancūzijos politinis gyvenimas buvo kuriamas remiantis fikcija. Prancūzijoje visi, kurie prieštarauja progresyviam isteblišmentui, visi, kurie nepritaria imigracijos politikai, visi, kurie kritikuoja, tarkime, smurtą arba moterų priespaudą ir žodžio laisvės slopinimą islame, prilyginami Adolfo Hitlerio sūnėnams.
Dvi savaites iki ką tik pasibaigusių prezidento rinkimų antrojo turo visi stebėtojai jautė, kad Prancūzijoje vyksta titaniška metafizinė kova tarp gėrio ir blogio.
Visuomeninis radijas kas penkias minutes patvirtindavo, kad Marine Le Pen yra „kraštutinė dešinė“ (tai reiškia „rasistė“ ir „nacė“).
Ketinimo balsuoti už Makroną demonstravimas „buvo savotiškas farsas“. Visos šios asmenybės, besireiškiančios balsuojant, siekia ne „pasidalyti nuomone,… bet pademonstruoti savo tobulą moralę“. Šiems žmonėms „teisingai mąstyti reiškia gerai mąstyti. O gerai mąstyti – reiškia mąstyti taip, kaip jie“, — rašė Julia de Funes, „Le Figaro“, 2022 m. balandžio 15 d.
Prancūzijoje tėra viena partija, ir jei jūs jai nepriklausote, jūs esate fašistas, rasistas, ksenofobas! – rašė Tviteryje Michel Onfrav 2022 m. balandžio 21 d.
Nuo šiol rinkimų zoną dalijasi trys naujos politinės organizacijos, visos trys aplink centrinę figūrą: La République en Marche yra Makrono partija (ji turi daugiausia rinkėjų: 9,8 mln. rinkėjų arba 27,8 proc. balsų pirmame ture). Partija buvo įkurta 2016 m., o jos elektoratą sudaro tie, kurie gauna naudos iš globalizacijos, kai kurie Prancūzijos musulmonai ir pensininkai, kurie paprastai balsuoja už esančius valdžioje.
Antra pagal dydį partija Prancūzijoje yra Nacionalinis susirinkimas (prancūziškai Rassemblement national, RN), kurio centre – Le Pen (8,1 mln. balsų arba 23,15 proc. balsų pirmame prezidento rinkimų ture). RN yra partija nemusulmoniškosios darbininkų klasės, vargšų ir viduriniosios klasės, prisirišusių prie kruasanų ir bagečių, prie „prancūziško gyvenimo būdo“. RN reiškia „esančių kažkur“, kovą su „esančiais bet kur“. Jei prie RN pridėtume Érico Zemmouro surinktus balsus (2,4 mln. balsų, 7 proc.), RN prilygtų Makrono partijai.
Trečioji partija Prancūzijoje yra „La France Insoumise“(Nepaklūstanti Prancūzija), sukurta vadovaujant griausmingai Jeano-Luc‘o Mélenchon‘o asmenybei (7,7 mln. balsų; 21,95 proc. balsų pirmame ture). Mélenchon yra buvęs socialistas, norėjęs uždrausti islamo šydą ir 2015 m., po tų metų mirtino teroristinio išpuolio prieš prancūzų satyrinio žurnalo Charlie Hebdo biurus, pasmerkęs islamo fanatizmą kaip pagrindinį savo priešą. Tačiau mažiau nei po penkerių metų, 2019 m., Mélenchonas radikaliai pakeitė poziciją ir demonstravo islamo organizacijų pusėje. Nuo tada jis kelis kartus padaugino savo išpuolių prieš policijos pareigūnus, kaltinamus „rasistiniu elgesiu“, pasisakydamas prieš sekuliarizmą, kuris „neturi būti valstybinis ateizmas“ – prieš „musulmonų persekiojimą“ arba „už laisvę nešioti šydą“. Šiandien pagrindiniai Mélenchon‘o bendradarbiai yra islamistai, kairieji ir nubudusieji (angliškai Woke). Neseniai atlikta IFOP(nacionalinio visuomenės nuomonės ir marketingo institut0) apklausa patvirtino, kad 70% Prancūzijos musulmonų balsavo už Mélenchon‘ą.
Savo pašalinimo iš pirmojo prezidento rinkimų raundo vakarą Mélenchon‘as keletą kartų ragino nebalsuoti už Le Pen. Galbūt jis buvo išgirstas. Mélenchon‘ą rėmę islamistai galėjo suvienyti jėgas su globalistais, kurie rėmė Makroną. Kartu jie nugalėjo nacionalistus, kurie palaikė Le Pen.
Nacionalistai, prancūziškieji „esantys kažkur“ tapo mažuma jų pačių šalyje.
Šaltinis: gatestoneinstitute.org