Pernai maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos apyvarta be PVM siekė 3,9 mlrd. eurų, o 72 proc. šios sumos dalijosi keturi didieji prekybos tinklai.
Jurga Tvaskienė | lzinios.lt
Beveik pusę Lietuvos rinkos šiuo metu valdantys keturi didieji prekybos tinklai atsirado tarsi iš nieko: dar 1995-aisiais šalyje dirbo daugiausia smulkūs ir vidutiniai prekeiviai, o vos po kelerių metų juos išstūmė itin veržliai besiplečiantys verslo gigantai, kuriuos šalies politikai iki šiol tramdo tik žodžiais. „Jie politikų paramos nelabai prašė. Jie patys formavo politiką“, – apie didžiųjų tinklų įsigalėjimą sakė Nepriklausomybės Akto signataras ekonomistas Kęstutis Glaveckas.
Šią savaitę 100 tūkst. piliečių prisidėjus prie socialiniuose tinkluose kilusios akcijos, raginančios tris dienas nepirkti vis brangstančių prekių didžiuosiuose prekybos centruose, premjeras Algirdas Butkevičius paragino prekybininkus „paklausti savęs, ar apetitai nėra per dideli“, o visuomenei paskelbė, kad jau pradėtas tyrimas dėl prekybininkų taikomų antkainių.
Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė savo ruožtu pareiškė, kad sprendimas į miestų ir miestelių centrus įsileisti tinklinių prekybos centrų parduotuves, kurios iš rinkos išstūmė smulkųjį verslą, buvo klaida. „Lietuvos žinios“ siūlo prisiminti aplinkybes, lėmusias prekybos tinklų įsigalėjimą.
Išstūmė mažuosius
Strateginių rinkos tyrimų bendrovės „Euromonitor“ neseniai atliktas tyrimas atskleidžia, kad Lietuvoje prekybos tinklų koncentracija, palyginti su kitomis Europos šalimis, yra pati didžiausia. Mūsų šalyje koncentracijos indeksas – 0,23, kai kaimynėje Lenkijoje – vos 0,1. Latvijoje jis siekia 0,17, Estijoje – 0,15.
„Mūsų didieji prekybos tinklai turi daugiau negu dvigubai didesnę derybinę galią negu lenkų. Kalbos apie zloto kursą ir kitus dalykus yra mažareikšmės, palyginti su šiuo rodikliu. Manau, jog pats laikas pradėti ne tik kalbėti, bet ir daryti, kad ši koncentracija realiai pradėtų mažėti“, – LŽ sakė tyrimo duomenimis pasidalijęs Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidiumo narys Danukas Arlauskas.
Tokia padėtis Lietuvoje buvo ne visada. Remiantis oficialiais duomenimis, dar 1995 metais mažosios įmonės, kuriose dirbo iki 5 darbuotojų, sudarė 82,7 proc. visų šalies prekybos įmonių, jose dirbo 32 proc. visų šios srities darbuotojų. Tačiau jau 1997-aisiais fiksuota sparti prekybos tinklų plėtra, iš rinkos pamažu išstumiant smulkiuosius prekybininkus. Nors Konkurencijos taryba teigia nerenkanti duomenų apie prekybos įmonių pasiskirstymą, anksčiau ši institucija skelbė, kad jau 2002 metais vos keturi dideji tinklai – „VP Market“ (dabar „Maxima“), „Palink“ (valdo „Iki“), „Norfos mažmena“ ir „Rimi Lietuva“ – užėmė 47 proc. šalies rinkos.
Kaip LŽ nurodė Statistikos departamentas, praėjusiais metais maisto, gėrimų ir tabako mažmeninės prekybos apyvarta (be pridėtinės vertės mokesčio, PVM) siekė 3,9 mlrd. eurų, o 72 proc. šios sumos dalijosi keturi didieji prekybos tinklai. Kaip pilnėjo prekybininkų kišenės, geriausiai iliustruoja 2007-ųjų pavyzdys: tais metais sparčiai kylant infliacijai, visų Lietuvos įmonių ikimokestinis pelnas padidėjo 1,7 karto, o mažmeninės prekybos – 4,2 karto (nuo 535,4 mln. litų iki 2,3 mlrd. litų, tai yra 666 mln. eurų).
„Vyko didžiulė, sparti ir agresyvi prekybos centrų plėtra. Jie ėmė visą rinką – ir miestus, ir rajonus, sukurdami savo tinklus, o tada pasitvarkė taip, kaip jiems patogiau. Dėl to verslo negali labai kaltinti – jo paskirtis yra maksimalaus pelno siekimas. Kaltinti galima tik valdžioje buvusius politikus, kurie įstatymais prekybininkų nepažabojo, kas dabar yra akivaizdu“, – LŽ sakė ne vieną didiesiems tinklams kontroliuoti skirtą projektą siūlęs europarlamentaras, Darbo partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis.
Patys formavo politiką
„Vilniaus prekyba“ (anksčiau „VP grupė“) radosi 1995-aisiais. Tais pačiais metais jos šeimininkai privatizavo ir po trejų metų Danijos įmonei „Danisco“ pelningai pardavė Kėdainių, Marijampolės, Panevėžio ir Pavenčių cukraus fabrikų akcijas, o kiek vėliau, pasinaudoję neįgaliųjų organizacijoms taikomomis lengvatomis, sugebėjo susigrąžinti 76 mln. litų (22 mln. eurų) PVM, politikams ir teisėsaugininkams tik skėsčiojant rankomis. 1999–2001 metais „Vilniaus prekybos“ tinklas išsiplėtė nuo 34 iki 107, dabar grupė valdo daugiau kaip 200 parduotuvių Lietuvoje.
Trijų brolių George’o, Oliverio ir Nicolas Ortizų bei jų partnerio Gerard“o Bourdono įkurta „Iki“ veiklą pradėjo 1992-aisiais. 1995 metais jie teturėjo tris parduotuves Vilniuje, dabar jų skaičiuojama daugiau kaip 50. 2008-aisiais belgai didžiąją dalį akcijų pardavė partneriams.
„Rimi“ į Lietuvą atėjo 1999-aisiais, dabar valdo daugiau kaip 40 mažmeninės prekybos vietų. „Norfos mažmena“ pirmąją parduotuvę Vilniuje atidarė 1997 metais, o iki 2002-ųjų šis tinklas išaugo iki 43. Šiuo metu bendrovė valdo 138 prekybos centrus.
Rinkos tyrimų bendrovės „ACNielsen“ tuo metu skelbtais duomenimis, sparčiausiu prekybos tinklų plėtros periodu, 2000–2004 metais, jų centrų padaugėjo daugiau nei 2,2 karto, o smulkiųjų parduotuvių per tą patį laikotarpį sumažėjo apie 15 proc., komercinių kioskų – 40 procentų.
„Prekybos tinklai Lietuvoje įsigalėjo, manau, dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, valstybė neturėjo patirties, kitas dalykas, kaip esu sakęs vienam politikos veikėjui, – visos mūsų blogybės kyla dėl to, kad Lietuvos politikai – labai pigūs ir juos nesunku nupirkti. Prekybos tinklai valdė didelius pinigus, taigi, turėjo plačias galimybes remti politines partijas. Per finansines injekcijas paveikti politikus labai lengva – taip ir atsitiko“, – LŽ sakė D. Arlauskas.
Straipsnio tęsinį skaitykite lzinios.lt portale.