Kovo 17-ąją Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydama ištirti, ar priimant Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025 nebuvo pažeista Konstitucija ir įstatymai.
Primename, jog šiuo „prieštaringai vertinamu“ nutarimu buvo panaikintos kurortų apsaugos zonos ir kurį priimant itin daug pastangų dėjo ne mažiau „prieštaringai vertinamas“ Druskininkų meras Ričardas Malinauskas.
Pasak Prezidentūros spaudos pranešimo, prezidentė pastebi, jog „[j]au keletą mėnesių besitęsiantis „Vijūnėlės dvaro“ skandalas menkina pasitikėjimą Vyriausybe. […] Abejonių dėl atitikimo Konstitucijai kelia šio Vyriausybės nutarimo priėmimo procedūra“.
Pranešime apie šalies vadovės kreipimąsi į KT net užsimenama, jog „teisėkūros procesas turi būti atviras, skaidrus ir aiškus“, o „valdžios institucijos, taip pat Vyriausybė, atskiri ministrai savo įgaliojimus turi įgyvendinti vadovaudamiesi Konstitucija, teise, valstybės ir visos visuomenės, bendros tautos gerovės, o ne atskirų asmenų ar asmenų grupių interesais“.
Ir išties – kuris savo valstybės likimui neabejingas pilietis nenorėtų, jog Lietuvos teisinė sistema būtų „atvira, skaidri ir aiški“, o valdžia veiktų vadovaudamasi „Konstitucija, teise, valstybės ir visos visuomenės, bendros tautos gerovės, o ne atskirų asmenų ar asmenų grupių interesais“?
Tačiau pirma reakcija, išgirdus informaciją apie tokį prezidentės D. Grybauskaitės sprendimą, visiškai kita, nei būtų galima tikėtis – toks šalies vadovės išskirtinis uolumas ir nenuoseklumas visų pirma suglumina. Kodėl Lietuvos Respublikos Konstitucija ir valdžios institucijų reputacija šalies vadovei parūpo tik septintaisiais prezidentavimo metais ir tik šiuo atveju? Kodėl į Konstitucinį Teismą prezidentė nesikreipė, pavyzdžiui, po 2012 metų gegužės 17 dienos Garliavos šturmo, o tos dienos kreipimasis į jai atskaitingas institucijas ir tuo metu išsakytas įsipareigojimas ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių“ metu „nebuvo naudota prievarta“, taip ir liko dar viena viešųjų ryšių akcija?
Kad per valdžios surengtą smurto aktą Garliavoje buvo pažeistas ne vienas Konstitucijos straipsnis, kad tokiu smurtu „buvo pasikėsinta į Konstitucinę santvarką“, pripažino (žr. ČIA, ČIA ir ČIA) ir tos dienos įvykius ištyrusi Visuomeninė komisija, kurią sudarė Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai ir kiti žymūs teisininkai.
Tiesos.lt primena: savo galutines išvadas Visuomeninė komisija įteikė ir prezidentei prašydama jos, kaip Konstitucijos garanto, suburti „kvalifikuotų ir autoritetingų specialistų grupę, kuri ne tik teisiniu, bet ir politiniu aspektu visapusiškai ištirtų vaiko perdavimo motinai procesą, įvertintų dalyvavusių valstybės institucijų įstatymų nustatytas veikimo galimybių ribas ir jų faktiškai atliktą vaidmenį bei pateiktų siūlymus dėl mūsų valstybės teisinės ir institucinės sistemos tobulinimo“.
Reaguoti į šalies konstitucinei santvarkai, piliečių teisėms bei laisvėms grėsmę keliančius smurtinius valdžios veiksmus ir pasirūpinti „valstybės paslaptimi“ paversto vaiko likimu valstybės vadovę – aukščiausią valstybės pareigūną, prisiekusį ištikimybę Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai – ne kartą ragino ir Lietuvos piliečiai, „Tie-SOS!“ akcijos dalyviai (daugiau skaityti ČIA).
Deja, nei tada, nei antrąją kadenciją tuoj įpusėsianti šalies vadovė vis dar nemato reikalo išsiaiškinti valdžios institucijų surengto smurto akto aplinkybių ir įvertinti už juos atsakingų ir jai atskaitingų institucijų bei pareigūnų veiksmus.
Tiesos.lt primena, ką tą atmintiną 2012 metų gegužės 17 dieną kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nuo prisiimto, bet taip ir neįvykdyto įsipareigojimo jau praėjo 46 mėnesiai.