Šiauliuose prasidėjo Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai. „Laiptų galerijoje“ atidaryta fotomontažų paroda „Rekviem posovietiniam sapnui“, P. Višinskio bibliotekoje pristatyta žurnalisto, fotografo Juozo Girdvainio knyga „Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Joje – unikalūs liudijimai bei nuotraukos, primenančios taikų Tautos pasipriešinimą okupantams 1991-ųjų sausio agresijos metu. Renginį vedęs atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius, knygą išleidusios leidyklos atstovas, džiaugėsi, kad jam talkina jaunieji Lietuvos istorikai – Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas Simonas Jazavita bei ŠU magistrantė Veronika Gudaitė. Diskusijoje „Kuo reikšminga sausio 13-oji šiandien“ dalyvavo Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai.
J.Girdvainis ilgai dalijo autografus, nes kiekvienam asmeniškai turėjo klausimų. Šių eilučių autorė turėjo ilgokai pasukti galvą, kad prisimintų, kada paskutinį kartą… šoko valsą. Štai ką padaro įsitraukimas į pilietinę veiklą, kai netikėto klausimo užkluptas, gali prisiminti valso ritmu sukęsis prieš trisdešimt metų.
Nuvylė tik vienas netikėtumas – į nuostabų renginį atvyko vos keturios dešimtys dalyvių. „Versmės“ leidyklos atstovas A.Dudavičius, pristatydamas patriotinius leidinius, keliauja po visą Lietuvą. Artimiausiu metu P.Višinskio bibliotekoje susipažinsime su brolių Antano ir Vlado Terleckų knygomis, kurių tiražai jau beveik išgraibstyti. Todėl, kaip sakoma, sekite reklamą, kurios visuomet gausu miesto laikraščiuose, nesisteminiuose internetiniuose bei P.Višinskio bibliotekos portaluose.
„Neginkluoto pasipriešinimo atminties naktis“ prasidėjo gimnazijos pedagogo Vaido Bacio pranešimu ir tęsėsi penketą valandų. Per tą laiką gimnazistai susipažino su „Gyvąja biblioteka“, kuomet knygos puslapiais tapo Sausio agresijos įvykių dalyviai – Kovo 11-osios Akto signataras Donatas Morkūnas, buvęs miesto meras, Šiaulių Garbės pilietis Kazimieras Šavinis, savanoriai, Parlamento gynėjai Vaclovas Vaitekūnaitis ir Ramutis Jaraminas, mokytojai Vincas Tamašauskas ir Raimundas Jaseliūnas bei šių eilučių autorė. Visi mes dalyvavome to meto įvykiuose, todėl gimnazistams buvo įdomu klausytis ir klausinėti.
Renginys neprailgo, nes gimnazijos sporto salėje vyko komandiniai žaidimai, protų kovos, žiūrimi dokumentiniai filmai. Su Lietuvos ambasadoriumi Indijoje Laimonu Talat-Kelpša buvo galima pabendrauti tiesioginiu teletiltu, o karaokė leido gyvai nuskambėti Atgimimo laikotarpio dainoms. Neginkluoto pilietinio pasipriešinimo atminties naktinė programa siūlė filmus „Gandhi“ ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Gimnazistai nenuobodžiavo, o ir svečius tokia originali istorinės Atminties įprasminimo forma labai nustebino.
1898 metais įsteigta mergaičių, o dabar Šiaulių Didždvario gimnazija puoselėja puikias ugdymo tradicijas, gal todėl šios švietimo įstaigos auklėtiniai, pasklidę po viso pasaulio aukštąsias mokyklas, grįžę į namus skuba susitikti ne tik su buvusiais moksladraugiais, bet ir pedagogais.
Atsisveikindamas su renginio svečiais, gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius kiekvienam įteikė po „Metų knygą“ – tęstinį leidinį apie šios ugdymo įstaigos bendruomenės gyvenimą. Taigi, laukia malonus pažinties su Didždvariu pratęsimas.
Nuotraukų autoriai – gimnazistai Benas Teišerskis, Kipras Tallat-Kelpša, Eugenijus Šegurovas, Fausta Roznytė.
P.S. Gimnazistams buvau pristatyta, kad agresijos metu buvau Šiaulių Sąjūdžio tarybos atsakingoji sekretorė, registravusi vykstančiuosius budėti prie Parlamento, bet pati dėl asmeninių priežasčių nedalyvavusi 1991-ųjų sausio 13 d. įvykiuose. Todėl pirmas klausimas, kurį man pateikė jaunas gimnazistas buvo toks: kokios tos asmeninės priežastys, sutrukdžiusios man, Sąjūdžio žmogui, būti ten, kur budėjo visa Lietuva. Paaiškinau, kad tuo metu mano vyras savanoris buvo Vilniuje, o aš namuose supau tik 43 dienų dukterį… Tiesa, po poros dienų ir aš vykau sostinėn… Dabar, manau, taip nebesielgčiau. Vyrai kariai turi ginti Tėvynę ir šeimą, o moters misija – namų jaukumas, židinio kaitrumas ir laimingi vaikai.