Jūsų dėmesiui – LRT Plius laida apie mokytoją Adelę Dirsytę (1909–1955) iš ciklo „Prisikėlimo liudytojai“ (žiūrėti ČIA).
Katalikė pasaulietė, mokytoja ateitininkė, tremtinė, į 14 užsienio kalbų išverstos ir po visą pasaulį pasklidusios Sibiro kalinių maldaknygės „Marija, gelbėki mus“ autorė.
1999 m. (po mirties) apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.
Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga drauge su 30 tūkst. naujųjų tikėjimo kankinių pasaulyje ir 114 kankinių Lietuvoje įrašyta į XX a. Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą), šv. Jono Pauliaus II iškilmingai paskelbtą 2000 m. gegužės 7 d. Romos koliziejuje.
2000 m. rugsėjo 24 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišiomis, vadovaujamomis Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ, pradėtas Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos procesas.
Skelbiame tąkart sakytą Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pamokslą ir maldą, kuria prašoma Adelę Dirsytę paskelbti Palaimintąja:
Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini!
Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui.
Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė, mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja danguje. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Kankinės vainikas
Baigiantis žemiškajai kelionei Jėzus kalbėjo:„Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9, 31). Jo misija neapsiribojo žmonių mokymu: jis siekė pagrindinio tikslo – išgelbėti pasaulį iš nuodėmės, o tam reikėjo mirti ir prisikelti. Prisikėlęs iš mirties Kristus įkūrė Bažnyčią ir pašaukė geros valios žmones būti jo sekėjais. Ką reiškia būti Kristaus sekėju? Tai gyventi taip, kaip gyveno Kristus, ir siekti to, ko per visą žemiškąjį gyvenimą siekė Išganytojas. Mums taip pat reikia mirti ir prisikelti. Apaštalas Paulius, būdamas kalėjime, rašė filipiečiams: „O jei turės būti pralietas mano kraujas, aš džiaugiuosi ir esu linksmas kartu su jumis visais. Taip pat ir jūs būkite linksmi ir džiaukitės kartu su manimi.“ (2, 17). Mums taip pat reikia paimti Kristaus kryžių, jį nešti, ant jo mirti ir prisikelti.
Sąmoningas Kristaus sekimas iki kankinystės gražiausiai buvo realizuotas tikėjimo kankinės Adelės Dirsytės, kurios kankinystės oficialaus pripažinimo bylą šiandien iškilmingai pradėsime, gyvenime. Prieš 45 metus lapkričio 26 d. ji mirė Chabarovske, patyrusi sovietinio Gulago pragarą. Tame pragare kankinė parašė po visą pasaulį išplitusią maldaknygę „Marija, gelbėk mus“. Šventųjų skelbimo kongregacija davė sutikimą pradėti kankinės Adelės Dirsytės išaukštinimo bylą.
Kančių keliuose sukurtoje maldaknygėje randame tokią maldą: „Suledėjusiomis lūpomis, ašarotomis akimis, nevilties iškankinti puolame prie Tavo prakartėlės, Šventasis Kūdikėli. Priimki mūsų prašymus, maldas, priimki mūsų ilgesį, pasiryžimus, priimki karžygių aukas, priimki mūsų mylimųjų ašaras, maldas, skausmu persunktus rūpesčius, išlaikyki mus visus gražiai ateičiai. Sutrumpink mūsų bandymo dienas. Jei reikia aukos, imk ją iš manęs, tik duok man kankinių drąsos ir ištvermės“. Iš tikrųjų bandymo dienos nebuvo sutrumpintos, nes Viešpats šią taurią sielą išsirinko, kad ji būtų šalia jo kryžiaus iki visiško sunaikinimo, kad ši kilni lietuvaitė paaukotų savo gyvenimo auką už Tėvynę ir Bažnyčią.
Karinis MVD tribunolas nuteisė Adelę Dirsytę dešimčiai metų katorgos „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje ateitininkijos veikloje“. Štai kaip šią „kontrrevoliucinę veiklą“ apibūdina viena Dirsytės mokinė: „Ji buvo mūsų klasės auklėtoja. Mokytojai rūpėjo mūsų dvasinis brendimas. Kartu eidavome į Šv. Kazimiero, Šv. Rapolo ir Šv. Teresės bažnyčias. Prisimename, kaip gražiai ir įtaigiai ji mums skaitydavo šv. Teresėlės gyvenimo istoriją, Marijos Pečkauskaitės raštus. Jai rūpėjo ne tik mūsų dora, bet ir išsilavinimas. Aiškino visokias subtilybes, siekdama, kad augtume šviesiomis mūsų Tėvynės patriotėmis“.
1947 m. mokytoja Adelė Dirsytė drauge su kitomis kalinėmis nuvežama į Šiaurę tiesti užpoliarinį geležinkelį. Sargybiniai sakė, kad šis geležinkelis tiesiamas ant žmonių kaulų, ir tai buvo tiesa. Kalinių gyvenimo sąlygos buvo pasibaisėtinos: menkas maistas, šaltis, sunkus darbas ir gyvenimas palapinėje, kur nebuvo galimybės išsidžiovinti net drabužių. Šitokiomis sąlygomis Adelė Dirsytė ne tik kad nepalūžo, bet dar mokė kitas kalines dvasinio susikaupimo, sąmoningo kančios pakėlimo ir aktyvaus religinio gyvenimo; drauge su kitomis kalbėdavo rožinį, kurio karoliukai buvo padaryti iš kalinio duonos.
Antroji Kryžiaus kelio stotis buvo Taišete. Ir vėl nepakeliamas darbas prie geležinkelio statybos, nepajėgiant apsiginti nuo debesimis skraidančių ir skaudžiai geliančių muselių, nuo kurių įkandimo ištindavo ne tik veidas, bet ir visas kūnas. Ir čia mokytoja Dirsytė stiprina kalines, mokydama įprasminti vargą ir kančią.
Trečioji Kryžiaus kelio stotis – tolimoji Kolyma. Kalines baugino grėsmingas Kolymos kraštas, tačiau Adelė Dirsytė ir čia stiprino jų dvasią, rengė susitikimus literatūros ir dvasinėmis temomis. Magadane laukė sunkus darbas, kaliniai buvo sunumeruoti, į Lietuvą leidžiama parašyti vos vieną laišką per metus. Čia Dirsytė parašė pirmąją maldaknygę „Viešpatie, prikelk mano tautą“, kuri buvo perrašinėjama ir papildoma naujomis maldomis. Lagerio prižiūrėtojai, pastebėję, jog Dirsytė dvasiškai stiprina kalines, ją dažnai mušdavo ir siųsdavo į karcerį. Kolymoje palūždavo net stiprios sveikatos kaliniai, o ką kalbėti apie trapią ir sunkių sąlygų iškankintą mokytoją. Adelė Dirsytė nesiskundė, meldėsi už savo kankintojus ir to paties mokė drauges kalines.
1954 m. Adelei Dirsytei buvo sunkiausias Kryžiaus kelio etapas. Ją kažkur išvežė, o kai sugrąžino, ji buvo neatpažįstamai iškankinta: trumpai nukirptais plaukais ir mėlynais paakiais. Pirmą kartą jos veidu ritosi ašaros; kankinė prasitarė, kad buvo labai žiauriai tardoma ir kankinama.
1955 m. turėjo pasibaigti bausmės laikas; Adelė Dirsytė iš Kolymos buvo išgabenta į žemyną, bet tėvynės nepasiekė: kankintojams pasisekė sunaikinti jos mirtingąjį kūną, kuris liko Chabarovsko krašte laukti mirusiųjų prisikėlimo dienos. Bet jos dvasia sugrįžo į Lietuvą, o per maldaknygės puslapius pasklido po visą pasaulį. Panašių į mokytoją Dirsytę kankinių aukos dėka mes dar ilgus metus kovojome už teisę tikėti Dievą ir gyventi ne pagal sovietinį, bet pagal krikščionišką gyvenimo modelį.
Šiandien mūsų tautiečiai yra tarsi primiršę kuo alsavo totalitarinė sistema, naikinusi tokios taurios dvasios žmones kaip Adelė Dirsytė. Daugelis, pasitaikius gyvenimo sunkumams, dejuoja, o kai kas net ilgisi praėjusių laikų. Šiandien mūsų kankinė, kaip ir anuomet eidama Kryžiaus kelią, kviečia mus ne kerštui ar neapykantai, bet susimąstyti, kad tikras gyvenimas statomas ne ant melo ir neapykantos, o ant uolos, kuri yra Jėzus Kristus. Su Juo mokytoja nepalūžo sunkiausių išbandymų dienomis, su Juo ir mes nugalėsime dabarties sunkumus.