Prisiminkime ir nulenkime galvas prieš Sovietų sąjungos agresijos aukomis tapusius Lietuvos pareigūnus

1991 metų liepos 31-ąją, lygiai prieš 24 metus, Medininkų pasienio poste Sovietų Sąjungos Specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) žudikai sušaudė neginkluotus Lietuvos pasienio darbuotojus: Mindaugą Balavaką, Juozą Janonį, Algimantą Juozaką, Algirdą Kazlauską, Antaną Musteikį, Stanislovą Orlavičių, Ričardą Rabavičių. Sunkiai sužeistas, bet išgyveno Tomas Šernas.

Po Sausio 13-osios įvykių tai buvo kruviniausias SSRS išpuolis prieš nepriklausomos Lietuvos žmones. Rusija, Sovietų Sąjungos teisių perėmėja, iki šiol nepripažįsta nusikaltimo ir slapsto jo organizatorius bei vykdytojus, o Lietuvos Respublikos teismas byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui paskelbė išteisinamąjį nuosprendį buvusiems Vilniaus OMON vadovams Boleslovui Makutynovičiui ir Vladimirui Razvodovui.

Verta prisiminti. Dalius Stancikas. Sunkus grįžimas namo

2009 m. liepos 29 d. | Bernardinai.lt

Prieš kelias dienas gatvėje sutikau pasienio laikų bičiulį – nuo 1991-ųjų sausio iki tarptautinio Lietuvos pripažinimo su juo kartu teko stovėti Lavoriškių poste, prie Baltarusijos pasienio.

Kalbėdamiesi gatvėje lenkėme kartu pirštus sunkiai skaičiuodami, kelintos šiemet sukaks Medininkų žudynių metinės. Atrodo, jau aštuonioliktos.

Per tą laiką užaugo nauja karta, prisiminimai atbuko, bet kiekvieną liepos 31-ąją jaučiu neatiduotą skolą tų laikų bendražygiams. Prieš išeidamas iš tarnybos žadėjau jiems aprašyti tą keistą septynis mėnesius trukusį nematomą pasienio karą.

Neaprašiau.

Dabar jau daug ko ir neatsimenu: pavardžių, vardų. Netgi sunkiai suskaičiuoju, kiek kartų OMON‘as buvo užpuolęs mūsų postą. Atrodo, keturis, du kartus vagonėlį sudegino. Paskutinį kartą, kai degino 1991-ųjų liepą, dar sulaužė pamainos vyrams šonkaulius, kojas, tarp jų ir olimpiniam čempionui, legendiniam kanojininkui Vladui Česiūnui (po to užpuolimo taip ir nebesusitikom, tad ir nespėjau Vlado paprašyti papasakoti apie tą jo nesėkmingą bėgimo sovietmečiu į Vakarus istoriją – daug apie tai būta legendų: neva jį sovietų šnipai pagavo Vakarų Vokietijoje ir slapta prievarta pergabeno atgal, o vėliau privertė rašyti atgailą komunistinėje „Tiesoje“). Tąsyk vienintelę pamainoje dirbusią merginą – gražią baltarusę Žaną (jos taip pat nesuspėjau paklausti: kas ją atvedė į pasienį?) omonininkai tampė už plaukų po plentą, vėliau užrakino vagonėlyje ir padegė. Paleido gyvą, tačiau jos išgąstis akyse neišblėso per naktį, kol mūsų pamaina atvyko į darbą.

Vyrai pasakojo, kad tuomet Vilniaus OMON‘o vadas B. Makutinovičius jiems pasakęs, kad daugiau gailesčio nebus – kitą sykį, jei dar stovės čia, neliks gyvi. (B. Makutinovičius specialiai du kartus puolė tą pačią mūsų pamainą – bandė išgąsdinti, palaužti bent vieną grandį.) Netikėjome – po to prie postų atsiradę automatais ginkluoti „Aro“ vyrukai sakė, kad jie neoficialiai su omonininkais yra sutarę nešaudyti vieni į kitus – juk dar neseniai buvo viename būryje.

Dabar mąstau, kad jau tada OMON‘o vadų planuose buvo numatytos žudynės: B. Makutinovičiaus pažadas išsipildė – kitas puolimas iš tiesų baigėsi žudynėmis. Tik kažkodėl Medininkuose. Kodėl būtent Medininkuose, o ne Lavoriškėse, kaip jie žadėjo, kodėl ne Šalčininkų poste, kuris pirmavo pagal užpuolimus (keliolika kartų), kur kiečiausią pasienio vyrą, tarnavusį Afganistane desantininku, kankino antrankiais prirakinę prie radiatoriaus, kur buvo vadinamųjų „autonomininkų“ irštva, kur kurti planai, kaip atskelti nuo Lietuvos dalį Vilniaus ir Klaipėdos krašto? Dabar aišku, kad pasirinkti Medininkai, nes šis postas stovėjo ant tarptautinės magistralės Vilnius – Minskas, nes stengtasi šiuo žudymu sukelti kuo daugiau tarptautinio triukšmo, stengtasi, kad jis būtų kuo įžūlesnis, kuo labiau matomas, sukeltų kuo didesnį tarptautinį atgarsį, kuo labiau išgąsdintų. Lietuva silpna ir bejėgė, ir taip nutiks visiems, kas mums priešinsis, – toks buvo tų žudynių pareiškimas. Tai buvo preliudija į 1991-ųjų rugpjūčio pučą.

Ir – paradoksas – preliudija į sovietų imperijos byrėjimą. Nes dalis rusų, sekdami lietuvių pavyzdžiu, nutarė pučistams pasipriešinti.

Čia kaip pagal tą posakį: šalia gražaus žmogaus stengiamės būti gražesni, šalia drąsaus – drąsesni, šalia teisingo – teisingesni.

Tai, kad šiandien Medininkų byla traktuojama ne kaip puolimas prieš valstybę, o tik prieš jos pareigūnus, kad Medininkų byloje Tomas Šernas, kaip nukentėjusysis, turi pats ieškotis advokato, parodo, kaip sunkiai dvasiškai mūsų valstybė serga.

Deja, ne kartą teko įsitikinti, kad daug tų laikų parlamento savanorių ir pasienio vyrų liko kažkur mūsų valstybės gyvenimo užribyje, nesuradę savęs ir nesuprasti kitų. Kažkuo panašūs į tuos šiandienius keistuolius gamtosaugininkus ir paveldosaugininkus, kurie taip trukdo politinei ir verslo valdžiai kažin kodėl gindami ne privatų, o kažkokį neaiškų, neapčiuopiamą ir neapmokamą visuomeninį interesą. Interesą, kurio niekaip neranda šiandieninis teisingumo(!) ministras, nes jis nepasireiškia jokiomis verslumo ar pinigų formomis.

Neidealizuoju nei tų kovų, nei tų vyrų. Pasitaikė visko: ir panikos, ir baimės, ir savanaudiškumo. Buvo tokių, kurie ėjo į pasienį tikėdamiesi pralobti kyšiais ir iš tiesų pasistatė ne vienus namus iš menkutės pasieniečio ar muitininko algos. Pamenu, buvo mūsų poste toks smulkutis lenkiukas iš Lavoriškių kaimo, kuris, kai tik išgirsdavo apie neramumus prie aplinkinių Medininkų ar Šumsko postų, tuoj pat susirgdavo ir bėgdavo namo. O atleistas iš tarnybos ilgai negrąžino uniformos: miške prie kontrabandinio keliuko, kuris lenkdavo Lavoriškių postą, „Lietuvos Respublikos vardu“ stabdydavo mašinas ir konfiskuodavo kontrabandines prekes. Kol po kelių savaičių patys jį ir pagavome.

Tačiau vis tiek pasienio vyrų pagrindą sudarė tie, kurie atėjo čia po Sausio 13-osios, gerai suvokdami, kad Lietuva nesulauks tarptautinio pripažinimo, jei valstybė bent simboliškai nekontroliuos savo sienų. Dauguma jų turėjo aukštąjį išsilavinimą, per pamainas vienas kitam skolindavo tuo metu populiarų lietuviškai išleistą Orwello „Gyvulių ūkį“ ar kokį kitą filosofinį traktatą. Po tarptautinio Lietuvos pripažinimo, 1991 m. rugsėjį, daugelis jų po truputį ir pasitraukė iš pasienio ir muitinės sistemų. Nepritapo prie staiga užplūdusių naujokų – apsukrių, verslių, žinančių, kas ir už kiek. Tie, kurie liko, daugeliu atveju tapo tokie pat. Sistema svetimų nepripažino. Jei pamenate, po to sekę LDDP valdymo metai – reketas, visuotinė prichvatizacija, idealų degradavimas, savanorių išėjimas į mišką – buvo bene juodžiausi mūsų nepriklausomybės laikų metai. Deja, kažkas esminio, prarasto anais laikais, taip vis dar nesugrįžta į Lietuvą.

Štai dėl ko jaučiu skolą – dauguma tų tyliųjų pasienio vyrų, savanorių, liko nežinomi, be apdovanojimų, be gerų tarnybų ar net be darbo. Bet net ir ne tai svarbiausia – jie vis dar gyvena anoje Lietuvoje ir nebežino ką veikti, kaip elgtis nūdienoje.

Liūdniausias pavyzdys – Algirdas Petrusevičius. Spėju, net kalėjime pasiryžęs ginkluotis ir kautis už Lietuvos laisvę. Man asmeniškai buvęs vienas iš pagrindinių pogrindžio ir Sausio įvykių didvyrių. Žmogus – legenda. Šiandien viešai įvardytas kaip didžiausias Lietuvoje nelegalių ginklų gamintojas ir pardavinėtojas, teroristas. Dabar, kaip ir daug kartų sovietmečiu, sėdi kalėjime.

Negaliu ginčytis – jei teismas nustatė ir pats prisipažino, matyt, pažeidė įstatymus – nuo jaunystės Algirdas jautė trauką ginklams. Tačiau netikiu, kad tai darė dėl pinigų, keršto ar kitokių juodų paskatų.

Atrodo, 1993 m., kai valdant LDDP A. Petrusevičius buvo pirmąkart suimtas įtariant ginklų prekyba (tada nepasitvirtino, jis man pasakojo, kad buvo kankinamas elektra, siekiant tokio prisipažinimo), kaip žurnalistas nuvykau į jo paprastą neremontuotą namuką Kaune. Mačiau tą ankštą legendinį rūsį, 1991 metų sausį bene slapčiausią vietą Lietuvoje, kuriame nepaisydamas sau ir savo šeimai galimos sprogimo grėsmės jis pats gamino šimtus butelių padegamojo skysčio, vadinamojo Molotovo kokteilio, ir pats savo automobiliu gabeno į Vilnių parlamento gynėjams. Buvo sykį net sulaikytas sovietų kontrolės poste, prie Vilniaus, bet kaip invalidas (neteko dešinės rankos, kai antrą kartą pagavus bėgant iš sovietinio lagerio bandyta jį sušaudyti) paleistas be patikrinimo. Varčiau ir kelias žymaus rusų disidento Sergejaus Kovaliovo jam dovanotas knygas.

A. Petrusevičiaus namo rūsyje mačiau ir tuos primityvius įrankius, kuriais didysis „teroristas“ parlamento gynėjams dujinius pistoletus perdirbinėjo į kovinius, varčiau daugybę jo paties pastangomis padaugintų pokario partizanų maldynų, kitokių pogrindžio knygų, todėl tegaliu pasakyti: kažkas labai negerai mūsų valstybėje, kad tie, kurie net sunkmečiu švenčia prabangiausias penkiasdešimtmečio puotas Kėdainiuose, kurie nuo Lietuvos teisėsaugos slapstosi Kremliuje, ten rengia spaudos konferencijas Lietuvai ir jo teisėsaugai niekinti, kurie nuslepia (ar pavagia – kaip kam patogiau) dešimtis milijonų valstybės lėšų, yra ne tik nenuteisiami, renkami į Europarlamentą, bet jų dešiniosios rankos ir patikėtiniai Seime kuria komisijas tokiems kaip A. Petrusevičius tirti, apšmeižti „teroristu“, o vėliau pasodinti.

Praėjusią savaitę tie patys veikėjai Seime panašią šmeižto ir purvo vonią su pasimėgavimu pylė ant kito savanorio – generolo Arvydo Pociaus, jį tvirtinant Lietuvos kariuomenės vadu. Nematau prasmės nagrinėti tas smulkmenas, dėl kurių jis buvo pavadintas „melagiu“ (neva karininką J. Abromavičių nušalino tik žodžiu, o ne raštu, neva netiksliai prisiminė, ar prieš 14 metų J. Abromavičius pasakė „grįžtam atgal“, ar „grįžtam atgal į mišką“), tačiau net nepažinodamas generolo A. Pociaus galiu tik pasidžiaugti Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirinkimu. A. Pocius, perėjęs visas stačiausias Lietuvos kariuomenės atsikūrimo pakopas, suvaldęs provokatorius savanorių pasitraukimo į mišką metu, mano galva, atlaikė ir išbandymą valdžia – ramų ir gerai aprūpintą darbą NATO vadavietėje iškeisdamas į neramią pareigą Tėvynei.

Manau, drąsiai galime didžiuotis tokiu Lietuvos kariuomenės vadu, nes tą vietą užėmė jos vertas žmogus. Nes negaliu jo nepalyginti su Prezidento Algirdo Brazausko skirtu pirmuoju Lietuvos kariuomenės vadu Jonu Andriškevičiumi. Kurio, žinoma, niekas nedrįso vadinti „melagiu“, tačiau kuris sovietmečiu vadovavo Vilniaus universiteto Karinei (okupacinei) katedrai, ne vieną už nelojalumą sistemai yra išmetęs iš universiteto, o ant manęs, studento, sykį rusiškai rėkė ir keikėsi bei žadėjo nubausti, nes kreipiausi į jį netinkamai – lietuviškai.

Tačiau A. Pociaus paskyrimas Lietuvos kariuomenės vadu, man regis, svarbiausias psichologine prasme: gal tai ženklas, kad tie pasienio, o dabar dažnai užribio vyrai, parlamento savanoriai, kažkur išsibarstę savo gyvenimuose, taip pat po truputį sugrįš tęsti Tėvynės kūrimo ir stiprinimo darbo?

Ir gal kas nors pašnibždės Prezidentei, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga labai tiktų amnestija vienam žmogui – Algirdui Petrusevičiui.

Nes A. Petrusevičius, kaip ir A. Pocius, Tomas Šernas, a.a.Antanas Musteikis, a.a.Gintaras Žagunis yra vieni tų, kurie aukojosi, kad Lietuva neišnyktų iš pasaulio istorijos, kaip kažkada išnyko daug garsesnės tautos ir valstybės.

Tiesą sakant, kaip tik tokie žmonės ir sudaro vieną iš kertinių valstybės akmenų ir kuria tautos istoriją.

Kiti, kad ir kaip šauniai sau šiandien atrodytų ir anuos vyrus beteistų, yra tik jų sukurtos istorijos vienadieniai praeiviai.

Bernardinai.lt

* * *

Daugiau apie Medininkų žudynes ir lietuviškosios teisėsaugos neįgalumą skaitykite kitose Tiesos.lt publikacijose:

Vytas Petruškevičius apie gyvenimą ant parako: viskas galėjo sprogti vienu garu

Vytas Petruškevičius. Tikrieji šeimininkai

Dalius Stancikas. Man gėda

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
4 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
4
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top