Prieš vasaros atostogas premjeras visuomenei pareiškė, kad jis nematąs jokios kalbos išdavystės dėl trijų radžių ir kad rudenį socialdemokratų parengtas įstatymas dėl svetimųjų vardų rašybos vis tiek būsiąs priimtas.
Ak, jeigu būtų ne trys raidės, o bent keturios, tai ironizuodama galėčiau sušukti Liudo Giros žodžiais: „Tiktai keturios raidės, tik keturios, o mums visą raidyną atstoja!“
O jei rimčiau – iš kur tos „trys raidės“ ir kokios? Ar tik ne iš 1994 m. išleistos ir dar kelis kartus pakartotos akademinės „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“, kurios 19 puslapis su prie lietuviškosios abėcėlės prirašytomis svetimomis raidėmis ne kartą buvo rodomas per visą televizijos ekraną? Tik ten pridurtos ne trys raidės, bet devynios ir jomis neapsiribota, nes gale yra santrumpa ir kt., vadinasi, kiek tik prireiks nurašant svetimus vardus, tiek ir bus galima tų svetimų raidžių vartoti. Pasakyta tik tai, kad iš jų dažniau (asmenvardžiams) vartojamos trys raidės – q, w, x, o kitos vartojamos rečiau.
Anksčiau ir lietuvių kalbos gramatikose (net akademinėse) prie raidyno jokių priedų nebuvo. (Plg. Грамматика литовского языка. Вильнюс, 1985, p. 13–14). Matyt, rašant „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“, jau buvo dedami „teoriniai“ pagrindai svetimųjų asmenvardžių nurašinėjimui originalo kalba visuose lietuviškuose tekstuose (net verstinių vaikams skirtų knygučių viršeliuose, kad tik jie nesužinotų autoriaus vardo ir pavardės) ir jau netarybinės enciklopedijos leidimui, kurios pirmasis tomas pasirodė 2001 m.
Per gana ilgą 52 metų mokslinio ir pedagoginio darbo laiką teko nemažai pavartyti įvairių kalbų gramatikų, bet nė vienoje iš jų jokių abėcėlės papildymų nepastebėjau. Tiesiog paliekama istorinė rašyba – vienaip rašoma, o kitaip tariama ir paraidžiui neskaitoma, atminty fiksuojamas visas žodžio grafinis vaizdas, o žodynuose naudojamasi fonetine transkripcija, rodančia, kaip reikia tarti, bet išlaikoma jau turima rašto tradicija. Tokiu būdu natūraliai susiformuoja istorinė rašyba ir ji nekaitaliojama, nes ir mažiausi ne tik šnekamosios kalbos, bet ir rašto pakitimai gali sukelti nepageidaujamų pakitimų visoje kalbos sistemoje.
Kalbotyros specialistai žino – tą galėtų įsidėmėti ir politikos veikėjai: kalba – ne individų ir netgi ne valdančiosios daugumos nuosavybė, ir savo valia nedaryti jokių reformų. Dar galėtų įsipareigoti saugoti ir ginti valstybinę kalbą – kaip ir valstybinę vėliavą, himną ar herbą. Jei už vėliavos išniekinimą baudžiama, kodėl su kalba daroma, kas tik patinka? Ir netgi pačios vyriausybės? Ką galima pasakyti apie valstybę, kuri pati trypia tai, kas valstybei turi būti švenčiausia? O jei nežinoma, kas dabar su mūsų kalba jau yra atsitikę, tai reikia paklausti tų, kurie žino. Būtų galima pasidomėti, ir kaip galima labiau kelti lituanistikos autoritetą. Juk būtent dėl valstybės politikos retas kuris šimtukais išlaikęs brandos atestato egzaminus svajoja tapti mokytoju lituanistu. Ir lituanisto mokslininko kelias gabiausių mokinių nevilioja.
Pasikartosiu: kaišioti istorine rašyba užrašytus svetimvardžius, lietuvių kalboje tapusius nekaitomaisiais daiktavardžiais, į fonetinės rašybos tekstą yra didžiausia lietuvių kalbos išdavystė, nes daro eilinį žmogų bejėgį gauti tinkamą informaciją: juk linksniavimas – ne vien gramatinių formų sąrašas, o neatskiriama linksnių formų dermė su jų vaidmenimis tekste. Kadaise iš Krymo rašiau pusseserei laišką ir pasigyriau: lankiausi Livadijos rūmų salėje, kurioje buvo Stalino, Čerčilio ir Ruzvelto pasirašyta Jaltos sutartis. Pagal dabar jau įvestą tvarką turėčiau rašyti, kad Jaltos sutartis buvo pasirašyta Stalino, Churchill’o ir Roosevelt’o. Bet, sakykite, kaip kaimo moteris, nemokanti anglų kalbos, perskaitytų šių pasaulio didžiųjų pavardes? Ir kaip ji turėtų suprasti, kodėl žodyje Stalino galūnė prilipdyta tiesiai, o kitų dviejų – jau po apostrofo?
Socialdemokratai, rengdami naują Lietuvos piliečiams lenkams skirtą pavardžių rašymo projektą, neturėtų ieškoti vien teisinių landų, o gerai susipažinti su tuo, ką yra apie kalbos išdavystę parašęs Vincas Urbutis antrojoje praplėstoje savo kruopščios studijos laidoje (V. Urbutis. Lietuvių kalbos išdavystė. Vilnius, 2007, 156 p). Taip, ji buvo parašyta su kartėlio jausmu – jam išties skaudėjo dėl to, ką jis pavadino išdavyste, ir surašė tai taip aiškiai, kad suprastų kiekvienas. Tai nedidelio formato knygelė. Todėl ir labiausiai reikalų prislėgti valdžios žmonės, tarp jų – ir premjeras, galėtų sužinoti, kad čia ne tų „trijų raidžių“, o visos kalbos problema, ir todėl prieš ko nors imantis, reikia pamatuoti – gal net dešimt kartų. Tai ir matuokime!
Apie tai dar XX amžiaus pradžioje perspėjo ir žymusis prancūzų kalbininkas Ferdinandas de Sosiūras (Ferdinand de Saussure), kalbą kaip sistemą lyginęs su šachmatų partija: „Šachmatų partija – tai tarsi dirbtinė realizacija to, kas kalboje egzistuoja natūraliai (…): per kiekvieną ėjimą šachmatų žaidime pajuda tik viena figūra; lygiai taip kalboje pokyčius patiria tik pavieniai elementai. Nepaisant to, ėjimas turi padarinių visai sistemai. Žaidėjui neįmanoma tiksliai numatyti šio poveikio masto. Priklausomai nuo aplinkybių atsirandantys vertės pokyčiai bus arba visai nereikšmingi, arba vidutinės svarbos. Vienas ar kitas ėjimas gali iš esmės pakeisti visą žaidimo eigą ir turėti padarinių net ir toms figūroms, kurios tuo metu su juo nebuvo susijusios“ (Ferdinand de Saussure. Bendrosios kalbotyros kursas (vertimas iš prancūzų kalbos). Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 123).
Sosiūras čia kalba net ne apie individų sugalvotas reformas, o apie kalbose vykstančius natūralius kitimus.
Sosiūras yra pasakęs ir dar vieną labai svarbų dalyką: „net būdama sąmoningesnė nei yra, visuomenė nesugebėtų diskutuoti apie kalbą (…). Mat ši sistema – sudėtingas mechanizmas; jį galima suvokti tik mąstant. Net ir tie, kurie kasdien jį vartoja, ničnieko apie jį neišmano. Kalbą galėtų pakeisti tik specialistai, gramatikai, logikai ir t. t., bet patirtis rodo, kad iki šiol tokio pobūdžio kišimasis neturėjo jokio pasisekimo“ (Ten pat, p. 107).
Apie tai kalba ir spaudos puslapiuose bei Seimo archyvuose atsidūrę ne vienas ir ne du straipsniai ir kreipimaisi į Lietuvos valdžią su prašymais saugoti ir ginti valstybinę kalbą, neleisti individams neapgalvotai į ją kištis. Daugybę jų pasirašė visus mokslo laipsnius ir vardus turintys kalbininkai, įžymūs poetai, rašytojai, filosofai, istorikai, įvairiausių specialybių žmonės, susirūpinę gimtosios kalbos ateitimi – į visus juos arogantiškai numota ranka ir atsukta nugara.
Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl mažuma ignoruoja daugumą? Kolega Vincas Urbutis spėliojo, kad tai galėtų būti Lietuvos nedraugų darbas. Jį ypač sujaudino 2005 metų Lietuvos ir Lenkijos prezidentų derybos ir trumputė užuomina, prasprūdusi spaudoje, kad „[s]usitikimo metu prezidentai išsprendę netgi tokius smulkius klausimus kaip lenkiškų pavardžių rašymas“ (Urbutis: 2007, p. 7).
Argi čia „smulkus klausimas“? Ir negi tartasi vienu pamatu? Kas rūpėjo Lenkijos prezidentui, galima tik numanyti, bet kodėl Lietuvos prezidentui atrodė, kad Lietuvoje išduotas „lenkiškasis pasas“ neturi jokios politinės reikšmės, man kur kas įdomiau. Ir kodėl kurį laiką buvo netgi džiaugiamasi pagerėjusiais santykiais su Lenkija, bet kai neskubėta vykdyti neapgalvotų 2005 m. susitarimų „smulkmenų“, santykiai su Lenkija ir vėl pablogėjo. Ir dabar mūsų prezidentės pasveikintas naujai išrinktasis Lenkijos prezidentas nežinia kada teiksis atvykti į Lietuvą. Tai, matyt, būta ne smulkmenų.
Ne smulkmena ir tai, kad lenkų netenkina originali jų pavardžių rašyba papildomame paso lape. Kategoriškai reikalaujama, kad jų dokumentuose nebūtų jokių lietuviškumo pėdsakų, kad būtų leidžiama jų gyvenamojoje teritorijoje versti gyvenviečių ir gatvių pavadinimus. Net sovietiniais laikais visoje Lietuvoje miestų ir gatvių pavadinimai buvo ne verčiami, o tik perrašomi rusiškomis raidėmis. Tai ne tas pats, kas vertimas. Vertimas duoda visai naują vietovės pavadinimą. O juk tie pavadinimai iš esmės yra lietuviški, ir Lietuvos lenkų kraujas ne mėlynas, o toks pat raudonas kaip ir mūsų.
Pažiūrėkime, ar lenkų pavardėms užtektų „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ nurodytų dažniausiai vartojamų trijų svetimų raidžių, iš kurių tinka tik vienintelė w. Pavyzdžiui pateikiu keletą žinomesnių lenkų kalbininkų vardų ir pavardžių, paryškindama tas raides, kurių lietuviškoji abėcėlė neturi: Witold Doroszewski, Andrzej Gawroński, Jerzy Kuryłowicz, Władysław Niedźwiedzki, Jan Otrębski, Stanisław Słoński. Kaip matome, čia mirga marga, ir tai toli gražu dar ne visos raidės, kurių nėra lietuviškame raidyne. Dar trūksta ó, ś, ż. Be to, lenkai vienam garsui vartoja ir dviejų raidžių samplaikas, kurių lietuvių kalbos abėcėlėje nėra: cz [č], rz [ž], sz [š].
Pasuose kaip pradinė forma būtų įrašytas lenkų kalbos vardininkas. Bet ar pagalvota, kaip reikėtų elgtis kalbant ir rašant lietuviškai? Juk Tomaševskio pavardės nei Seime, nei gatvėje lenkiškai nelinksniuos ir rašomuose tekstuose po lenkų linksnio formos nepriklijuos lietuviškojo linksnio galūnės. Tai kokią reikšmę turi nelietuviško vardininko rašymas pasuose ir televizijos ekranuose, jei vis tiek neįmanoma tokio vardininko įtraukti į lietuvių kalbos linksnių sistemą?
2008 m. iškiliausias lietuvių prozos meistras Romualdas Granauskas jaudinosi dėl to, kas vyksta nepriklausomoje Lietuvoje, ir apie tai, naudodamasis graudulio humoru (jei yra juodasis humoras, gali būti ir graudulio), rašė „Vilniaus žiniose“. Vėliau tie rašiniai buvo surinkti ir išleisti atskira knyga (Granauskas R. Lietuvos įdomybės. Vilnius, 2009). Tarp tų „įdomybių“ nemažai yra ir lingvistinių. Mūsų temai tinka ši: „Kiekvienos rašto kalbos pamatas – raidynas. Pradėti reikia nuo jo. Raustis po pačiais pamatais. Nereikalauti (jokiais būdais!), kad tauta iš savo raidyno išmestų kelias raides, tada pasius net beraščiai, o palengvėle, pamažėle pridėti prie senojo raidyno po kelias svetimas. Po dvi, po tris… Kitą kartą – vėl po dvi, po tris… Kai atsikvošės – jau seniai bus šaukštai po pietų. Su lenkais reikia statyti tą elektros tiltą. Todėl būtina pakurstyti Vilnijos lenkus, kad vėl pradėtų reikalauti ypatingos savo pavardžių rašybos. O jei ne – Lenkija arba vilkins to tilto statybą, arba visai nestatys! Ir prie naujos atominės elektrinės neprisidės!.. Niekur nešoks tie lietuviai, drąsiausia subinlaižių tauta, turės sutikti. Ta w lenkams pati reikalingiausia, nes savos v neturi. Q ir x jiems buvę nebuvę, tos dvi reikalingos anglams ir amerikonams. O kai pirmas etapas bus nueitas, galės pasigirsti ir kiti reikalavimai: kur lenkų „l“ kietoji, kur „z“ su tašku?.. O kaip rašyti prancūzų ir ispanų pavardes? Juk be „s“ su nosine, be „c“ su nosine niekaip neįmanoma išsiversti! (…). Klausimo dėl turkiškų priebalsių rašymo su nosinėmis galima neskubinti. Pirma, kol kas Lietuvoj tų turkų nėra jau tiek daug. Antra, nelabai ir nusimato, kad ateity jų labai padaugėtų. Kol ateis ta ateitis, visa Marijos žemė jau bus paplūdusi daniškų kiaulidžių srutomis, o tada jokio turko čia net surišęs neįveši“ (p. 66–67).
Žinoma, kaip ir kituose tokio pobūdžio tekstuose spalvos sutirštintos, bet didelė dalis tiesos yra. Prancūzijos prezidento vardą rašome Francois, kai reikėtų originaliai rašyti François, nes mūsiškai užrašytąjį prancūzas ištartų tik Frankua. Lietuvai reikšmingas yra Riomeris. Šios pavardės originalas Römer. Neturime umliauto, rodančio prieš einančio priebalsio minkštumą, o ir universiteto pavadinime rašyti pavardę su galūne po apostrofo nei šis, nei tas. Tad rašome Romerio universitetas, ir tariame ne taip, kaip turėtume tarti, o taip, kaip rašome.
Akivaizdu – dabar viešojoje lietuvių kalboje, neatsižvelgus į moksliškai pagrįstus argumentus, sukelta didžiulė svetimųjų asmenvardžių rašymo ir tarimo netvarka. Ir ji tik augs, kai į Lietuvą plūstelės migrantai, kurių dokumentai išrašyti arabų rašmenimis. Reikės juos integruoti, išduoti asmens dokumentus, o juk arabų abėcėlė sudaryta ne lotyniškos abėcėlės pagrindu, vadinasi, jų pavardes transliteruosime, kitaip – rašysime pagal skambesį lietuvišku raidynu. Lietuviname ne tik rusų, ukrainiečių, bet ir ypatingą raštą turinčių šalių asmenvardžius, pavyzdžiui: Ikuo Murata (japonas), Kim Ir Senas (korėjietis), Mão Dzedungas (kinas), Ho Ši Minas (vietnamietis). Tai kodėl kitaip turime elgtis su Lietuvos lenkais?
Nereikėtų dangstytis ir lietuvių moterų, ištekėjusių už svetimtaučių, pavardėmis. Ne visos jos tekės už svetimtaučių, o ištekėjusios ne visos keis pavardes ar gyvens Lietuvoje. Šiais atvejais susitvarkyti gali ir teisininkai be kalbininkų kišimosi.
Ir nereikia jokių baimių! Pusę šimto metų sovietinėje Lietuvoje turėjome vienodo pavyzdžio pasus, o savo tautybės neužmiršome, tai gal ir dabar neužmiršime, jei turėsime vienodus valstybine lietuvių kalba išrašytus dokumentus? Susiimkime rankomis ir eikime šįkart ne į Baltijos, o į savo valstybės Lietuvos kelią!