Prof. Alfonsas Vaišvila. Dėl TSKP-LKP įstatyminio pripažinimo nusikalstama organizacija

Įvairių visuomeninių organizacijų keliama iniciatyva pripažinti  buvusią TSKP-LKP nusikalstama organizacija, aktualizuoja reikalą iš  naujo permąstyti jos veiklą, kaip argumentaciją, rengiamam tokio turinio įstatymui priimti.

Šiuo klausimu LR seimas, kaip žinia, 2017 m. birželio 27 d. yra priėmęs rezoliuciją, įvardintą „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“. Bet rezoliucija – tai tik moralinis, psichologinis aktas, nieką ir niekam neįpareigojantis. Tiesa, Seimas buvo pasižadėjęs priimti ir atitinkamą įstatymą, net pavedęs Vyriausybei skubos tvarka parengti tokio įstatymo projektą, kuris iki šiol rengiamas ir niekaip neparengiamas.

Be to, pati rezoliucija logikos ir teisės požiūriu suformuluota kurioziškai: joje LKP veikla įvertinta kaip nusikalstama, kartu gana išsamiai išvardintos jos įvykdytų nusikaltimų formos, o štai rezoliucinėje dalyje, tarsi visa tai  paneigiant, postuluojama, kad LKP veikloje yra tik „galimai nusikalstamos veiklos požymių“. Suprask – LKP veikla galbūt nusikalstama, bet galbūt ir nenusikalstama.

Tokį pat loginį, teisinį paradoksą kūrė Seimas ir 1998 07 16 priimdamas įstatymą, vienareikšmiškai pripažinusį KGB nusikalstama organizacija. O štai TSKP-LKP, tą KGB, įkūrusi, jam vadovavusi, nurodžiusi tremti į Sibiro pražūtį Lietuvos žmones, kankinti ir žudyti suimtuosius, tyčiotis iš žuvusių Lietuvos partizanų palaikų,,, – nenusikalstama ir iki šiol oficialiai įstatymo lygmeniu tebelaikoma teisėtai veikusia organizacija.

TSKP-LKP nusikaltimai lietuvių tautai yra įrodyti daugybe mokslinių studijų,  komunistinio  režimo aukų tūkstantinėmis reabilitacijomis,  gana išsamiai išvardyti ir jau minėtoje 2017 m. Seimo rezoliucijoje, ne kartą pakartoti įvairiose  konferencijose.

Todėl, manau, belieka tik visus šiuos įrodymus suklasifikuoti, susisteminti, kaip būsimojo įstatymo aiškinamojo rašto pagrindinę argumentaciją, kuri palengvintų Seimo nariams koncentruotai apžvelgti šiuos įrodymus, juos įvertinti prigimtinės ir tarptautinės teisės požiūriu priimant atitinkamą įstatymą.

Tarp pagrindinių įrodymų, manyčiau, pirmiausia reikėtų, pabrėžti šiuos:

1. Pripažinti faktą, kad LKP nuo pat įsisteigimo pradžios sąmoningai ir  sistemingai veikė prieš strateginį lietuvių tautos tikslą – laisvę ir nepriklausomybę. Buvo Sovietų Sąjungos TSKP teritorinis, ideologinis padalinys Lietuvoje, finansiškai Sovietų Sąjungos išlaikomas, vadovaujamas ir veikiantis agresyviais imperiniais TSKP tikslais, ruošdamas ideologines, organizacines sąlygas okupuoti ir  aneksuoti Lietuvą. LKP taip pat buvo įjungtą į bendrą TSKP  agresyvią imperinę „pasaulinės revoliucijos“ programą, siekusią jėga ir ideologinėmis priemonėmis užvaldyti pasaulį. Tai svarbu, nes tą pačią agresyvią programą galbūt kiek siauresniu formatu tęsia šiandieninė Rusija, ją  pervardijusi  į „rusiškąjį pasaulį“ arba „Rusiją be sienų“ ir į kurios orbitą kaip  galimos agresijos objektas įtraukta ir Lietuva.
2. Pagrindinis TSKP-LKP nusikalstamos sisteminės veiklos tikslas – blokuoti ir sunaikinti lietuvių tautos nepriklausomos valstybės siekį. Į tai pirmiausia buvo nukreipta visa LKP ideologinė veikla. Nepriklausomybę ji vaizdavo kaip neva vienos klasės, atseit „buržuazijos“ siekį, propaguojamą savanaudiškais tikslais — išnaudoti „liaudį“, o mūsų partizanus irgi vaizdavo ne kaip laisvės kovotojus, o kaip „buržuazinius nacionalistus“, neva siekusius atgauti dvarus tai pačiai liaudžiai engti. Šitaip siekta kompromituoti patį nepriklausomybės siekį, kad jis atrodytų tautos daugumai nepatrauklus, nebrangintinas, kad dėl jo nebūtų kovojama, kad tauta galinti pasiekti gerovę tik Sovietų Sąjungos sudėtyje, t. y. svetimųjų valdoma. Tuo buvo diegiama tautai ir kultūrinio nepilnavertiškumo kompleksas, kad ji neva nesubrendusi savarankiškam politiniam gyvenimui. Šiais veiksmais siekta ideologiškai parengti tautą gyventi sovietų okupacijos ir aneksijos sąlygomis, kad ji prarastų patį norą siekti valstybingumo. Tai buvo bene pats pavojingiausias veikimo prieš tautą būdas. Įdomu, kad beveik tuos pačius LKP argumentus kartojo naciai vokiečių okupacijos metais.

Iš šios TSKP-LKP vykdytos kovos prieš Lietuvos nepriklausomybę, kaip pagrindinio nusikaltimo prieš lietuvių tautą, sekė visi kiti TSKP-LKP nusikaltimai: areštai, nekaltų žmonių žudymai, kalinimai lageriuose, trėmimai, tikinčiųjų persekiojimai, šnipinėjimo agentūros verbavimai, priverstinė kolektyvizacija, tautos istorijos iškraipymai, sistemingas melo naudojimams… buvo tik operatyvinės priemonės ir būdai pagrindiniam strateginiam nusikaltimui įgyvendinti – amžiams panaikinti Lietuvos valstybingumą ir užgesinti tautos dvasioje patį jo siekį. Šio tikslo ir teroro priemonių vienovė kaip tik ir sudarė TSKP-LKP bendrojo nusikaltimo prieš lietuvių tautą sudėtį ir esmę.

Kodėl reikalingas tokio turinio įstatymas?

Jis  reikalingas, manau, dėl kelių priežasčių:

1. Tokio įstatymo galiojimas įpareigotų visus ir visur vienodai oficialiai vertinti TSKP-LKP kaip lietuvių tautai nusikaltusią organizaciją, naikinusią Lietuvos nepriklausomybę žiauraus ir sistemingo teroro priemonėmis.
2. Toks vertinimas reikalingas ir rašant autentiškąją XX a. Lietuvos istoriją, ją dėstant mokyklose, universitetuose, apskritai vertinant istorinius įvykius, taip pat ir tarptautinius. kuriuose dalyvavo TSKP-LKP.
3. Tai aktualu ir dabarčiai, nes nusikalstama TSKP-LKP ideologija ir politika nėra vien tik istorija. Ją šiandien atgaivina ir siekia praktiškai įgyvendinti šiuolaikinė putiniška Rusija, nukreipianti savo agresyvią ideologiją irgi pirmiausia prieš Lietuvos nepriklausomybę, vadinant ją „netikra, neteisėta“, grasinant jai nauja okupacija. Todėl TSKP-LKP pripažinimas nusikalstama organizacija netiesiogiai reikštų pripažinimą nusikalstama ir dabartinės Rusijos kuriamą „rusiškojo pasaulio“ doktriną, verčiamą Rusijos užsienio politika.
4. Pripažinus įstatymu TSKP-LKP nusikalstama organizacija kai kam galbūt iškils klausimas, ar iš to fakto seka, kad to paties nusikaltimo ženklu bus paženklintas ir kiekvienas jos buvęs narys? Iš logikos žinome, kad žodžiai: „visi“ ir „kiekvienas“ nereiškia tą pačią sąvoką. Todėl abstrakti ir nevienareikšmiška „bendradarbiavimo su okupantu“ sąvoka reikalinga sukonkretinimo. Ji nepagristai kartais tapatinama tik su kolaboravimu. Bendradarbiavimas iš tiesų gali turėti dvi reikšmes: kolaboravimo, kaip sąmoningo ir uolaus talkinimo priešui, ir specialios rezistencijos prasmę. Todėl bendradarbiavimas su okupantu negali būti smerkiamas abstrakčiai, a priori, nes okupacijos sąlygomis toks bendradarbiavimas yra neišvengiamas. Okupuota šalis negali nebendradarbiauti su okupantu, jei nori sušvelninti okupaciją ir daug ką išsaugoti tautoje. Atvira ir visuotinė rezistencija okupacijos sąlygomis būtų pražūtinga pačiai tautos egzistencijai, kol okupuojanti valstybė yra pajėgi ginklu slopinti atvirą išsivadavimo kovą.

Išmintinga tauta okupacijai priešinasi ir slapta kovos forma. Ji reikalauja įeiti į okupanto vidaus struktūras, dėvėti priešo uniformas, viešai pritarinėti jo politikai, apsiginkluoti jo frazeologija, išorinėmis elgesio manieromis….., šitaip įgyti priešo pasitikėjimą, kaip galimybę, kenkti jam iš vidaus, jį silpninti, blokuoti jo kėslus tautos atžvilgiu.

Klasikiniu tokios slaptos rezistencijos per bendradarbiavimą su priešu pavyzdžiu vokiečių okupacijos sąlygomis gali būti generalinio tarėjo Prano Meškausko-Germanto elgesys. Štai 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu buvo suimta aktyvi sovietų talkininkė, NKGB agentė Levikovaitė. Ji buvo priskirta sušaudomų komunistų kategorijai, nes pas ją rado jos rašytą prašymą priimti į komunistų partiją. Bet lietuvis vertėjas, bendradarbiaujantis su okupantu, šios merginos prašymą, rizikuodamas savo gyvybę, išvertė vokiečių gestapininkui ne kaip prašymą priimti į partiją, o kaip prašymą priimti į darbą ir taip išgelbėjo merginai ne tik gyvybę, bet ir laisvę. Daug kaimų seniūnų vokiečių okupacijos metu padėjo daugeliui kaimo žmonių išvengti priverstinių darbų Vokietijoje, išsaugoti arklių nuo rekvizicijų tik todėl, kad buvo okupacinės valdžios pareigūnai, disponavę iš priešo gauta informacija ir jos dėka galėję įspėti tuos, prieš kuriuos buvo nukreiptos šios priešo represijos.

Ar  tokių atvejų buvo LKP veikloje? Manau, buvo. Kai kurių LKP narių pareiškimai Sąjūdžio metu: „Ir mes dirbome Lietuvai“ galbūt nėra be pagrindo. O tai reiškia, kad minėto įstatymo priėmimas paskatintų istorinius  tyrimus visai nauja tema – atskleisti, kiek LKP bendradarbiavime su sovietiniu okupantu buvo kolaboravimo ir kiek slaptos rezistencijos atvejų. Tokių  rezistencinių faktų atskleidimas atskirų LKP narių ar institucijų veikloje būtų tik patvirtinimas, jog pripažinimas TSKP-LKP nusikalstama organizacija automatiškai neseka, kad ir kiekvienas TSKP-LKP narys yra tuo pačiu nusikaltimu paženklintas.

Bet ir paaiškėjus tokios atskirų LKP narių galimos rezistencijos faktams, jie nekeičia ir negali keisti bendro TSKP-LPK veiklos, kaip nusikalstamos, vertinimo. nes joje kolaboravimo tendencija buvo vyraujanti, nuolat trunkanti ir lemianti.

Kartu  reikia pripažinti, jog prieš lietuvių tautą sovietmečiu veikė ne tik TSKP-LKP, jos prievartos aparatas, okupacinės karinės struktūros, bet ir nemažas būrys savanoriškų skundikų, nepriklaususių nei KGB, nei TSKP-LKP, bet dėl įvairių savo egoistinių paskatų sąmoningai talkinusių okupantui didinti lietuvių tautos kančias ir nuostolius. Jie galėjo sėkmingai veikti irgi tik todėl,  kad  tam  buvo LKP sukurta palanki visuotinio įtarumo, visuotinio sekimo sistema. Tokie skundikai – savanoriška, bet neoficiali režimo agentūra. Jų veiklos  atskleidimas irgi galėtų būti objektas istorinių tyrimų, turinčių įspėjančiosios reikšmės ateičiai, kaip ir įspėjančiosios reikšmės ateičiai turės ir įstatymas, pripažįstantis TSKP-LKP veiklą Lietuvoje bent iki 1988 m. nusikalstama.

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila,