Kauno forumas
Nemainstreaminėje, politiškai nekorektiškoje Vokietijos ir kitų šalių žiniasklaidoje vis garsiau kalbama apie tai, kam pandemija ir su ja susijusi, jau prasidedanti visuotinė ekonominė krizė yra naudinga. Kai kurios prielaidos diskutuotinos, bet išvados apie politinę ir ekonominę ateitį verčia pagalvoti.
Koronos krizė atėjo reikalingu metu. Vis dar nesutariama, ar koronos epidemijos priežastis gamtinė (šikšnosparniai), ar ji atėjo iš biologinio ginklo laboratorijos (Uhano?), ar yra Kinijos priešų biologinis ginklas. Kinija gana greitai išskyrė šią ligą ir ją izoliavo – nors ir diktatoriškos valstybės prievartos priemonėmis.
Lygiai taip pat neaišku, kaip, nepaisant Uhano izoliacijos, epidemija galėjo išplisti visame pasaulyje per tris savaites ir kodėl dauguma vyriausybių sureagavo tik po kelių savaičių, kai buvo per vėlu medicinos požiūriu ir iš esmės klaidinga ekonomiškai. Švedija parodė, kad ir viena, ir kita buvo nereikalinga. Kas sukėlė paniką pasaulyje? Kam ji buvo naudinga? Kam ji buvo reikalinga kaip pretekstas?
Bet kokiu atveju niekada nebuvo gripo bangos, kuri sukeltų tokią paniką su pasaulio žūties scenarijumi, kuri sukeltų tokias dramatiškas vyriausybių reakcijas visame pasaulyje ir kuri galėtų būti įgyvendinta be pasipriešinimo su didžiausiomis pasekmėmis ir kiekvieno žmogaus laisvės apribojimais.
Jei globalioje ekonomikoje retai arba niekada neįvyksta tai, kas nėra kontroliuojama, koronos krizė, vykstanti kelias savaites, gali būti siejama su tuo pačiu metu kilusia pasauline ekonomikos katastrofa ir kylančia pasauline ekonomikos depresija.
Kovo mėnesį staiga prasidėjusi akcijų rinkos krizė nebuvo atsitiktinė, ją pavieniai mokslininkai jau seniai prognozavo. Jei pinigų masė per 40 metų padidėjo keturiasdešimt šešis kartus, o prekių masė tik keturis kartus, tai reiškia nekontroliuojamą pinigų padidėjimą su jo sukurtais finansiniais burbulais: biržos burbulas, obligacijų burbulas, skolų burbulas, derivatyvų burbulas. Net nusikaltėliai žinojo, kad tas pūtimas neišsilaikys amžinai. Todėl jie ėmėsi bet kokių neteisėtų priemonių, kad jiems likti valdžioje. Pavyzdžiui, vykdant JAV valstybės finansavimą per FRS, Europoje – per ECB, Europinę ekonomikos ir valiutų sąjungą (EWWU), neteisėtą Graikijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų bankrutavusių valstybių gelbėjimą.
Didžiausio finansinio burbulo mūsų istorijoje laimėtojais buvo:
Centriniai bankai, kurie galėjo panaudoti dirbtinius, nepadengtus pinigus, kad galėtų išspręsti savo užduotį užtikrinant valiutą centrinei ekonominei ir pinigų tarnybai (tačiau dabar juos atšaukė Federalinis konstitucinis teismas).
Pasaulinis finansinis sindikatas, gavęs vis daugiau kapitalo iš savo bankų, kad galėtų tokiu būdu supirkti pasaulio prekes ir formuoti monopolijas, aptarnauti 200 pasaulio šalių su neribotais kreditais ir paversti jas provincija, valdoma per palūkanas ir skolų grąžinimo įsipareigojimus.
Socialiniai funkcionieriai sugebėjo paskirstyti augančias socialinio aprūpinimo išmokas tarp gyventojų, didindami skolas, kad išlaikytų savo galią – tai yra didžiausias perskirstymas ir socialinis burbulas, koks kada nors egzistavo.
Augantis likvidumas taip pat reiškė augančią paklausą ir pardavimus įmonėms bei didėjantį pelną be recesijos ir dėl to padidėjusio konkurencinio spaudimo, kad pasenusios ir nepelningos įmonės taip pat galėtų išgyventi, susilpnėjo įmonių ir ekonomikos spaudimas diegti naujoves. Visiems buvo gerai – per daug gerai, kad vyktų griežta rinkos ekonomikos atranka.
Privatūs namų ūkiai, priešingai, buvo nugalėtojai ir pralaimėtojai. Dėl nenutrūkstamo bumo jiems atsirado perteklinis darbo poreikis ir todėl buvo užtikrintos darbo vietos ir padidėjo darbo užmokestis.
Tačiau yra ir pralaimėtojų:
Namų ūkiai prarado daugiau nei 300 milijardų palūkanų vien dėl nulinės palūkanų normos, o laipsniškas pinigų nuvertėjimas dėl augančios pinigų pasiūlos nesuteikė jiems laisvų išteklių tinkamu laiku investuoti į materialines vertybes, kaip finansų imonėms ir korporacijoms.
Milijonai namų ūkių plius imigrantai priprato prie nerūpestingo gyvenimo sąskaita teikiamų valstybės socialinių pašalpų ir liko nepasirengę meritokratijai.
Tuo metu kai „turtuoliai“ galėjo bėgti į ofšorus su savo uždirbtomis pajamomis, paskirstančioji valstybė vis labiau ir labiau išnaudojo viduriniąją klasę. Dabar jie moka 80 procentų mūsų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Aukštesnioji klasė išvengė apiplėšimo vengdama mokesčių, o žemesnioji klasė, gaunanti vis daugiau ir daugiau socialinių pašalpų viduriniosios klasės sąskaita, galėjo pereiti prie „bedarbių bazinių pajamų“.
Apskritai, tarptautinis kapitalas, aukštesnioji klasė ir viešosios įstaigos buvo finansinių burbulų nugalėtojai, o vidurinės ir žemesniosios klasių namų ūkiai, priešingai, pralaimėjo.
Jei koronavirusas nesukėlė ekonominės katastrofos, tai kokios jėgos tuo suinteresuotos?
Tai, kad Koronos epidemija kilo visame pasaulyje, o viso pasaulio vyriausybės (išskyrus Švediją) „dėl sveikatos priežasčių“ įsakė sustabdyti ekonomiką, rodo į šios ekonominės savižudybės globalią kontrolę. Kaip rodo Švedijos pavyzdys, nepaisant Koronos krizės, ekonomikos sustabdymas nebūtų buvęs būtinas, jei darbdaviai ir profesinės sąjungos būtų buvę įpareigotos imtis atsargumo priemonių gamyklose, o ne tai diktuotų valstybės. Tai, kad demokratinių šalių vyriausybės pasirinko ne rinkos ekonomikos kelią, o pasaulinės prievartos priemonės buvo paskelbtos tik tada, kai koronaviruso krizė, kaip Vokietijoje, jau buvo pasiekusi savo viršūnę, galima būtų įtarti globalią centralizuotą įtaką tokiems sprendimams.
Pirmieji panikos šauksmai pasigirdo iš Bilo Geitso finansuojamo Johns Hopkins universiteto, kuris nuo tada tapo pandemijos lyderiu ir centriniu statistikos centru visam pasauliui. Kartu su Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kurią taip pat finansuoja Bilas Geitsas, jis nori užtikrinti globalų žmonių skiepijimą ir ženklinimą, kas reikš milijardinį biznį Bilo Geitso kompanijoms („Microsoft“ ir farmacijos kompanijoms).
Kaip bebūtų keista, dėl „Koronos“ tapo reikalinga fiksuoti kiekvieno asmens mobiliojo telefono vietą (kaip Kinijoje), o taip pat žmonių čipavimas, kad būtų galima juos valdyti iki gyvenimo pabaigos.
Niekas nebūtų patikėjęs, kad demokratijos sąlygomis žmonės savanoriškai ims naudoti kontrolės čipus. Šiuo atžvilgiu bandymas priversti juos sutikti būti kontroliuojamiems karantino metu buvo sėkmingas išankstinis testas.
Geitsas ir jo dideli finansai vėl kursto diskusiją apie skaitmeninius pinigus. Tai sunaikins kiekvieno žmogaus piniginę laisvę ir padarys jį priklausomą nuo banko geranoriškumo, ar duoti jam į sąskaitą skaitmeninių pinigų ar ne ir kaip ilgai. Be to, valstybė turėtų galimybę vienu pelės paspaudimu nuvertinti skaitmeninius pinigus visur, t.y. įvykdyti paprasčiausią valiutos reformą.
Neįprastas yra ir nuo kovo vidurio prasidėjęs panikos orkestras, kurį sukėlė valstybinė žiniasklaida ir valstybės remiama spauda. 70 procentų visų pranešimų spaudai yra susiję su Koronos krize arba su tuo, kad gyventojai turi paklusti visiems panikierių įsakymams. Ir vėl – isterijos gijos veda į Sorošo ir Geitso MIP fondus.
Visose šalyse dėl Koronos krizės sustiprėjo vyriausybės ir centrinė valdžia. Jei ne sukelta panika, niekada nebūtų buvę tokių laisvės apribojimų ir tokios komandinės ekonomikos! Abejotina, ar valstybės atiduos taip lengvai laimėtą centrinę valdžią. Apskritai – nuo Koronos pradžios vyravo politinė centralizacijos tendencija.
Tai ypač pastebima ES, kurioje vos nebuvo užkirstas kelią naudoti euroobligacijas, tačiau netiesiogiai pavyko pasidalyti skolas. Su savo žaliuoju susitarimu „Green Deal“ ji sukūrė ES centrinį mokestį kaip nuoseklų kelią į skolų ir finansinę sąjungą. Beje, ji tyliai pavertė korumpuotus neturtingus Europos, Šiaurės Makedonijos ir Albanijos namus šalimis kandidatėmis ir nuolatiniais naudos gavėjais. ES centralizacija tęsiama padedant Koronai. Net krachas panaudojamas. Italija, Ispanija ir Prancūzija vis tiek jau buvo bankrutavusios ir dabar nori finansuoti savo biudžetą ES dovanomis, būsimą rekonstrukciją – Vokietijos sąskaita.
Taigi Koronos krizė tiko ne tik kai kuriems pasaulio veikėjams, gali būti, ji netgi buvo jiems naudinga.
Visų pirma, tarptautinė finansų sistema, atsidūrusi ant pasaulio valiutų sistemos kracho slenksčio, surado kaltininką – Koronos krizę. Jau dabar JAV suteikė neįsivaizduojamas dviejų trilijonų sumas dideliems bankams ir korporacijoms, ES – 750 milijardų, o Vokietija – 820 milijardų eurų ir t.t. Taigi, didieji finansai gali sanuoti savo finansus valstybės sąskaita tol, kol didysis Generalinis išvalymas nuo defliacijos iki šuoliuojančios infliacijos ir valiutų reformos sunaikins likusių gyventojų aktyvus.
Štai „Amazon“ savininkas Jefas Bezosas per koronaviruso krizę pasididino turtą 20 procentų.
Pasekmės?
Po Koronos krizės ateis didžiausia pasaulinė ekonomikos depresija, į kurią atves stambiojo kapitalo ir politikos panikieriai, sustabdę viso pasaulio ekonomiką. Švedijos pavyzdys rodo, kad tokia totali priemonė visai nebuvo būtina. Visų pirma, ji pavėlavo – buvo įvesta Koronos krizės piko metu. Dabar jie ne tik iššaukė recesiją, bet ir sukūrė daugybę papildomų milijardų skolų, kad būtų įveiktas ekonomikos sunaikinimas per beprasmes pinigines dovanas, ypač bankams ir korporacijoms, praktiškai dvigubai viršijančias žalą.
Vis garsiau skamba balsai, kaltinantys ekonomiškai neprofesionalią vyriausybę be reikalo sukėlus paniką ir įšaldžius ekonomiką, ir taip pakenkus kiekvienam piliečiui. Jeigu dabar visi žmonės pajaus recesiją, jie sukils ir ieškos kaltininkų. Tuomet panikierių kvartetas „Söder“, „Altmaier“, „Spahn“ ir „Merkel“ iš politinės scenos išnyks greičiau, nei jie anksčiau rinko koronos taškus.
Nepaisant to, Korona ir Didžioji depresija ilgainiui pakeis mūsų ekonomiką ir visuomenę – daug kas bus kitaip, negu iki šių metų kovo. Mes turime kentėti laisvės ir ekonomikos praradimo padarinius, kuriuos sukėlė pasaulio finansinė oligarchija ir jos politiniai tarnai.
Už visas krizes sąskaitas apmokėdavo tauta. Dabar – mūsų eilė.
Šaltinis: Prof. Dr. Eberhard Hamer. „Corona und Crash – alles Zufall?“