2018 m. rugpjūčio 2 d.
Nuoširdžiai apgailestauju, kad mano laiške gerb. R. Kalinauskaitei išsakyti nuogąstavimai išsipildė su kaupu ir kiek greičiau, negu tikėjausi (ČIA). Pabrėžiu – tikėjausi, nes šitokios „diskusijos kultūros“ sąlygomis tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Karti patirtis seniai išmokė, kad „demokratiškos“ diskusijos Lietuvoje trunka tik tol, kol jos atitinka dvi sąlygas: diskutuojama dėl smulkmenų arba, jei ginčijamasi dėl reikšmingų dalykų, jais suinteresuota šalis žino, kad galės nekreipti dėmesio į diskusijos rezultatus.
Kitais atvejais diskusijos akimirksniu baigiasi ir „neteisingai mąstančius“ pervažiuoja viską savo kelyje traiškantis represijų volas. Šį kartą juo tapo protu nesuvokiamo dydžio ieškinys, liudijantis, kad ansamblio gynėjai trukdo įgyvendinti didelius planus. O kad jie itin dideli, liudija dėl jų jau anksčiau paaukota valstybinė Lukiškių aikštė.
Tad belieka retoriškai paklausti: ar įmanoma šiai didžiule galia disponuojančiai represinei sistemai priešstatyti ką nors kita, išskyrus sutelktą politinę tautos valią? Ši istorija rodo, kad prieitas slenkstis, kai būtina sąmoningai apsispręsti: peržengti šį slenktį buriantis į Sąjūdį primenantį tikrą Tautos Forumą arba bejėgiškai trypčioti šiapus to slenksčio – toliau mažomis ir padrikomis grupelėmis organizuoti grynai simbolines – keleto ar keliolikos protestuotojų su plakatėliais rankose – protesto akcijas.
Belieka priminti, kad besiburiantis TF nėra kieno nors nuosavybė: tai tik idėjinė ir organizacinė telkimosi platforma, atvira visiems geros valios Lietuvos piliečiams.
Nesu įgaliotas kalbėti VF vardu. Tačiau pasitikiu bendražygiais ir todėl drįstu patikinti: jeigu matysime, kad iš šios nemalonios istorijos pagaliau daromos išvados ir p. Rasa bus ginama sutelktai ir rimtai, o ne žaidybiškai ir simboliškai, kaip kad įprasta iki šiol, VF žinos, ką daryti, ir nesvyruos ateiti į pagalbą. Tokiu atveju pasistengsime nebūti paskutiniai.