Naujieji Ivano Mičiūrino pasekėjai?
Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs apie sovietinių laikų vadovėliuose išgarbintą sodininką Ivaną Mičiūriną, kuriam buvo priskiriamas teiginys: „Mes negalime laukti malonių iš gamtos. Mūsų užduotis – jas iš gamtos pasiimti“. Dabar jau net sunku nustatyti, kuriomis idėjomis šis jokio gilesnio išsilavinimo neįgijęs savamokslis iš tikrųjų vadovavosi, o kurios tik buvo skelbiamos jo vardu, nes to reikėjo sovietų imperijoje didžiulę įtaką įgijusiems apsišaukėliams, neigiantiems genetiką. Kurdamas naujas vaismedžių veisles, ,Mičiūrinas tikėjosi, kad net labai skirtingų augalų vertingosios savybės kažkokiu būdu persiduos sukryžmintų augalų ateičiai. Vėliau buvo juokaujama, kad šis, žymiu selekcininku tituluotas asmuo, jei tik būtų suspėjęs, būtų sukryžminęs ir balos karklą su kriauše, tikindamas, kad ant jo išaugs sultingi vaisiai. Esą jo bobutė žuvo, kai lipo į pušį pasiskinti pomidorų, bet jai per galvą trenkė nuo pušies viršūnės krintantis arbūzas.
Bet vargu ar net pats Mičiūrinas būtų patikėjęs, kad galima pakeisti žmogaus lytį. „Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. <…> Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės…“ O ką matome dabartiniuose tekstuose ir poelgiuose, net teisės aktuose? Kažkas gali plyšauti, kad netiki jokių dievybių egzistavimu, bet niekas negali paneigti dviejų lyčių egzistavimo fakto, kuriuo paremta visa gamtos sandara. Jei dabartinio propagandinio pliurzalo apie lyčių keitimą prisiklaususiai paauglei susiformuoja nuostata, kad ji jaučiasi berniuku ir tokie jos kaprizai turi būti tučtuojau įgyvendinti, tai kas bus atsakingas, kai praėjus vos keleriems metams ji pati suvoks, kokia absurdiška buvo ši užgaida? Kur tuo metu bus visi tie, kurie dabar skelbiasi moderniais vaikų ( ir ne tik jų) teisių gynėjais?
Dauguma tokių bandymų lieka tik liguistos vaizduotės įvaizdžiais. Nei chirurginės invazijos, nei medikamentinio ar net psichiatrinio poveikio metodai prigimtinės asmens lyties pakeisti negali. Faktiškai visi tokie bandymai turėtų būti laikomi kriminaliniais nusikaltimais. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad asmens lyties keitimas būtų įmanomas ir kad tai gali būti pateisinama, vadovaujantis kokiais nors objektyvais argumentais. Mūsų laikmetyje nėra jokių argumentų, kad asmens lytis būtų kliūtis asmenybės raidai.
Nė vienas iš dabar lakstančių su dryžuotomis vėliavėlėmis asmenų negali įrodyti, kad jis arba ji atsirado šiame pasaulyje dviejų vyrų ar dviejų moterų lytinės sueities dėka. Nė vienas homoseksualios orientacijos asmuo neneigia, kad turi juos pradėjusius tėvus. Bet dauguma tų, kurie iš tikrųjų yra gėjai, o ne jais apsimetantys, nelaksto panašiose eitynėse ir nesiglamonėja, miniai žiūrovų stebint. Asmeninis gyvenimas yra tik jų pačių privačios patirties sfera, kurioje bet koks pašalinio asmens dalyvavimas ar net jo stebėjimas yra nepriimtinas.
Kai neteisybė pristatoma kaip teisingumas
Neseniai buvo pagarsintas Europos Teisingumo teismo neskundžiamas sprendimas, kuris įpareigojo Bulgariją įregistruoti vienalytės santuokos dukterį. Anot šio teismo, dvi moteriškės, dabar gyvenančios Ispanijoje – britė ir bulgarė – susilaukė dukters, nors nė viena iš jų neturi vyro. Čia tai bent… Tik dar nepaskelbta, ar šio teismo nariai vadovaujasi nuostata, kad naujagimė ir mūsų dienomis atsirado nekalto prasidėjimo būdu, ar vadovaujasi kokia nors kita ideologine nuostata.
Ne tik pagal Bulgarijos Konstituciją nepripažįstamos vienalytės santuokos. Svarbiausia, kad joks vaikas biologiškai negali turėti dviejų motinų, kurios būtų jį tuo pat metu pagimdžiusios, tačiau neva visai neturi tėvo. Tokios hipotezės net Ivanas Mičiūrinas nesuformulavo. Bet ES Teisingumo teismu tituluojamai institucijai, faktiškai pačiai sau priskyrusiai jokioje konstitucijoje nenumatytus įgaliojimus, matyt, atrodo kitaip. Akivaizdu, kad tokio teismo teisėjams neegzistuoja nei biologija, nei vaiko teisės, kurias šis sprendimas labai grubiai pažeidžia. Tarp tokių pažeistų teisių ir bet kurio asmens teisė žinoti savo tikrąją DNR.
Bet jokio socialinio mokslo nepatvirtinta hipotezė jau skinasi kelią ir Lietuvoje. Ir tikriausia ne vien dėl dabartinės ministrės įgeidžio. Esą jei žmogus gimė vyru, bet kažkuriuo momentu pasijuto moterimi, tai toks jo pasirinkimas turi būti ne tik pripažintas, bet ir įteisintas, atitinkamai pakeičiant asmens dokumentus. Nesunku suprasti ir tokio sprendimo socialines pasekmes. Jei jus apiplėštų ir sumuštų jau dešimt kartų už panašius nusikaltimus įkliuvęs recidyvistas, tačiau tiriant bylą paaiškėtų, kad tokio asmens iš viso nėra asmenų registre, nors ir kasdien matytume jį vaikštinėjantį tomis pačiomis gatvėmis. Kaip tai įmanoma? Labai paprastai: dabar jis jau įregistruotas moterimi ir jei dar kartą nusikalstų, būtų siunčiamas ne į Pravieniškes, bet į Panevėžį.
Yra ir kita socialinė problema, kuri nebūtinai siejama tik su nusikaltimais. Yra daugybė įvaikintų ar užaugusių globos įstaigose asmenų, kurie ir po daugybės metų ieško savo biologinių tėvų, brolių ir seserų bei kitų galimų giminaičių. Tarp jų netrukus atsidurs ir įmestieji į vadinamuosius „gyvybės langelius“, nes jų skaičius vien Lietuvoje jau artėja prie šimto. Ne kartą tik DNR tyrimai gali, pavyzdžiui, padėti istorikams nustatyti mirusio asmens tapatybę. Bet kas liks atsakingas už tokių, atsiprašant, teismų suklastotus asmens dokumentus?
Tokios hipotezės jau skverbiasi net į lingvistiką bei praktinį kasdieninės kalbos vartojimą. Kažkam, net pasidabinusiam akademiniais laipsniais ir vardais, pasirodė, kad mūsų kalbėsenoje neva dominuoja vyriškoji giminė, o tai neva rodo moterų diskriminavimo tendenciją. Todėl ir lietuvių kalboje, kurioje lygiomis teisėmis vartojama ir moteriškoji, ir vyriškoji giminė, neva būtina plėsti „niekatrosios“ formos vartoseną. Ryškiausia ir itin šlykšti tokių užmačių išraiška yra VU lyčiai jautrios kalbos gairės. Kuris sveiko proto žmogus gali drausti vartoti šiuos žodžius: tėvas, motina, sūnus, duktė, močiutė ir senelis, vaikaitis ir dukraitė? Kam staiga prireikė nuostatos net oficialiuose dokumentuose nenurodyti savo lyties? Ar sąvokose „moteris“ ir „vyras“ yra kažkas gėdingo ar diskriminuojančio? Ar tame yra tik akivaizdus bandymas iškraipyti tikrovę?
Kas iš tikrųjų išprotėjo, o kas ėmė taikyti biologinio genocido formą?
Neseniai plataus atgarsio sulaukė Lietuvos mokslininko, dirbusio Jungtinių Tautų programoje interviu. Jo turinys pirmiausia įdomus tuo, kad specialistas technokratas gal tik pirmą kartą giliau pasidomėjo socialinėmis problemomis ir pamatė jų mastą. Kaip pats sako: Nemaniau, kad taip nusivažiavome…“ Nereikia net tikėtis, kad jis į vieną interviu viską sudėtų ir į visus žmoniją dominančius klausimus atsakytų. Tačiau įsiklausyti į šiame pokalbyje išdėstytus mokslininko teiginius būtina. Vien jo ryšiai su JT grupės nariais yra neišmatuojama vertybė.
Minėtame interviu konstatuojama, kad melas tapo tiek šiuolaikinio verslo, tiek šiuolaikinės politikos priemone. Čia nieko nesiūloma, kad padėtis pasikeistų. Tiesiog akcentuojamas toks faktas, kai nežiūrint visų perspėjimų, vis dar gyvename tarsi tik šia diena: grobk, nes pagrobs kitas. Autorius tarp kitų teiginių pratina ir prie minties, kad žmonija išnyks kaip biologinė rūšis, nes pasaulyje taip irgi būna. Štai nebėra ne tik dinozaurų. Kasmet išnyksta ir žmonijos gyvenimo apraiškos: paveldas, kalba, valstybė….
Mokslininkas primena, kad tarp svarbiausių tikslų yra ir siekis sumažinti žmonių kiekį žemėje. Tie, kurie šiandien valdo pasaulio kapitalą, jau dabar yra įtikėję, kad tai – vienintelė priemonė, padedanti spręsti visas problemas: bus mažiau žmonių – bus ir mažiau vartojimo, ir mažiau taršos. Tam tikra prasme, jie yra teisūs. Kai koronavirusas pristabdė gamybą, sumažėjo ir aplinkos tarša. Net oras tapo švaresniu.
Bet tai – vienadienis sprendimas. Vien šiame interviu minimas žemės orbitos pokytis tikriausiai nušluotų didžiąją dalį žmonijos, o gal ir ją visą. Apie tai primintų bet kuris fizikas, paminėdamas antrąjį Niutono dėsnį. Tačiau būtent toks sprendimas šiuo metu ir taikomas, nes nėra jokio kito paaiškinimo tikrų ar tariamų homoseksualų ir lyties kaitaliojimo propaguotojų veiklai.
Bet tos taktikos platintojai žino: nebus ne tik įsipareigojimų šeimai, valstybei ir žmonijai, bet nebus ir vaikų. Dar prisidės smurtas ir eutanazija. Kad žmonių skaičius sparčiai sumažėtų, net karo nereikės. Juk karas sunaikina turtą, kurį kiti galėtų vartoti. Taigi, karo nesiūloma, nors tokie, kaip V. Putinas, vis dar užsimena, kad „didelis karas ateityje – neišvengiamas“.
Autorius yra „Mokslo „Lietuva“ vyr. redaktorius