Irena Babkauskienė | respublika.lt
Spalio 17 d. minime Tarptautinę kovos su skurdu dieną. Statistikos departamento duomenimis, pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 585 tūkst. šalies gyventojų, tačiau yra sakančių, jog ant skurdo ribos jau laviruoja beveik pusė Lietuvos. Tad koks tas mūsų skurdas?
Svarbu, ką mes vadiname skurstančiais. Skurdą galima apibrėžti įvairiai, nes tai yra visuomenės susitarimo reikalas. Išsivysčiusiose Europos šalyse, prie kurių priskiriama ir Lietuva, kalbama apie santykinę skurdo ribą. Pernai skurdo rizikos lygis mūsų šalyje siekė 20,9 proc. Skurdo rizikos riba praėjusiais metais buvo 430 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 904 eurai – šeimai, susidedančiai iš 2 suaugusiųjų ir 2 vaikų.
Ta skurdo riba pasirinkta skurdą suprantant kaip būseną, kada žmogaus pajamos tokios mažos, kad jis negali sau leisti gyventi taip, kaip visuomenėje įprasta. Pernai skurdo kas penktas šalies gyventojas. Turime minimalią algą, kuri turėtų būti tokia, kad žmogus neskurstų. Tam ir yra minimalios algos esmė, kad ji būtų tokia, jog žmogus dirbdamas galėtų išgyventi. Deja, minimali alga į rankas nedaug skiriasi nuo skurdo ribos.
Lietuvoje parama teikiama tiems, kurių pajamos mažesnės negu 140 eurų, tai vadinamos valstybės remiamosios pajamos. Tai gerokai žemiau skurdo ribos. Ir žmonių, kurie Lietuvoje gauna tokią paramą, yra tik 2,5 proc. Tyrimai, kiek žmonių negauna tokios paramos, nors jiems to reikėtų, nelabai ir daromi. Tie, kurie gauna šią pašalpą, ateina patys ir užsiregistruoja, bet yra žmonių, kurie nežino, kad tokia parama jiems priklauso. Taip pat yra žmonių, kuriems gėda eiti ir prašyti, nes Lietuvoje pašalpas gaunantys žmonės yra vadinami pašalpiniais, tinginiais. Tačiau žmonės, kuriems orumas neleidžia prašyti pašalpos, kažkaip išgyvena – juos išlaiko arba tėvai, kurie su vaiku pasidalina savo skurdžia pensija, ar vaikas paremia senyvus tėvus. Žodžiu, tokie žmonės tampa našta artimiesiems.
Ar dėl to, jog žmonėms gėda prašyti paramos, nėra kalta visuomenės kultūra, kurioje vyrauja sėkmingo gyvenimo kultas, kai į feisbuką keliame vakarienę restorane, kelionę į užsienį, bet ne tai, jog nebėra už ką susimokėti už komunalines paslaugas? Kodėl apie tai nekalbama?
Arba kalbama priešingai. Ypač iš verslo organizacijų atstovų girdime sakant, kad reikia atsivežti užsieniečių, nes pas mus lyg ir yra užregistruota bedarbių, bet jie tinginiai, nenori dirbti. Nekalbu apie tinginius iš tiesų, bet juk tikrai nėra taip, kad žmogus visur galėtų įsidarbinti. Yra nutolusių vietovių, kur autobusas nevažiuoja netgi iki darbo vietos rajono centre, nekalbant jau apie kelionę į Vilnių. Vilnius skelbia, kad yra daug darbo vietų, bet ne visi jį gali pasiekti. Jei žmogus, gyvenantis provincijoje, čia atvažiuos, jis už tą minimalią algą negalės net buto išsinuomoti. Priežasčių yra daugybė.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.