Povilas Urbšys – politinių karjeristų ir perėjūnų partijoje.
Savaime tai nebūtų verta nei mažiausio dėmesio. Ar maža tokių?
Ir vis dėlto tenka skirti šiam įvykiui kelias įrašo eilutes. Daug Lietuvos žmonių trokšta vadinamųjų patriotinių jėgų vienybės. Piktinasi ir priekaištauja, kad tos vienybės vis nėra, būdami nuoširdžiai įsitikinę, jog panašiai ar net vienodai kalbantys žmonės yra bendraminčiai, o jiems susitelkti trukdo tik puikybė ir nesugebėjimas dėl asmeninių „vadukų ambicijų“ susitarti dėl lyderystės.
Be abejo, žvelgiant iš šalies šitaip gali atrodyti. Tačiau iš tikrųjų norint suprasti tų „ambicijų“ priežastis vis dėlto reikia dalyvauti politikoje ir nors kiek išmanyti jos virtuvę.
Štai ir Nacionalinis susivienijimas buvo kaltinamas, kad per praėjusius Seimo rinkimus Panevėžyje neparėmė „patrioto“ P. Urbšio, bet iškėlė savo kandidatą. Tapome patriotinės stovyklos „skaldytojais“, tariamai išsklaidžiusiais tos stovyklos rinkėjų balsus.
Kiek yra žinančių, kaip buvo iš tiesų? P. Urbšys galėjo būti paremtas ir jam buvo pasiūlyta aukšta vieta NS sąraše. Tačiau jis į pasiūlymą atsakė, kad norėtų būti paremtas, tačiau likti nepriklausomas politikas.
Viskas tapo aišku: noras likti „nepriklausomu“ iš tikrųjų negali būti niekas kita, o tik siekis turėti laisvas rankas žaisti grynai asmeninius karjeristinius žaidimus.
P. Urbšys buvo patekęs į Seimą dėl visiškai „patriotiškai teisingų“, ypač politinių kalinių ir tremtinių jausmus virpinančių bei jų lūkesčius žadinusių kalbų. Tačiau būdamas patyręs politikos vilkas juk negalėjo nesuprasti, kad vienam paprasčiausiai neįmanoma ginti interesus žmonių, kurių balsai nutiesia kelią į Seimo nario kėdę.
Nors kiek pagerinti apskritai prastą šių žmonių padėtį galėtų tik norinti jiems padėti politinė jėga, veikianti Seime kaip sutelkta frakcija. Tai puikiai suvokiantis P. Urbšys vis dėlto norėjo likti politikos „laisvuoju šauliu“ ir elgėsi ne kaip galimas bendramintis ir bendražygis, o kaip iš anksto pasiruošęs žvalgytis šiltos priebėgos „teisingai“ kalbantis demagogas.
Ir pagaliau tą priebėgą atrado radikaliai antitautinėje (ko vertos vien S. Skvernelio iniciatyvos dėl nelietuviškos asmenvardžių rašybos, pritarimas migrantų kvotoms ir JT Migracijos paktui) ir antikrikščioniškoje genderistinėje partijoje.
Šis atvejis yra tik vienas politinės kailiavertystės pavyzdys. Bet labai pamokomas. Tokių laimės ieškotojų vadinamojoje patriotinėje politinėje stovykloje netrūksta.
Papasakoti šią istoriją verta dėl vienintelės priežasties: prieš skubant priekaištauti dėl „ambicijų“ ir „nesugebėjimo susitarti“ visada nekenktų stabtelėti ir pagalvoti: o gal esama panašių kliūčių, kaip kad buvo P. Urbšio atveju, kurios politinį gyvenimą labiau iš šalies stebintiems piliečiams yra paprasčiausiai nežinomos?