Justina Gafurova | vakarozinios.lt
Lietuvoje mažėjant gyventojų, politinis elitas problemą spręsti, ko gero, bandys dalydamas lietuvių pilietybes kaip nuolaidų korteles. Artėjant rinkimams vėl vis dažniau keliamas dvigubos pilietybės klausimas. Visos politinės jėgos iš šios idėjos bando pasipelnyti. Jis vakar turėjo būti aptartas Politinės tarybos posėdžio metu, kuris, deja, buvo atšauktas.
Kam svetur gyvenantiems ir kitų valstybių pilietybes turintiems tautiečiams papildoma Lietuvos pilietybė? Nostalgija? Svajonės senatvėje grįžti į protėvių žemę? Norai atgauti nosavintą giminaičių turtą? Praktiškai nemokamos (palyginti su Vakarais) medicinos paslaugos?
„Vakaro žinios“ atvertė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir skaičiavo, kiek piliečiais tapę tautiečiai įgytų teisių ir pareigų. Neabejotinai piliečiu būti apsimoka!
Argi ne keista, kai gvildenant dvigubos pilietybės klausimą, nuolat eskaluojamos piliečių teisės ir dvigubos pilietybės nauda, tačiau visai pamirštama paminėti, kad pilietis neatsiejamas ir nuo jam priklausančių pareigų? – „Vakaro žinios“ paklausė filosofo, profesoriaus Vytauto Radžvilo.
Svarstant pilietybės klausimą iš tiesų nuolatos minimos teisės, tačiau beveik niekada neprisimenamos pareigos. Toks abejingumas pareigoms nėra atsitiktinis, nes jis itin aiškiai atskleidžia sumanymo įteisinti dvigubą ar net keleriopą pilietybę tikslą. Turintis tik teises ir neturintis pareigų pilietis, griežtai šnekant, yra nebe savo valstybės pilietis. Jis paprasčiausiai yra tam tikros teritorijos gyventojas, kuris, būdamas laikinai apsistojęs toje teritorijoje, iš tiesų gali naudotis tam tikromis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis teisėmis. Bet politinės teisės ir pareigos, kurios ir sudaro pačią pilietiškumo esmę, šiuo atveju išnyksta. Taip yra todėl, kad keleriopos pilietybės skatinimas yra visame pasaulyje vykstančio nacionalinių valstybių naikinimo proceso dalis.
Stengiantis įtvirtinti keleriopą pilietybę, norima visų valstybių piliečius nupolitinti ir atsaistyti juos nuo savo tėvynės ir šitaip paversti klajokliška darbo jėga. Tokia jėga ir yra lanksti, nes tai yra žmogus, kuris prie nieko nėra prisirišęs, kuris gali, vaizdžiai kalbant, klajoti paskui didesnį eurą ar dolerį.
Lietuvą kasmet palieka dešimtys tūkstančių gyventojų. Ar sąžininga, kad kitoje šalyje dirbantys, ten mokesčius mokantys ir gyvenantys žmonės vis tiek nori Lietuvoje rinkti valdžią, net jei į tėvynę jie niekuomet ir neplanuoja sugrįžti?
Dvigubos pilietybės įteisinimas turi tikslą galutinai ištrinti iš žmonių sąmonės autentišką pilietybės instituto prasmę. Štai kodėl ir Lietuvoje po kelerių metų švenčiant valstybės jubiliejų, ketinama organizuoti renginį, kurio metu 4 milijonai lietuvių giedotų Lietuvos himną. Nors savaime ši mintis atrodo jausminga ir graži, tikroji paskirtis yra kita – mėginama įbrukti mintį, kad kažkur pasaulyje išsibarstę lietuviai dar gali būti realiai naudingi savo šaliai. Be abejonės, kai kurie iš jų išlaiko sentimentus ir prisirišimą prie savo krašto, kartais padaro gerų darbų, bet išplaunamas supratimas, kad pilietis pirmiausia yra nuolatinis šalies gyventojas, kuris, naudodamasis savo teisėmis, tuo pat metu kasdien vykdo savo piliečio pareigas.
Panaikinus šitą supratimą, šalis galutinai neturėtų piliečių ir net jeigu jos gyventojai vadintųsi Lietuvos piliečiais, pilietiškumas ir pilietinė savimonė niekuo nesiskirtų nuo buvusios sąvokos „Tarybų Lietuvos pilietis“. Realiai mes buvome milžiniškos teritorijos, sovietinės imperijos valdiniai, o Lietuvos pilietybė buvo viso labo formalus žaisliukas. Šią sovietinę praktiką dabar mėginama atgaivinti ir plėtoti naujais metodais, todėl pastangos įtvirtinti keleriopą pilietybę iš tikrųjų yra šalies piliečių ištautinimo ir išvalstybinimo proceso dalis.
Galima drąsiai sakyti, kad tokios pilietybės įtvirtinimas būtų viena iš paskutinių vinių į visais atžvilgiais silpstančios Lietuvos karstą. Kartu yra akivaizdu, kad tokia akcija gali pasisekti, nes, nelaimei, ir tarp mūsų tautiečių, kurie šiandien yra palikę Lietuvą, esama nemažai žmonių, kurie nuoširdžiai mano tą Lietuvą mylį, tačiau reikalaudami tos dvigubos pilietybės jie dažnai patys to nesuvokdami parodo, kad jie Lietuvą griauna.
Gal yra ne tik sentimentai, bet ir išskaičiavimas būti piliečiu šalies, kur pigesnis sveikatos draudimas, o ir atviros sienos?
Be jokios abejonės, kad tarp norinčių Lietuvos pilietybės esama įvairių žmonių. Vienareikšmiškai galima pasakyti, kad vieni jos nori iš egoistinių paskatų, kiti – vedami gana naivoko ir paviršutiniško sentimentalumo Lietuvai. Bet visais atvejais ši pozicija yra negarbinga, nes realiai reiškia, kad yra apgaudinėjami, neretai net ir apvaginėjami tie Lietuvos piliečiai, kurie savo kasdieniu darbu ir sunkiu prakaitu kuria visas tas gėrybes, kuriomis norėtų naudotis tie, kurių ryšys su Lietuva yra paliudytas tik paso, bet ne darbų.
Viena svarbiausių piliečio pareigų – prisidėti prie šalies išlaikymo. Ar sąžininga, kad dvigubos pilietybės savininkai nemokės mokesčių, tačiau Konstitucija jiems suteikia teisę gauti pensijas?
Paprasta kalba tai vadinama parazitavimu ir gyvenimu kitų sąskaita. Turi būti aiškiai suprasta, kad tos visos paslaugos, kuriomis naudojasi Lietuvos piliečiai, yra vis dėlto nenukritusios iš dangaus, joms suteikti reikalingas lėšas sukuria mūsų, esančių Lietuvoje, darbas. Todėl žmonės, kurie jausmingai kalba apie savo meilę Lietuvai, pirmiausia turėtų pasverti savo sąžinę ir pagalvoti, ar keleriopos pilietybės reikalavimas yra pateisinamas.
Ar pati Lietuva iš dvigubų piliečių gausos kokios nors naudos gautų?
Galima nedviprasmiškai pasakyti, kad nauda, kurią tariamai gauna Lietuva, faktiškai yra niekinė, palyginti su milžiniškais politiniais, socialiniais ir ekonominiais praradimais, kurie būtų patirti įvedus keleriopos pilietybės institutą. Niekas neneigia, kad kai kurie išeiviai padaro Lietuvai gana daug ir gal svarstytinas klausimas, kaip už ypatingus, tačiau pasveriamus nuopelnus tokiems žmonėms dovanoti pilietybę. Tačiau nėra abejonių, kad didžioji dalis kitų, siekiančių tokių teisių, Lietuvai nieko neduoda ir neduos.
Galų gale piliečių rankose svarbūs ginklai – referendumas, galimybė keisti Konstituciją ir net valstybės valdymo formą. Ar nereikėtų susirūpinti tuo, ką susitelkę vadinamieji piliečiai vėliau galėtų padaryti Lietuvai, prieš dalijant pilietybę į kairę ir į dešinę?
Be jokios abejonės. Jeigu kalbame apie pilietybės suteikimą, negalime iš akių išleisti ir paprasčiausio nacionalinio saugumo aspekto. Apskritai praktika, kai šalies valdymo reikalus sprendžia asmenys, kurie šią šalį geriausiu atveju mato kartą per kelerius metus tarsi turistai, yra ydinga. Tai būtų lygiai tas pats, kaip žmogus, ilgam ar net visam laikui iškeliavęs iš savo namų, pretenduotų tvarkyti kasdienius tuose namuose likusios šeimos reikalus. Tai yra ir amoralu, ir pavojinga.
Lietuvos Respublikos piliečių PAREIGOS
Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga.
Įstatymo nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos piliečiai privalo atlikti karo ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą.
Kiekvieno piliečio pareiga bendradarbiauti su administracinėmis institucijomis ir jų neklaidinti.
Lietuvos Respublikos piliečių TEISĖS
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip.
Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.
Pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos.
Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Lietuvos Respublikos pilietis gali būti renkamas Seimo nariu.
Lietuvos Respublikos pilietis gali būti renkamas Respublikos prezidentu.
Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
Piliečiai gali inicijuoti referendumą, jei jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje.
Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.
Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę tapti teisėjais.
Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.
Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas.
Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus.
Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.
Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.
Lietuvos Respublikos piliečiai turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.
Šaltinis – Lietuvos Respublikos Konstitucija
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“