Skelbiame dienraščio „Respublikos“ publikuotą „Aikštės TV“ parengto ir portale Tiesos.lt rodyto pokalbio su filosofu Vytautu Radžvilu antrąją dalį (reportažo autorius – Laisvūnas Šopauskas, operatorė – Aušra Gabalytė).
Kolegiškai pastebime, kad komercinis „Respublikos“ dienraštis visuomeninio portalo parengtą medžiagą šįkart skelbia – bent respublika.lt internetiniame puslapyje – nurodydamas ir autorystę.
Profesoriaus V.Radžvilo interviu skelbiame visą, be „Respublikos“ kupiūrų ar prierašų (pirmąją inteviu dalį skaitykite ČIA). Video įrašą žiūrėkite ČIA.
Vadinamoji sąmokslo teorija yra vienas iš nuostabiausių išradimų, kuriuos sugalvojo žmonės, siekiantys manipuliuoti kitais žmonėmis.
Ištaręs bet kokią kritiškesnę mintį tuoj pat išgirsti klausimą: „Ar tai ne sąmokslo teorija“? Į tokį klausimą visada atsakau paprastai: „Ką turite galvoje, sakydamas žodį „sąmokslas“? Mat strategija yra šaržuoti mintį, padaryti ją groteskišką, pajuokti.
Aš netikiu, kad yra pasaulinė vyriausybė, kuri, kaip kartais naiviai įsivaizduojama, viską valdo ir kontroliuoja iki mažiausių smulkmenų. Tačiau jei sąmokslą apibrėšime daug racionaliau – kad sąmokslas yra tam tikri žmonių siekiai arba veikla, kai siekiama kitų, nei oficialiai įvardijami, tikslų. Tada, be jokios abejonės, galima drąsiai sakyti, kad visa pasaulio istorija yra tam tikra prasme sąmokslų istorija. Šito priežastis banali. Kas ir kiek kartų pasaulio istorijoje yra atvirai prisipažinęs, kad siekia blogio? Juk net baisiausi dalykai visada būdavo ir yra pateikiami įvilkti į gražius ir patrauklius drabužius.
Taigi nėra svarbu, yra ar nėra koks nors vienas centras, koordinuojantis daugelį dalykų, bet aiškiai matome, kad ir Lietuvoje forsuojamas visiškai beprasmiškas ir absurdiškas įstatymas – apeliuojant į gerus dalykus: saugoti moteris ir vaikus nuo smurto, atveriantis kelią praktikoms, kurios galimos tik totalitarinėse valstybėse.
Todėl galiu labai ramiai paklausti: kam iš tikrųjų reikia tokios lengvos vaiko iš tėvų atėmimo procedūros? Jei pagalvoji, kodėl reikia, užtenka pasidomėti, kodėl šitos mados pirmiausia ateina iš Skandinavijos šalių, ypač iš Norvegijos?
Daugybė žmonių yra tvirtai įsikalę į galvą, kad Skandinavijos šalys yra gerovės etalonas. Tačiau kiek žmonių žino tiesą, kad Skandinavijos šalių padėtis demografijos požiūriu yra pati katastrofiškiausia Europoje? Visose šitose šalyse dėl daugybės priežasčių gimstamumas yra neįtikėtinai sumenkęs. Ir todėl kas gali paneigti, kad tos šalys, mėgindamos išspręsti šitą problemą, vykdo tai, ką galima sąlygiškai galima pavadinti klasikine kolonijine politika. Vargingesnėse šalyse, tokiose kaip Lietuva, kuria tinklus, kuriuos pasitelkus Skandinavijos šalys bus aprūpintos vaikais.
Reikia suvokti moderniojo kapitalizmo logiką, kad vaikai yra paprasčiausias ekonominis resursas. Skandinavų šeima, kuriai reikia vaiko, sumokės už jį nemenkus pinigus.
Visai neatsitiktinai Europoje kilo triukšmas, kad šitas vaikų atėmimo palengvinimas gali atverti kelią ir jų įvaikinimui vadinamosiose vienalytėse šeimose.
Jei žiūrėsime iš technologinio taško, tai šitas aspektas gali būti labai svarbus. Ir štai kodėl. Jei ideologija mums dieną naktį perša mintį, kad nėra skirtumo tarp normalios ir tos pačios lyties asmenų šeimos, tačiau ši ideologija turi vieną keblumą, kurį būtinai reikia pašalinti. Nes ir labiausiai šios ideologijos paveiktas žmogus gali paklausti ir paklaus: jei sakote, kad nėra skirtumo tarp dviejų ir vienos lyties šeimų, tai jūs nepripažįstate tokio skirtumo, kad vienos šeimos gali turėti vaikų, o kitos – ne?
Įvaikinimo procedūros padeda išpręsti šitą problemą: minėtą nepaneigiamą skirtumą leidžia pamažu užtrinti. Todėl, kad kai vaikų darželyje yra vaikų iš normalių ir vadinamųjų dviejų tėčių arba dviejų mamų vaikai, yra daug lengviau yra aiškinti, kad jokio skirtumo tarp tų šeimų nėra. Taigi tereikia mokėti analizuoti.
Net Lietuvoje yra darbų, kurie rodo, kokio masto yra sąmokslo teorijos. Užtenka pažiūrėti į statistiką, kokie milijardai sukasi reprodukcijos versle.
Yra daug prieinamų informacijos šaltinių, tačiau bėda ta, kad žmonės dažnai nesuvokia pamatinių idėjų ir nesupranta statistikos skaičių reikšmės ir tikrosios prasmės. O kuo daugiau tokio nesupratimo ir naivumo, tuo lengviau slopinti kitaminčius jiems kalbant apie minėtą sąmokslo teoriją.
Manęs nedomina, kas ir kur sąmokslauja ir ar yra sąmokslo centras. Tiksliai žinau, kad skandinavams, ypač norvegams, reikia vaikų ir jie neatsitiktinai Lietuvoje vykdo programas, kurios pačioje Norvegijoje buvo uždarytos.
Visi žinome garsiąją istoriją, kuomet sociologiją baigęs norvegų žurnalistas fantastiškai demaskavo genderizmo ideologijos skleidėjus pačioje Norvegijoje. Ir šalis apsijuokė prieš visą Europą. Kas nori, tą filmą gali pažiūrėti internete. O Lietuvoje ramiausiai daromi dalykai, kurie šokiravo pačią norvegų visuomenę.
Retorinis klausimas: ar tie Lietuvos valdžios pareigūnai, kurie šitą istoriją turi būtinai žinoti, yra kvaili, ar cinikai, nes jiems mokami pinigai, ar jie aktyviai dalyvauja savotiškame sąmoksle su norvegais?
Jei Lietuvos pareigūnams yra laisvai prieinama informacija, kas yra genderizmo ideologija, o pas mus ir toliau lyg niekur nieko šita pseudomokslinė ideologija yra finansuojama, vadinasi, aš turiu teisę kelti klausimą, kad už skambių ir gražių žodžių vyksta kažkas kita. O tai pagal minėtą apibrėžimą ir yra sąmokslo požymis.
Aš nemanau, kad yra visagalis pasaulio valdytojų trestas, kuris skaičiuoja iki smulkmenų, ir kad mes esame visiški lėlės. O teorijos dėl pasaulio užvaldymo, kodėl jos nėra sąmokslo teorijos? Todėl, kad per visą istoriją nuo Egipto faraonų laikų siekis užvaldyti pasaulį valdė daugybės žmonių protus. Šito norėjo Ramzis II, šito norėjo Gajus Julijus Cezaris, šito norėjo Napoleonas, ir visi jie, beje, daug ką darė sąmokslo būdu. Jeigu kalbame apie sąmokslus pasauliniu mastu, tai klasikinis pavyzdys yra garsusis sovietų laikais egzistavęs Kominternas. Kas buvo vadinamasis Kominternas arba Komunistų Internacionalas? Tai buvo praktiškai visą pasaulį apraizgiusi, iš Maskvos valdoma tarptautinė teroristinė organizacija. Tai yra paprasčiausias sąmokslo pavyzdys. Kitas dalykas, kad patys sovietai 1943 metais buvo priversti jį uždaryti dėl politinių priežasčių – tai buvo sukompromituota, bet bandymas buvo.
Taigi, išgirdus žodį „sąmokslo teorija“ reikia išmokti tinkamai į tai reaguoti. Maloniai paaiškinti, kai jūs mane kaltinate sąmokslo teorija, ką turite galvoje. O pateikus šitą apibrėžimą, kad sąmokslas yra kitokia, negu viešai pristatoma ir deklaruojama veikla. Tada visas mūsų gyvenimas yra didesnių ar mažesnių sąmokslų visuma.
Tarkime, kai Lietuvoje buvo vykdoma vadinamoji krepšelinė aukštojo mokslo reforma, juk buvo visiškai aišku, kad ta reforma, kaip ir įvyko, nieko nepakeis, iš Lietuvos išvarys tūkstančius jaunų žmonių, ir buvo aišku, kad iš jos uždirbs tik keletas bankų. Žmonės, kurie tą reformą atkakliai vykdė nepaisydami jokių argumentų, nemanau, kad jie buvo tokie kvaili, jog nesuprato, kad jų oponentų argumentai vis dėlto yra svarūs. Bet jie aklai darė. Todėl klausimas – ar jiems tie bankai mokėjo, ar kažkokiu kitu būdu atsilygino už šitokį veiksmą, nuo kurio nukentėjo visa visuomenė ir pati Lietuvos ateitis – iš esmės yra tik retorinis klausimas. Faktas, kad buvo padarytas veiksmas, kurį vertinant pagal įprastinius dalykiškumo, sąžiningumo, kompetencijos mąstelius jokiu būdu negali pavadinti normaliu. Ir jisai buvo padarytas sąmoningai. O tokie piktavališki sąmoningi veiksmai pagal mano apibrėžimą yra iš esmės sąmokslas: kuomet tu sąmoningai žinai, ką darai. Jie yra kažkas kita, negu visiškas naivumas. Taip, labai dažnai žmonės pridaro blogų dalykų būtent iš naivumo. Bet tai yra kita istorija.