Jurga Bakaitė | LRT.lt
LRT.lt kalbintas Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis sako, kad šiandien, kilus karui, jau per vėlu kritikuoti Vakarų veiksmus. Jo teigimu, Rusija tapo valstybe-kareivinėmis, tačiau agresorius pamiršta, kad ir Ukrainoje šiandien kuriama istorija bei atsiranda nauji herojai, o cenzūra turi savo ribas.
Kodėl neprotestuoja rusai
Rusijos politika dažnai aiškinama imperializmu. Ar su tuo sutinkate ir kokia šio imperializmo prigimtis?
Žiūrėdami į karą Ukrainoje mes kol kas dar neskiriame tragedijos kaip reginio ir tikros tragedijos. Tikra tragedija atsiveria ne stebėtojui, o veikėjui, kai šis susiduria su jį negailestingai naikinančia tikrove. Tragedija dar neatėjo į Lietuvą, tik stovi ant mūsų namų slenksčio.
Tikros tragedijos dramaturgas yra ne atskiras asmuo, o kažkas žymiai daugiau, ko mes niekada iki galo nesuvoksime. Milžiniška savo teritorijomis Rusijos valstybė šiandien bando surasti vietą stipriai pasikeitusiame pasaulyje, tačiau pastarasis jos nepriima, nepripažįsta ir visiškai negerbia.
Rusija yra ilgiausiai išsilaikiusi Europos imperija, kurią dabar nori išstumti kitos imperijos. Ši šalis dar kartą savo istorijoje vis labiau virsta kareivinėmis, nesugeba modernizuotis ir griebiasi karinės agresijos. Rusija niekaip neranda kito savęs įtvirtinimo pasaulyje būdo kaip karinė agresija. Blogai visais atžvilgiais.
Tragedija yra dabartinė Rusijos agresija, bet dar didesne tragedija gali būti po jos ateinanti garsioji rusiškoji smuta (idėja apie Rusiją kartais ištinkantį sunkmetį – LRT.lt).
Didelė Rusijos piliečių dalis tiki oficialia įvykių versija, fašizmo grėsme ir kitais karo pateisinimais. Yra pasakojimų, kad netikima Ukrainoje gyvenančiais artimaisiais, bet neabejojama tuo, ką kalba Rusijos žiniasklaida. Kaip tai paaiškinti?
Rusija turi savo istorijos kelią, todėl nenuostabu, kad jos gyventojai dalykus supranta kitaip negu mes. Kada Rusijoje buvo kitaip? Ar mes, lietuviai, protestavome prieš Sovietų Sąjungos įsiveržimą į Afganistaną? Ar mūsų vyrai nepaėmė šaukimų į Sovietų Armiją ir nežygiavo į Čekoslovakiją?
Vyresnės kartos lietuviai žino, ką reiškia būti Rusijos imperijos gyventojais. Neapsimetinėkime, to gali nežinoti belgai, prancūzai ir mūsų vaikai, tačiau mes tai gerai žinome.
Kaip manote, kiek efektyvus gali būti Rusijos Vyriausybės vykdomas žodžio laisvės ribojimas? Kur yra cenzūros ribos?
Sovietų Sąjunga daug stipriau ribojo žodžio laisvę negu dabartinė Rusija. Cenzūra visada turi aiškią ribą – žmonės bijo viešai sakyti tai, ką galvoja, tačiau jie niekada nenustoja visiškai mąstyti. Net jei rusai pradėtų viešai sakyti, kad dukart du yra penki, jie supranta, jog iš tikrųjų turi būti keturi.
Karas kuria blogį – arba herojus
Kaip į istoriją bus įrašytas Vladimiras Putinas?
Istorija visada yra dabartis, ir niekas daugiau. Mes tik esamuoju laiku galime kalbėti apie tai, kas liko iš praeities. Ji gyvena ne istorijų vadovėliuose, kuriuos nesunku parašyti, bet Rusijos, Ukrainos, Lietuvos ir viso pasaulio žmonių prisiminimuose bei kareivių motinų ašarose.
Praeitis pasižymi viena ypatybe – jos jau nėra. Kai Putinas interpretuoja Ukrainos istoriją, jis užmiršta, kad ukrainiečiai ir kitos tautos gali ne tik interpretuoti, bet ir kurti savo istoriją.
Stebėdami, kaip Ukrainoje susiduria kariuomenė ir civiliai, kaip atakuojami miestai, daug žmonių prabyla jau nebe apie politiką, o apie moralę. Antrasis pasaulinis karas sukūrė blogio banalumo idėją, o ką apie blogio prigimtį sako Rusijos politika?
Karas yra neabejotinas blogis. Net teisingas karas yra blogis. Kare reikia žudyti mums asmeniškai nieko blogo nepadariusius žmones. Žmonija negali be karo. Tikriausiai todėl, kad žmonės negali be blogio.
Karas nėra kažkas išskirtinio blogio požiūriu. Žmonės save naikina, kenčia ir miršta be karo. Mes kasdien naikiname vienas kitą, ir tik karo situacijoje tai pasirodo pačiu žiauriausiu būdu.
Žmonės nenustoja būti žiauriais barbarais net turėdami mobiliuosius telefonus ir kompiuterius. Karas yra paslaptingas dalykas. Žudymas kare dažnai ugdo žmonių charakterį. Jeigu to nebūtų, mes nesižavėtume Ukrainos karių meile tėvynei ir dideliu pasiaukojimu.
Ką daryti Vakarams
Vakarai į Rusijos agresiją bando reaguoti sankcijomis, tarsi tartis racionaliai. Ar gali būti, kad tartis su Rusija neįmanoma?
Vakarai seniai serga sunkia plepėjimo liga ir todėl nepastebėjo, kad Rusijos valdžia su jais derėjosi ruošdamasi karui. Tai reiškia, kad Rusijos politikų žodžiai buvo sudedamoji karinės strategijos dalis. Žodžiai kažką reiškia tik esant žmonių norui susitarti, o ne rikiuojant tankus puolimui. Tai reiškia, kad dabar prie taikos derybų stalo susodins tik karinės pergalės ir pralaimėjimai.
Nuspėju, kad kritikuosite NATO ir ES neveikimą. Ką jis kainuos šioms sąjungoms ir kodėl nepriimamas sprendimas įsikišti į karą?
Vėlu ką nors kritikuoti. Europos Sąjunga savo dabartiniu pavidalu atrodo apgailėtinai, bet ji mūsų sąjungininkas. Neieškokime papildomų priešų, nes jų dabar Lietuva turi pakankamai.
NATO pajėgos seniai nekariavo ir todėl panašios į tikrų rungtynių nežaidusią futbolo komandą. Guodžia tai, kad surinkti geri žaidėjai ir neblogas fizinis pasirengimas. Laikas baigti treniruotes.
Šiandien svarstoma, ar Rusija kada nors pultų Lietuvą: ar manote, kad tokia galimybė įmanoma? Kur yra Rusijos raudonosios linijos?
Nors šiais laikais niekuo negali būti užtikrintas, tikrai žinau tik vieną dalyką – Lietuva Rusijos nepuls. Rusijos politikai raudonųjų linijų nepaisymą suvokia kaip veiksmingą veiklos strategiją. Tačiau nereikia persistengti piktžodžiauti apie Rusiją. Būtina mąstyti apie gyvenimą po karo. Blogiausias dalykas kariniuose konfliktuose – pavirsti tuo, kuo tave nori paversti priešas – menkysta.
Kokią karo baigtį įsivaizduojate? Kaip šis karas pakeis pasaulio politiką ir Lietuvos visuomenę? Ukrainos?
Politikos mokslininkai nedaro sociologinių apklausų mūšio lauke. Politikos filosofai viską aiškina iš nekintamų principų perspektyvos. Immanuelis Kantas suformulavo tris žmogui svarbiausius klausimus. „Ką aš galiu žinoti?“. Apie karą Ukrainoje žinome tik fragmentus. „Ką aš privalau daryti?“. Reikia, kad ant Lietuvos sienos nusileistų geležinė uždanga. „Ko aš galiu tikėtis?“. Norisi tikėti, kad pasaulio istorija mums nerengia naujo negerovių ir išbandymų pragaro.