respublika.lt
Jau spalį apie 60 tūkst. valdininkų pajus valdžios rūpestį – jiems bus padidintos per krizę sumažintos algos. Taip nusprendė Vyriausybė, o jos sprendimą skubos tvarka patvirtino Seimas. Sotesnių kąsnių sulaukti lemta būtent tiems valstybės tarnautojams, kurie iki krizės gaudavo didesnius atlyginimus. Esą jie ir nukentėję labiausiai. Mat Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs, kad negražu buvo laikytis solidarumo ir socialinio teisingumo principo labiausiai mažinant algas tiems, kurie uždirbo daugiausiai.
Todėl dabar padidėjusiais atlyginimais labiausiai galės džiaugtis teisėjai, ministerijų vadovai, politikai, t.y. tie valdininkai, kurie tikrai neskursta.
Tačiau pensininkai vėl paliekami gyvenimo užribyje. Pasirodo, laikas jiems kiek atsikvėpti dar neatėjo, nes pinigų kompensuoti sumažintoms pensijoms nėra. Pensininkai dar turės mažiausiai metelius pakentėti. Kadangi pensijas gauna nebe jaunuoliai, tad per savo gyvenimą uždirbtų pinigų sulaukti bus lemta ne visiems.
Apie tokius sprendimus priimančių valdančiųjų prioritetus ir moralę kalbamės su nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, architektu, profesoriumi Jonu Minkevičiumi.
Puikiai prisimename, kaip buvusi valdžia traukė šalį iš krizės apiplėšdama pažeidžiamiausią mūsų visuomenės dalį – pensininkus. Paskui triumfuodama gyrėsi ES komisarams ir klausėsi jų pagyrimų, kaip pavyzdingai mums pavyko iš tos krizės išsikapstyti. Ana valdžia dar teisinosi, kad pensijos, kaip ir atlyginimai, buvo karpomi proporcingai visiems, o šita, neva atkurdama teisingumą, į pensininkus spjauna. Ar valdininkai ir teisėjai yra tikrai sunkiausiai gyvenantis visuomenės sluoksnis, kad pirmiausia jiems būtų ne tik atkurti atlyginimai, bet dar ir kompensuotos sumažintos algos?
Tai atrodo ne tik keistai, bet ir neteisinga. Nueita ne sąžinės ir moralės kryptimi. Toks elgesys su žmonėmis, sakyčiau, yra schematiškas, materialistinis ir gana nejautrus. Aš įsivaizduoju valdžios požiūrį. Jai dabartiniai valdininkai, visi tarnautojai, visi teisėjai rūpi labiau, nes visi yra lobistai. Jie spaudžia valdžią, jie reikalauja, jie turi svorį ir svertus. O pensininkai – kas? Jie jau išėję iš rikiuotės, nustumti į pakraštį žmonės. Nesvarbu, kas jie buvo, ką jie darė. Valdžia, nors ir nesako, kad jie nebereikalingi, bet kad jie yra tikrai ignoruojami, dabar pasimatė.
O kad pensininkai yra rinkėjai, valdžia pamiršta. Matyt, ne tas metas…
Žinoma, net labai aktyvūs rinkėjai. Pensininkai būna aktyviausi, turi savo nuomonę. Gal todėl, kad ir laiko turi daugiau. Bet šitas dalykas valdžiai dabar turbūt nelabai yra aktualus. Ji vis tiek orientuojasi į dirbantį visuomenės sluoksnį.
Ar kaip nors galima pateisinti tokius valdančiųjų sprendimus?
Iš moralinės pusės negalima, tai visiškai aišku. Juk pensininkai sukūrė tą materialinį pagrindą, kad ir koks jis būtų, kad ir iš sovietinių metų. Buvo padėtas pagrindas ne tik ekonomikai. Dar svarbiau dvasinis pagrindas, dirbo inteligentai, mokslininkai, gydytojai – viskas buvo daroma žmonėms. Mes ant jo ir dabar gyvename. Šito pamiršti ir neįvertinti negalima. Visi namai, keliai, miestai, ką jau kalbėti apie visokius fabrikus – kieno rankomis tai sukurta? Viskas privatizuota, o pensininkai negavo nieko. Jokios kompensacijos. Šita prasme tai yra didelė neteisybė. Moralė remiasi teisingumu. Religija labai aiškiai apie tai kalba, čia net jokių kompromisų negali būti. Jeigu kas ir yra netikintis, vis viena turi vadovautis bendražmogiškomis taisyklėmis, tam tikrais kriterijais.
Valdžia yra suskaičiavusi, kad kitąmet atkurti valstybės tarnautojų atlyginimams prireiks 215 milijonų litų. Ar nevertėtų verčiau pagalvoti, kaip pagelbėti jaunoms šeimoms, kurios, ekonomistų teigimu, gyvena dar skurdžiau nei pensininkai, nes augina mažus vaikus ir neturi net nuosavo būsto. O dabar milijonai bus pamėtėti tikrai ne tiems, kuriems labiausiai reikia.
Balansą vis viena reiktų išlaikyti. Aišku, kad mūsų ateitis – jaunimas. Todėl jaunų šeimų perspektyvos yra labai svarbu. Bet aš matau, kad jaunimą reiktų labai smarkiai remti, kad jis liktų čia, Lietuvoje. Ypač jaunas šeimas, kad būtų vaikų. Aš matau tendenciją, kad jos vis viena orientuojasi į lengvesnį gyvenimą, kur nors migruoja. Jeigu Lietuvoje nebus ryškaus pranašumo prieš užsienį, nedidelis palengvinimas jaunų šeimų padėties nepagerins. Aš jaučiu iš savo aplinkos, studentų, kad mūsų jauni mokslininkai orientuojasi į tokias šalis, kur yra sąlygos. Ne tiktai ekonominės, bet pasireiškimo, savirealizacijos. Štai kas yra labai svarbu. O Lietuvoje tos sąlygos yra labai apribotos. Ne vien materialinis pagrindas jaunimui rūpi, bet ir perspektyva. Reikia aukštos moralės ir patriotizmo norint likti čia ir pasitenkinti tuo, ką gali duoti Tėvynė. Kad galima būtų dirbti jos labui kartais neatsižvelgiant net į savo pačių asmeninius pageidavimus. Jeigu mato žmogus, kad kažkur yra patogiau, nedidelė parama jo nesulaikys.
Bet tų pinigų panaudojimas, tarkime, darbo vietoms kurti, būtų bent šiokia tokia investicija. O dabar remiamas sluoksnis, kuris pridėtinės vertės nekuria…
Kas svarbiausia, šitas sluoksnis plečiasi, biurokratijos daugėja. Anekdotai pasakojami, kaip biurokratija pati save augina. Ji pučiasi, jos reikalavimai auga. Nors dabar viskas kompiuterizuota ir automatizuota, atrodo, kad dabar daug daugiau visko reikia, negu kad tada, kai buvo rankų darbas, skaičiuodavo skaitytuvais, spausdindavo rašomosiomis mašinėlėmis. Tai labai keistas dalykas. Biurokratija apskritai labai didelė inertiška jėga. Ją įveikti reikia milžiniškų pastangų. Ne tik valdžios, bet ir visuomenės. Ir šitas dalykas labai aiškiai matyti būtent dabar. Nusilenkimas valdininkams, teisėjams – tai yra lobizmo pasekmė. Ir viską lemia moralė. Jeigu visuomenės moralė yra žema, teisėjai turi daug darbo ir jų reikia daug. Reikia daug policininkų, reikia kalėjimų. Dėl to mes patys esame kalti. Yra toks dėsnis. Jeigu mes esame blogi, tai nenorėkime gerai gyventi. Mes už savo blogumą mokame aukštą kainą. O nuo to pirmiausia nukenčia dori žmonės. Nes jie dirba, jie padoriai elgiasi, jie sukuria produktą, o kiti tuo naudojasi. Jeigu pažiūrime į gilumą, tai matome, kaip smarkiai visuomenėje užveržtas prieštaravimų mazgas. Jį atrišti, sutvarkyti ir subalansuoti be galo sunku. Aš matau tik vienintelį kelią iš viso šito – mūsų moralinį atgimimą, dorovės kilimą. Be to nieko nebus, kito kelio nėra. Tada ir ekonomika susitvarko, ir finansai, ir visa kita.
Kad pasikeistų mūsų moralė, mes turėtume kažko persisotinti, kažką iškentėti, galbūt smarkiai nudegti, patirti didžiulį sukrėtimą…
Prisiminkite, kaip moralės akys atsivėrė atgimimo metu. Kai visi atrodė broliai, seserys. Kaip tauta atgimė išeidama iš nelaisvės. Bet paskui visi šoko į materializmą. Ne visi, bet dauguma. Tas materializmas, krikščioniškai žiūrint, yra stabmeldystė. Stabas yra pinigas, materialinė nauda. Nepaisant moralės. Nepaisant to, kad tavo kaimynas skursta, tau svarbu pagrobti. Kai tokia neteisybė, kai socialinė atskirtis tokia didelė ir tiek neigiamų dalykų pridaryta, atstatyti nepaprastai sunku. Čia niekas nebegali padėti, tik žmogaus sąžinė. Žmogus turi žinoti, kad už viską jis turės atsakyti. Nuo atsakomybės niekur nepabėgsi. Yra visuotinis teisingumas. Kas nors gali kalbėti kitaip, bet teisingumas visada bus atkurtas. Daugeliui – tik po mirties. Tai reikėtų prisiminti.
Bet mes turime valdžią, kuri turėtų pasirūpinti, kad ir šis gyvenimas žmonėms būtų mielesnis.
Valdžia yra visuomenės atspindys. Pažiūrėkime, kas sėdi valdžioje. Kiek yra, pavyzdžiui, milijonierių Seime. Vis tie patys ateina į valdžią, juos kelia tos pačios partijos. O į partijas stoja dėl naudos, retas kas dėl aukštesnių idealų. Ne tik Seimo lygiu, bet ir savivaldybių lygiu. Kiek ten skandalų, visokių suktybių. Visur grupės, visur interesai, viskas susiję.
Neabejoju, kad ne vienas pasakys: „Profesorius kalba teisingai, bet man šiandien gyventi reikia“…
Šiandien daug kam sunku, žmonės puola į pesimizmą, depresiją. Bet reikia suprasti, kad žemėje niekada nebus rojaus, kad gyvename laikinai, trumpai. Gali būti, kai kas gyvendamas sunkų, pilną nepriteklių gyvenimą bus laimingesnis paskui, kur bus amžinas gyvenimas. Kai pasveri šitai, pamatai, kad ne viskas taip blogai. Kitaip gyvenimas iš tiesų būtų beprasmis.
Ar jūs sutinkate daug žmonių, turinčių tokį pat požiūrį?
Kaip čia pasakius… Nelabai daug. Sakyčiau, jų mažuma. Bet yra.
Šiemet valdininkų algoms atkurti prireiks 34 mln. litų, o nuo ateinančio sausio 300 tūkst. biudžetininkų – dar 215 mln. litų.
Kalbino Jaunius Pocius, „Respublikos“ žurnalistas