Progreso priešo įspūdžiai apie labdaros parką, arba apie aplinkosiaubą

Salė buvo sausakimša, džipai ir kitokios „nebiednos“ mašinos užkimšo kiemą. Dalyvavo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė, seimo narė Loreta Graužinienė, nacionalinio parko direktorius, projekto sudarytojai ir vienintelis Labanoro nacionalinio parko inspektorius. Nei Labanoro regioninio parko direkcijos darbuotojo Žydriaus Mukulio, nei Labanoro parko vyr. biologo Audriaus Aliukonio nemačiau. Kaip ir galima buvo tikėtis, daugumą susirinkusių sudarė turtingai apsirengę, aršiom akim „suinteresuotieji“.

Akivaizdu, kad šito projekto patvirtinimas yra taip pat nekantriai laukiamas, kaip ir norėti prastumti miškų įstatymo pakeitimai dėl statybų miškuose liberalizavimo.

Po trumpo projektuotojų ir R.Baškytės projekto pristatymo, prasidėjo klausimai ir aptarimas. Suprantama, visus labiausiai domino tik rekreacinių zonų kūrimo, plėtros, statybų ir kt. turizmo infrastruktūros gerinimo klausimai. Visi veržiasi prisidėti prie šalies gerovės ir ekonomikos vystymosi, nors tu juos pjauk! Net senyva kaimo močiutė, besiskundžianti, kad nebeturi sveikatos ūkininkaut, pageidauja praplėst savo žemės sklypus iki ežerų pakrantės, kad galėtų užsiimt kaimo turizmu. Senukai, nesutelpantys troboj su vaikais ir anūkais, pageidauja naujuose sklypuose statytis naujus statinius. Pasirodo, dėl griežtų suvaržymų saugomose teritorijose jaunimas priverstas emigruoti, bet gavę statybų plėtros galimybes tuoj pat grįžtų ūkininkaut. Vos neapsiverkiau beklausydamas.

Paskui savo godas pradėjo dėstyti Šnieriškių gyventojai. Neseniai pirktų Šnieriškių sodybų bendruomenės atstovas drąsiai pasisakė prieš plane numatytą kaimo plėtrą ir naujas statybas. Matyt, tas atkaklus ir drąsus vyrukas ir rašė tuos skundus. Jo pasisakymas iškart sujudino „širšių lizdą“ – pasipylė riksmai, epitetai ir net grasinimai. Tokią tradiciškai lietuvišką diskusiją pirmininkaujančiam sekėsi tramdyt labai sunkiai, irgi šaukiant. Įniršį laikinai apramino pažadas po posėdžio išnagrinėti ir atsižvelgti į kiekvieno individualius prašymus.

Padalijo prašymų formas.

Mane jau vakar, nagrinėjant parko tvarkymo plano žemėlapius, apėmė siaubas pamačius, kaip didžiausių ir gražiausių mūsų ežerų pakrantes puošia riebūs violetinių ir rudų spalvų plotai. Po susitikimo išėjau įsitikinęs, kad bus dar blogiau, nei maniau. Ir Labanoro seniūną, ir miškininkus, ir kt. verslininkus tokios spalvos, priešingai, nuteikė labai optimistiškai. Jie suprato, kad ir toliau galės dar sėkmingiau rūpintis žmonių ir šalies gerove.

Bandžiau įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei tokiai publikai pasiūlytum atsisakyti steigti kokią rekreacinę kempingų pazonę vien dėl to, kad toje vietoje auga koks retas augaliukas, gyvena koks varganas tikutis ar ežere plaukioja koks šlykštus retas dumblis ar vabaliokas. Jei išvis iš tokio posėdžio išeitum, tai tikrai mažų mažiausiai išvadintas kenksmingu, pavojingu ir naikintinu ateiviu bei kitokiais gražiais epitetais.

Kaip senas progreso priešas manau: kol parko planas nepatvirtintas, gal dar prasminga būtų kreiptis nebent tiesiai į departamentą. Tiesiog paklaust, ar tikrai buvo atlikti saugomų rūšių, jų buveinių ir augimviečių tyrimai atiduodamose negrįžtamam suniokojimui zonose. Paklausti, kokiomis tvoromis žadama užtvert ir apsaugot unikalius pusiasalius ir salas, kai greta plyti plačios kempingų pazonės. Paklausti, kaip ruošiamasi sukontroliuot tokią plėtrą, kai 55 tūkst.km2 plote yra vienas inspektorius su vos važiuojančia mašina, kai nėra kam tvarkyti šiukšlių, atstatyti suniokotų stendų ir t.t., kai Saugomų teritorijų įstatymo pažeidimai bado akis kiekviename žingsnyje.

Beje, reikėtų pasidomėti, kiek šitos pirmiausia rekreacinio prioriteto zonos sutampa su rezervinės valstybinės žemės ir miškų plotais, kurios pagal baigiamą žemės reformą skirtos išnuomoti ir parduoti pagal jau anksčiau patvirtintų pretendentų prašymus. Vien Labanoro apylinkių matininkas Vaščila pretenduoja į 44 ha, o Jusys – tik į 10 ar 15 ha. Galėtų būti dar vienas eldoradas klanui.

Nežinau, ar šita kova su vėjo malūnais dar ką galėtų duoti. Didžiausia čia problema – mūsų lietuviškų ubagų genuose. Bet būtų malonu žinoti, kad dar yra likusių neemigravusių reliktinių idealistų, kurie gamtoje dar ieško ne vien malonumų pilvui ir kitokio pasipelnymo šaltinių.

Labanoro klubo narys

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top