Tomas Dapkus | Alfa.lt
Prokurorų profesinės sąjungos laikinasis pirmininkas Julius Rėksnys, komentuodamas laikinai generalinio prokuroro pareigas einančio Dariaus Raulušaičio pareiškimą, kad jis tėra „kareivis“, vykdantis prezidentės Dalios Grybauskaitės valią, sako, kad generalinis prokuroras „neturėtų būti nei prezidentės, nei Seimo, o Lietuvos kareiviu“. Profesinės sąjungos vadovas interviu LNK „Žinioms su Alfa.lt“ siūlo D. Raulušaičiui jau dabar trauktis iš pareigų, nes kartu su buvusiu generaliniu prokuroru Dariumi Valiu yra atsakingas už neskaidrius paskyrimus, o prezidentę ragina laikinai prokuratūrai vadovauti skirti bet kurį kitą aukštą Generalinės prokuratūros prokurorą. Prokurorų profesinės sąjungos laikinasis pirmininkas primena, kad prezidentė D. Grybauskaitė jau buvo pasirinkusi tokį sprendimą, kai iš pareigų pasitraukė tuometis generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, o laikinai prokuratūrai vadovauti pavesta Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiajam prokurorui Raimondui Petrauskui, o ne tuomečiams generalinio prokuroro pavaduotfojams Vytautui Barkauskui ir Gintarui Jasaičiui. Netrukus pastarieji buvo atleisti ir R. Petrauskas laikinai vadovavo be pavaduotojų tol, kol prezidentė vykdė kandidato paieškas. Alfa.lt skaitytojams siūlome platesnį interviu su Prokurorų profesinės sąjungos vadovu. Pašnekovą kalbino Tomas Dapkus.
Pone Rėksny, pasibaigus D. Valio kadencijai, prezidentė teikė du kandidatus į generalinius prokurorus – poną (Nerijų) Meilutį ir ponią (Editą) Dambrauskienę. Seimas su šiomis kandidatūromis nesutiko. Bet yra vienas įdomus momentas, kuris vienija abu kandidatus, – jie išsakė daug kritikos buvusiam generaliniam prokurorui, kurį prezidentė Dalia Grybauskaitė nuosekliai penkerius metus rėmė jo pareigose, nepaisant Seimo išreikšto nepasitikėjimo juo, nepateiktų jo ataskaitų, kitų jį lydėjusių skandalų. Kas prisiims atsakomybę už šiuos penkerius metus valdymo, po kurių prezidentė netgi neranda kandidato iš prokuratūros vidaus?
Tai dėl atsakomybės turbūt reikėtų klausti politikų ir politologų, kurie pasakytų, kas turėtų prisiimti atsakomybę. Kiekvienas, matyt, Lietuvos žmogus įvertina pats. Dėl kandidatų – tai abu kandidatai mums, didžiajai prokuratūros bendruomenės daliai, buvo nepažįstami. Bet visiems buvo labai keistas dalykas, kad jie įvardino problemas, ir jas kaip kandidatai iš šalies įvardino pakankamai tiksliai. Tik galbūt nebuvo paminėtos konkrečios detalės. Kalbėti apie žmones kaip kandidatus mums yra pakankamai sunku, kadangi neužteko laiko diskusijoms, nebuvo diskutuota tuo klausimu su jais. Ne kartą minėjome, kad vienas dalykas yra norėti būti generaliniu prokuroru, kitas dalykas – sugebėti ir galėti. Tai paskutinis atvejis su mūsų buvusiu generaliniu prokuroru įrodė tai, kad norai ir galimybės dažnai nesutampa.
Bet kodėl kandidatai renkami kiekvienu atveju, jeigu jau D. Valys nepasiteisino, nors prezidentė taip ir neįvertino to nepasiteisinimo viešai, kodėl ieškoma panašių kandidatų? Jie nežinomi teisininkų bendruomenei, nepasižymėję kaip teisininkai ar teisėjai, taip pat lydimi įvairių neaiškumų dėl ryšių su prezidentės patarėjais ar buvusiais patarėjais. Vėlgi tarsi ieškomi žmonės iš tos pačios aplinkos kaip D. Valys. Šiek tiek kitokie, bet iš esmės niekuo nesiskiriantys.
Taip, prokurorų bendruomenė pati irgi tuos dalykus vertino, kalbėjosi. Daugeliui žmonių buvo keista tai, kad per dvidešimt penkerius metus sistemoje neatsirado žmogaus, sistema neišugdė žmogaus, prokuroro, kuris dorai, sąžiningai, kvalifikuotai eitų tokias pareigas. Aišku, mes neturim kažkokių ypatingų priekaištų dėl to, kad neva (kandidatas turi būti – Alfa.lt) būtent iš prokuratūros, būtent iš prokurorų tarpo. Gink Dieve, ne. Diskusija galėtų būti žymiai platesnė. Mano galva, galėtų būti ir politikas, autoritetingas žmogus, ir advokatas, ir teisėjas. Bet yra tam tikri dalykai. Apie ką mes jau kalbėjome – tai norėjimas ir sugebėjimas. Žmogus pirmiausia turėtų būti didelis autoritetas, turėti didelį svorį visuomenėje ir prokuratūros bendruomenėje. Jis turėtų būti moraliniu, doroviniu ir profesiniu autoritetu, kurio negalima būtų pastumdyti ir kuris vykdytų savo pareigas. Po pseudoreformų kandidatai tai minėjo ne kartą, vadinasi, jiems tos problemos žinomos – (jie kalbėjo – Alfa.lt) apie susiskaldymą prokurorų bendruomenėje, apie tokius dalykus, kad atrankos Generalinėje prokuratūroje vykdavo neskaidriai. Mes patys žinome, kad iš trečio pasidarydavo pirmas ar iš penkto pasidarydavo pirmas.
Taip pat ir su apygardomis – žinome, kad Klaipėdos apygardos vyriausiasis prokuroras ponas (Simonas) Minkevičius taip pat buvo neskaidriai paskirtas. Matome, kad Šiaulių apygardos buvęs vyriausiasis prokuroras ponas (Aivaras) Povilaitis, kurį labai globoja laikinasis prokuroras, vėl bandomas prastumti antrai kadencijai. Tie dalykai nėra pasibaigę ne tik Generalinės prokuratūros lygiu.
Jie nėra pasibaigę ir jie turbūt niekada nesibaigs. Generalinei prokuratūrai vis tiek vadovauja žmogus, kuris vykdė tas reformas, kuris buvo, sakykime, D. Valio ginklanešys.
Dėl stumdymo ir ginklanešių – generalinio prokuroro pavaduotojas ir laikinasis generalinis prokuroras ponas Raulušaitis save įvardino kaip prezidentės kareivį. Profesorius Raimondas Lopata, vertindamas tokį pasisakymą, pasakė, kad tai yra bene didžiausias smūgis teisėsaugai, nes generalinis prokuroras neprisistato kaip teisingumo veiksnys, kaip nepriklausomas teisininkas, bet tik kaip prezidentės kareivis. Kaip Jūs vertintumėte tokią jo išsakytą poziciją?
Na, tai vertinimas, aišku, vienareikšmiškas. Prokuroras, duodamas priesaiką, prisiekia, kad jis vykdys savo pareigas ir bus nešališkas ir objektyvus. Prokuroras negali būti nei prezidentės kareivis, nei Seimo kareivis. Jis yra Lietuvos kareivis, kuris gina viešąjį interesą, paiso nekaltumo prezumpcijos. Jam negali įtakos daryti jokie politikai – jis yra nepriklausomas. Tai vien tas pasakymas „kažkieno“ jau rodo priklausomybę. Tai rodo, kad tu negali būti nešališkas.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA
.