Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centras kartu su prancūzų semiotikais vykdo bendrą mokslinių tyrinėjimų projektą „Kūno raiška šiuolaikiniame socialiniame diskurse (reklama ir politika)“. Prancūzų semiotikų tyrinėjimus koordinuoja Greimo mokinys Nacionalinio mokslinių tyrimų centro bendradarbis Ericas Landowskis. Kovą ir balandį, įsitraukęs į Greimo centro tarpdisciplininį seminarą, jis aptarė semiotinius politinio diskurso tyrinėjimo principus ir kartu su lietuvių semiotikais analizavo Lietuvos prezidento rinkimų kampanijos dokumentus.
Politinius tekstus nagrinėja ir komentuoja gausus politologų būrys. Ką nauja apie juos pasakyti tikisi semiotikas?
Tiesą sakant, politiniai tekstai yra gerokai nuobodūs. Vargu ar kas imsis juos analizuoti estetiniu atžvilgiu kaip literatūrinius tekstus. Šiandieniniai politiniai tekstai, kitaip nei Cezario arba Napoleono tekstai, neturi savarankiškos literatūrinės vertės. Jie tyrinėjami kitais sumetimais, dažniausiai kritiniais, siekiant juos demistifikuoti, kaip tai kadaise darė Barthes‘as kurdamas demistifikuojančią semiotiką. Šiandien galima tęsti šį darbą, ir tai būtų neabejotinai naudinga, tik galbūt reikėtų politinį diskursą susieti su socialiniu diskursu plačiąja prasme, su žiniasklaidos diskursais. Politinis diskursas nebefunkcionuoja, kaip kadaise, vien specifinėje aplinkoje: rinkimų kampanijoje, parlamente, kai jis buvo labai racionalus, argumentuotas, išsiskiriantis savo tematika. Šiandien jis prarado savo specifiką, yra linkęs susilieti su kasdienybės diskursais ir tam tikra prasme – su reklama. Šiuos diskursus sieja panašus įtikinėjimo tipas. Šiandien politinių diskursų tyrinėtojai analizuoja politinį įtikinėjimą, pasireiškiantį ne vien politikų kalbose, perduodamą įvairiausiais informacijos kanalais, skirtingais kultūros pavidalais. Aišku, yra tyrinėtojų, manančių, kad politinis diskursas – tai vien politikų diskursas. Tokia samprata įmanoma ir teisėta, bet šiek tiek ribota, o tokio tyrinėjimo rezultatai galiausiai būna gana paviršutiniški. Daug įdomiau bandyti išsiaiškinti, kaip įvairūs žiniasklaidos diskursai naudojasi įtikinėjimo procedūromis.
Klasikinė politinio diskurso samprata tapatina jį su racionaliu įtikinėjimu, su tam tikrų konkrečių teiginių įrodinėjimu. Tarkime, teigiama, kad visuomeninė gamybos priemonių nuosavybė yra būtina socialinio teisingumo prielaida arba, priešingai, kad tiktai privati nuosavybė laiduoja efektyvią ekonomiką, demokratiją, liberalizmą; svarstomi argumentai už ir prieš stojimą į Europos Sąjungą. Politikoje visada esama tokio argumentavimo matmens. Bet šiandien svarbesnis tapo kitas matmuo. Sakydamas, kad politika yra žiniasklaidos dalis, turiu galvoje, jog piliečiai ne tiek įtikinėjami kokiais nors konkrečiais teiginiais, kiek siekiama juos įtraukti į visumą diskursų, vaizdų, kuriais diegiama neapibrėžta pasitenkinimo, susitarimo, pritarimo būsena. Tokio pobūdžio visuotinio diskurso jei ne siekis, tai bent padarinys – užmigdyti auditoriją, paskatinti ją pritarti esamai dalykų padėčiai.
Tas pat vyksta ir reklamoje. Tradiciniu požiūriu reklamos tikslas – įtikinti, kad, pavyzdžiui, tam tikras automobilis yra geresnis už kitus. Tokio pobūdžio palyginamoji reklama tebegyvuoja. Bet greta reklamos, siekiančios įtikinti ypatinga konkretaus objekto verte, bendras šiuolaikinės reklamos poveikis – žmonės įtraukiami į nuolatinio geismo, vartojimo geismo būseną. Taip sukuriama dvasinė būsena, konkretaus vardo neturinti pasija, pasireiškianti pritarimu, geismu, atsivėrimu visoms vertėms, kad ir kokios jos būtų.
Tokia platesnė politinio diskurso samprata, be abejo, nutrina kai kuriuos specifinius jo bruožus, bet užtat susieja jį su bendrąja socialinio įtikinėjimo problematika. Šis tas prarandama, bet prasiplečia tyrimo laukas.
Koks turėtų būti semiotiko santykis su tyrinėjamu diskursu? Ar jis turi teisę kritikuoti politinius diskursus, ar privalėtų likti neutralus tyrėjas?
Nors mokslininkai ir pretenduoja būti neutralūs, tikrovėje išlikti neutraliam sunku. Bet tai visai ir nebūtina. Bent jau socialiniuose moksluose tyrinėjimas visuomet turi būti motyvuotas, o jeigu ne, tuomet tai grynai akademinis tyrinėjimas. Sunku būtų dirbti tuščioje erdvėje ir užsiimti grynai akademiniais tyrinėjimais. Ne tik semiotikai, bet ir politologai turi aiškias politines nuostatas. Tačiau semiotikui nevalia paprasčiausiai reikšti savo simpatijas, tenkintis pritarimu arba smerkimu. Semiotikas stengiasi rasti tokį aprašymo būdą, kurį, nors ir ne visai neutralų, būtų galima apginti, kuris remtųsi pačiu objektu. Greimas sakydavo: „Tekstas ir vien tik tekstas! Be teksto nėra išganymo!“ Vadinasi, pačiame tekste reikia rasti elementus, patvirtinančius tai, kas ketinama juo pasakyti. Kai sakau, kad socialinis diskursas yra migdantis, narkotizuojantis, aišku, kad čia aš reiškiu savo asmeninę, kritinę nuostatą. Nemėgstu reklamos, bandau parodyti, kad šio diskurso poveikis yra neigiamas. Bet man rūpi atskleisti procedūras, kurios nepastebimai migdo mūsų protus. Tai įmanoma analizuoti: kaip vaistuose yra narkotizuojančių molekulių, taip ir diskurse galima ieškoti protą migdančių elementų. Pavyzdžiui, siekiant užmigdyti protą, nutrinamos, neutralizuojamos priešybės, konfliktai. Seniau politikai pabrėždavo savo kovingumą, pasiryžimą ginti žmones nuo jiems kylančios grėsmės; dabar dažniausiai jie šypsosi, o jų šypsena reiškia, kad viskas klojasi gerai, nes jų diskursas plėtojamas taip, tarsi nebūtų jokių konfliktų, tarsi jie kreiptųsi į žmones, kurie būtų nieko nesuprantantys vaikai. Tai parodydami, mes kritikuojame politinius diskursus. Tai nėra iš peties smogianti kritika, ji remiasi konkrečiais elementais, kuriuos atskleidžiame tekste. Nebūdami neutralūs, laikomės griežtų teksto aprašymo tikslų.
Ar demistifikuojanti politinio diskurso analizė yra pajėgi atskirti melą nuo tiesos?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad semiotinė politinio diskurso kritika yra melo atskleidimas, demaskavimas. Taip būtų, jei, tarkime, politikas teigtų, kad prekių apyvarta išaugo 18 %, o semiotikas įrodinėtų, kad tik 14 %. Tačiau semiotikas, kitaip nei ekonomistai ar statistikos specialistai, neturi kompetencijos paneigti tokį melą. Kita vertus, daugelyje teiginių iš tiesų nėra jokios tiesos. Jei kas nors sako, kad Lietuvai naudinga įsijungti į bendrąją rinką, negalima sakyti, kad tai – melas, nes negalima nustatyti, ar tai tikra, ar netikra – nėra vienos tiesos, yra nuomonės, argumentai. Pasakymo tiesos atžvilgiu semiotikai objekto negali apibūdinti. Kai nagrinėjamas romanas, negalima sakyti: tai tikroviška, tai įtikinama, o tai netikra, abejotina ir pan. Kaip pilietis aš, žinoma, galiu sakyti, kad šis ponas politikas meluoja. Bet kaip semiotikas aš negaliu įrodyti, kad jis meluoja, o bandau išsiaiškinti, kaip sudarytas jo diskursas, siekiantis įtikinti, jog tai, ką jis sako, yra tiesa. Galima parodyti, kokiomis įtikinėjimo procedūromis jis naudojasi, pavyzdžiui, kad jis plėtoja argumentus, paneigiančius tai, ką jis siekia įteigti.
Ar atliktos semiotinės analizės jau leistų daryti tam tikras išvadas apie būdingesnes šiuolaikinių politinių diskursų tendencijas?
Analizuodami rinkimų kampaniją, bandėme išsiaiškinti, kokiais būdais kandidatai siekia įtikinti rinkėjus balsuoti už juos. Paaiškėjo, kad yra du skirtingi būdai. Viena nuostata, tarsi tęsianti klasikines rimto politinio gyvenimo, demokratijos tradicijas, grindžiama samprata, kad rinkėjai yra piliečiai, ne tik turintys balsavimo teisę, bet ir kompetenciją pasirinkti tinkamiausią kandidatą. Politikai šiuo atveju kreipiasi į rinkėjus kaip į protingas būtybes. Kita vertus – ir ši nuostata vis labiau plinta – yra politikų, kurie mano, kad rinkėjai yra nepakankamai kompetentingi, kad jie nelabai žino, ko nori, ir užtat reikia juos globoti, panašiai kaip tėvas globoja vaikus, vesdamas juos už rankos. Prancūzijoje per pastaruosius prezidento rinkimus klasikiniam tipui atstovavo buvęs ministras pirmininkas Jospinas. Jis nesistengė rinkėjų gundyti, vesti juos už rankos, išlaikė pagarbų nuotolį auditorijos atžvilgiu ir apeliavo tik į protą. Mūsų laikais tokia diskursyvinė strategija nėra labai sėkminga. Geriau sekėsi tiems kandidatams, kurie pateikė save, tarsi būtų lygūs su rinkėjais, darė įspūdį, kad visi yra vienodi, apeliavo į brolybę, į jausminį sąryšį. Toks kandidatas pasirodo prieš auditoriją įvairiais atžvilgiais, privatus asmuo tampa visiems atviras ir prieinamas, tarsi sako: „Mes visi esame beveik tokie patys ir mes galime vieni kitus suprasti“. Tai labiau globėjiški, paternalistiniai arba kone bičiuliški santykiai.
Tokią dvejopą strategiją galima atpažinti įvairiose srityse, pavyzdžiui, pedagogikoje: mokyklose ir universitetuose. Yra dėstytojų, kurie laikosi griežtos tvarkos, jie ateina į auditoriją perteikti žinių ir laikosi atstumo, manydami, kad studentai geba klausyti, suprasti ir pasinaudoti tuo, ką išgirdo. Bet yra dėstytojų – Prancūzijoje jie vadinami „atėjusiais po 1968-ųjų“, – kurie nesinaudoja tribūnos pakyla, įsimaišo tarp studentų, siekia ne nuotoliu ir pagarba grindžiamų santykių, o bendrininkavimo. Užuot įgiję pagarbą savo žinioms, jie nori būti mielais bičiuliais, ieško jausminio sąryšio.
Ar galima būtų šias dvi strategijas vertinti etiniu požiūriu? Kuriai iš jų atiduotume pirmenybę?
Etiniu požiūriu politikoje pirmenybę teikčiau pirmajai strategijai. Ji grindžiama samprata, kad rinkėjai yra atsakingi, kompetentingi ir protingi piliečiai. Tai sudaro demokratinės visuomenės pamatą. Antroji strategija, teigianti, kad visi esame lygūs ir turime bičiuliškai suprasti vieni kitus, yra būdas užmigdyti žmones, įtikinti juos, kad nėra konfliktų, skirtingumų ir kad galiausiai nėra reikalo diskutuoti. Tai tam tikra totalitarizmo atmaina, nes jei visi esame vieni kitų glėbyje, nereikia diskusijų, tai savotiškas sensus communis, kuris primetamas visiems. Tas, kuris nepriklausytų šiai jausminei bendrystei, būtų laikomas nenormaliu, smerktinu, nepriimtinu. Su šitaip manančiais neįmanoma ginčytis, čia atmetama jausminiu pagrindu. Ši sistema, kuri atrodo tarsi išvaduojanti iš griežtos hierarchinės sistemos, iš tikrųjų įsteigia dar tvirtesnius priklausomybės santykius.
Socialinis bendravimas grindžiamas mainais. Pasirinkęs pirmąją strategiją, politikas perduoda rinkėjams vertės objektą – žinojimą, kaip valdyti šalį, kad gyvenimas pagerėtų. O kas yra politiko siūlomas vertės objektas jausminio sąryšio strategijoje?
Ko gero, tai būtų pats politikas.
Kaip tai suprasti?
Klasikinėje strategijoje, kai kandidatas kreipiasi į kompetentingą rinkėją, greta ar veikiau virš jų dviejų visada yra ir trečiasis dalyvis. Jis, pavyzdžiui, gali būti atstovaujamas valstybės vėliavos. Tai aukščiausios vertybės: tautos laisvė ir nepriklausomybė, ekonominė pažanga, lygybė. Kai kandidatas racionalistas à la Jospinas, kreipdamasis į auditoriją naudoja racionalius argumentus, jis pateikia patį protingumą kaip transcendentinę, t. y. juos pranokstančią vertybę, kuri sudaro bendrą demokratinį pamatą politinei diskusijai.
Tuo atveju, kai kandidatas tarpusavio santykius grindžia šypsena ir sutarimu, jis siūlo save patį kaip vertybę, siūlo mėgautis buvimu kartu, tarsi sakytų: jeigu jūs toliau gyvensite drauge su manim, viskas bus gerai. Anapus siūlomos santarvės nėra jokių kitų vertybių. Visa grindžiama absoliučiu pasitikėjimu kandidatu. Šioje strategijoje nuolat iškyla šeimyninių santykių vaizdinys. Tauta suvokiama kaip didžiulė šeima. Šeimos tėvas pareiškia: aš esu jūsų tėvas, jūs privalote mane mylėti, nėra ko ginčytis. Jo asmenybė įkūnija visas vertybes, ir jokių kitų vertybių nebereikia. Tai tolygu siūlyti save patį. Jei žvilgtelėsime į politinę reklamą, pastebėsime, kad vieni politikai pateikia save objektyvizuotai, kaip aukštesniųjų vertybių tarpininką, panašiai kaip dėstytojas, kuris perduoda jį pranokstantį žinojimą. Kiti sutelkia dėmesį į savo asmenybę: grožį, simpatišką išvaizdą, šypseną. Jie patys yra vertybės. Jie sako: jei būsime čia ir dabar drauge, visi kartu, viskas bus gerai. Visa kita – pasaulis, praeitis, ateitis – išnyksta.
Kiek atitinkamos strategijos pasirinkimas priklauso nuo politinio klimato? Lietuvoje, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais, kai politinis gyvenimas buvo itin intensyvus, dominavo pirmoji strategija. Politikai deklaravo ištikimybę svarbiausioms tautai vertybėms – ekonominiam ir politiniam savarankiškumui, nepriklausomybei, tautinei kultūrai. Kai deklaruojami idealai ėmė neatitikti tikrovės, daugelis nusigręžė nuo politikos, o depolitizuota erdvė tapo palankia terpe antrajai strategijai.
Kai kurie veikėjai skatina depolitizaciją sakydami: parlamentinė sistema nėra veiksminga, reikia tokių žmonių kaip aš, Le Penas, nepriklausančių šiai sistemai, reikia tiesioginių santykių – buvimo drauge, susiėmimo už rankų.
Atrodo, kad pirmoji strategija yra garbingesnė, o antroji veiksmingesnė. Kaip šiuo atveju turėtų elgtis semiotikas: ar analizuoti ir rekomenduoti pirmąją strategiją, ar siūlyti naudotis antrąja, kad rinkimus laimėtų „gerasis“ kandidatas?
Dviejų strategijų priešprieša nėra absoliuti. Semiotikai linkę pateikti alternatyvas kaip kategorines priešpriešas, tačiau tikrovėje tokių griežtų ribų dažniausiai nėra. Pedagogikoje, ko gero, tai geriau matyti negu politikoje. Po 1968-ųjų gerą dešimtmetį Prancūzijos universitetuose dėstytojų ir studentų santykius smarkiai veikė antrasis modelis. Tai buvo savotiška universitetinė demagogija, universitetinis populizmas. Dabar nusistovėjo pusiausvyra: nebuvo grįžta prie tradicinės hierarchinės sistemos, ją pakeitė subtilesnė bendrininkavimo komedija. Profesoriai išmoko saikingai naudotis demagogija neatsisakydami rimto dėstymo. Politinėje elgsenoje dalykai yra gerokai sudėtingesni, todėl ši pusiausvyra nėra tokia akivaizdi. Manyčiau, kad vienos kurios strategijos pasirinkimas neturėtų būti kategoriškas. Reikėtų stengtis ugdyti piliečius kompromisiškai pasinaudojant ir antrąja strategija.
Greimas kūrė reikšmės teoriją remdamasis Vladimiro Propo aprašytu stebuklinės pasakos modeliu. Mitinio pasakojimo ideologiją, tai yra vertybių funkcionavimą, nulemia Lėmėjo ir Subjekto santykiai. Lėmėjas, manipuliuodamas transcendentinėmis vertybėmis, įteigia jas Subjektui, kuris, siekdamas vertės objekto, eina išbandymų keliu. Ar šis modelis galioja šiuolaikiniuose politiniuose diskursuose? Kas, pavyzdžiui, rinkimų kampanijoje atlieka manipuliuojančio Lėmėjo ir kas manipuliuojamo Subjekto vaidmenį?
Stebuklinėse pasakose Lėmėjo vaidmenį paprastai atlieka karalius, kuris pasirenka būsimąjį princą ir skiria jam užduotį. Prancūzijos karalių, tarkime, Liudviką XIV, taip pat galima apibūdinti klasikinės naratyvumo teorijos terminais kaip Lėmėją. Tiktai reikėtų pridurti, kad tai nėra aukščiausias Lėmėjas. Jis turi metalėmėją – savo dieviškąjį Lėmėją. Subjektas šiuo atveju galėtų būti karaliaus ministras, bet taip pat amatininkai, valstiečiai ir kiti pavaldiniai, kurie to meto prancūzų kalba ir buvo vadinami „subjektais“ (sujets) – t. y. „pavaldiniais“. XVIII a. pabaigoje pavaldiniai tapo piliečiais, o giljotinuotą karalių pakeitė piliečių rinkti atstovai. Taigi aktantinės schemos nariai pasikeitė vietomis. Demokratinėje sistemoje Lėmėjas yra demos, žmonės, tauta, o valdantieji yra jų pasirinktas Subjektas. Rinkėjai pasirenka vertybes, kurias reikia įgyvendinti, ir subjektus, kuriems pavedama įvykdyti vertybių įgyvendinimo programą. Per prezidento rinkimus kandidatai pateikia savo programą, panašiai kaip stebuklinės pasakos herojus siūlo karaliui savo paslaugas, jeigu jam bus patikėta šalies gelbėjimo misija, o karalius į tai atsako „taip“ arba „ne“.
Mūsų laikais tauta sprendžia, kurį kandidatą pasirinkti. Bet kai prezidentas išrenkamas, tam tikra prasme ir tam tikram laikui jis tampa savotišku mažyčiu laikinu Lėmėju: parenka vyriausybės vadovą ir ministrus, vadovauja kariuomenei, priima sprendimus, nuo kurių priklauso piliečių gyvenimas. Tačiau visi valdžios atstovai gauna mandatą ribotam laikui. Po kelerių metų jie vėl kreipiasi į rinkėjus panašiai kaip tas liaudies pasakos herojus, kuris sako: „Visa tai aš atlikau, žiūrėkite, koks aš puikus, vėl balsuokite už mane“. Rinkėjai šiuo atveju tampa sprendžiančiuoju Lėmėju.
Bet kodėl tautai, kuriai tenka įgaliojančio ir sprendžiančio Lėmėjo vaidmuo, reikia dar ir laikino mažyčio Lėmėjo? Kodėl pastarajam pavedama atstovauti tautos vertybėms, o jį pasirinkusi tauta tampa nuo jo valios priklausančiu subjektu?
Yra būdas apriboti išrinktojo galias, kad jis nevirstų tegul ir laikinu Lėmėju, o liktų Subjektu. Tai vadinamasis imperatyvinis mandatas, kai, pavyzdžiui, rinkėjai paveda išrinktajam taip, o ne kitaip balsuoti jiems rūpimu klausimu aukštesnėse valdžios instancijose. Šia sistema buvo naudojamasi per Prancūzijos revoliuciją. Tai kraštutinis pavyzdys. Šiaip jau išrinktieji siekia įgyti, sukaupti, įtvirtinti kuo didesnę galią ir savarankiškai ja naudotis. Tai pasireiškia įvairiose visuomeninėse struktūrose, pavyzdžiui, profsąjungose. Tarkim, studentai išrenka kurį nors savo bendramokslį, kad jis malonėtų jiems atstovauti studentų atstovybėje, o šis tipas, kurį jie šitaip išrinko, dedasi vadu. Taip atsiranda biurokratija, uždara partija, diktuojanti proletariatui, užuot jam tarnavusi.
Suprantama, išrinktieji turi daug galimybių įsitvirtinti ir tapti Lėmėjais. Paslaptingesnis klausimas, kodėl apskritai tautai reikia vado, tampančio Lėmėju. Tam galima rasti psichologinių motyvų, bet kaip tai paaiškinti semiotiškai, nežinau. Reikėtų sukurti semiotinę imperatyvinio mandato ir laisvo atstovavimo teoriją.
Greimo naratyvinėje gramatikoje pirmąja intersubjektinių santykių prielaida laikoma Lėmėjo ir Subjekto sutartis. Tradicinis mitinis pasakojimas prasideda sutarties pažeidimu ir vertybių praradimu, o baigiasi sutarties atkūrimu ir visišku naudojimusi vertybėmis. Pasak Greimo, pasakojimo siūloma alternatyva yra pasirinkimas tarp individo laisvės ir visuomeninės sutarties. Nutraukdamas sutartį individas teigia savo laisvę, kuri virsta priešiškumu; vertybių susigrąžinimo kaina yra tvarkos įvedimas, tai yra šios laisvės atsisakymas: „Pasaulyje be įstatymų vertybės yra apverstos: vertybių atkūrimas leidžia sugrįžti į įstatymo karalystę“. Ar šitas mitinis prieštaravimas galioja ir šiuolaikiniuose politiniuose diskursuose?
„Struktūrinėje semantikoje“ Greimas, siūlydamas reikšmės aprašymo metodiką, pateikia ir tam tikrą naratyvinės reikšmės filosofiją. Mano galva, ji yra itin konservatyvi. Nemanau, kad tai buvo asmeninė Greimo nuostata, bet, aptardamas naratyvumą, jis pasikliauna tradicionalizmu. Pasak jo, naratyvumas grindžiamas prielaida, kad tvarka yra aukščiausia vertybė. Kadangi tvarkos prigimtis yra socialinė, tvarkos pažeidimas laikomas asocialiu, individualiu laisvės pasireiškimu. Anapus tradicinės liaudies pasakos, jo supratimu, aukščiausia vertybė yra laisvė. Nemanau, kad tradicinėje visuomenėje tvarkos pažeidimas būtų suprantamas kaip laisvės žingsnis. Veikiau jis būtų laikomas apsėdimu. Subjektas sakytų, kad jis pažeidė tvarką veikiamas Antilėmėjo – raganiaus ar kitos blogio jėgos. Tad „Struktūrinėje semantikoje“ Greimas tarsi suplaka tradicinės visuomenės kultūrą ir individualumo sampratą modernioje demokratinėje visuomenėje. Vėliau jis tuos dalykus aiškino kitaip. Turiu galvoje Greimo straipsnį, nagrinėjantį gražaus mosto (beau geste) sampratą. Šiuo atveju taip pat susiduriame su socialine tvarka. Gražus mostas yra nukreiptas prieš stereotipinę gestikuliaciją, normalią socialinę elgseną. Stereotipinio judesio įprastumas rodo vertės nebuvimą, elgsenos desemantizavimą, automatiškumą, reikšmės praradimą. Gražus mostas yra neigimo judesys, bet, pasak Greimo, tai yra kūrybiškas paneigimas, sukuriantis naujas vertybes.
Turėdamas galvoje asmeninę Greimo poziciją, sakyčiau, kad jis kartais žaisdavo šiomis skirtingomis nuostatomis. Kartais jis prisiimdavo griežto Lėmėjo vaidmenį: „Kaip, Landowski? Atleiskite, kaip jums ne gėda! Jūs paistote niekus! Kas čia darosi?“ Jo storas balsas baugindavo tuos, kurie neatpažindavo jame ironijos. Prisimindamas savo jaunystę Kaune, Greimas mėgdavo pabrėžti išėjęs vokiško lavinimo mokyklą. „Ich sprach deutsch… preusich“, sakydavo jis mėgaudamasis vokiškai tariamu r. Kai šnekėdavo su panelėmis, elgdavosi kaip koks vokiečių riteris, laikydamasis tradicinės, hierarchinės mandagumo sampratos. Sakyčiau, kad jis buvo valdingas, reikalavo pagarbos tradicinei tvarkai, užstalės papročiams, mandagumui. Bet, kita vertus, jis nepritapdavo prie universitetinės tvarkos. Tai buvo lokys vienišius, einantis savo taku, nesitaikantis prie aplinkos, kone storžievis; nors ir tramdydamasis, jis provokavo esamą tvarką. Todėl tvarkos pažeidimą „gražiu mostu“ jis ir laikė vertybe.
Ką vis dėlto reiškia Subjekto ir Lėmėjo sutartis politiniame diskurse?
Sutartis pasireiškia paviršinėje, formalioje plotmėje. Rinkimų kampanijoje kandidatas kažką siūlo, žmonės renkasi ir sudaro sutartį su kandidatu, kad būtų vykdoma pasiūlytoji programa. Kai kurie rinkėjai galbūt balsuoja už pasirinktąjį kandidatą todėl, kad jiems atrodo, jog jis įgyvendins siūlomą programą. Bet, mano galva, apsisprendimas priklauso ir nuo kitų dalykų, nuo prielankumo kandidato asmenybei. Tai yra pradeda veikti kita strategija, kai su kuo nors tiesiog būna gera būti drauge. Sakoma: koks jis mielas, protingas. Šiuo atveju nėra tikros sutarties, tai savotiškas buvimas drauge, kuris teikia džiaugsmą, malonumą. Tai sutikimas būti drauge. Jis mįslingesnis už sutartį, tai veikiau bendrininkavimas.
Išeitų, kad šiai antrajai strategijai apskritai nereikia sutarties su laikinuoju Lėmėju.
Taip nebūna, kad viena strategija panaikintų kitą. Jos abi veikia drauge. Antruoju atveju sutartis vis dėlto yra: rinkėjų dauguma pasirinko būtent šį vadovą, o tie, kurie balsavo prieš jį, galiausiai jam pritaria. Sutartis numato sprendimą kognityvinėje plotmėje: pasirinkimą, apsisprendimą, valingą veiksmą. Tai – proto argumentai. Bet tuo pat metu puikiausiai gali pasireikšti savotiškas pritapimo būdas, kuris grindžiamas ne protu, o jausmais, tada, kai kas nors tiesiog gerai jaučiasi. Žmonės nuolat matuoja vadovų populiarumą. Sakoma: pasitikėjimas Chiracu truputį smunka, o pasitikėjimas kuriuo nors kitu šiek tiek kyla. „Smukti“, „kilti“ – tai savotiškas ūpas, nuotaika, apglobianti sutartį. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui estetikoje, vyrauja šis daugiau jausminis negu protinis matmuo. Jeigu man patinka kuri nors sonata, tai ne dėl kokios nors sutarties, o dėl to, kad ji man tiesiog patinka. Politikoje šis matmuo taip pat gali būti labai svarbus. Tai nepaneigia sutarties, bet ją apglobia, į ją įsispraudžia, prie jos prisiderina. Gali net būti, kad sutartis sudaroma dėl to, kad tas, kuris ją sudaro, drauge su tuo asmeniu gerai jaučiasi. Taip esti ir santuokos atveju, jei tai nėra santuoka iš išskaičiavimo. Tikriausiai tokių santuokų pasitaiko net Lietuvoje: dviem žmonėms taip gera būti drauge, kad galiausiai jie ryžtasi sudaryti sutartį. Bet, žinoma, esama ir tokių sutarčių, kurios sudarytojai nesijaučia gerai būdami drauge. Reikėtų skirti „pateisinamumo“ ir „teisėtumo“ sąvokas. Vadovai gali būti teisėtai išrinkti, bet jų išrinkimas gali nepateisinti lūkesčių. Jei jų populiarumas smarkiai smunka, abejonių dėl rinkimų teisėtumo nekyla, bet tai rodo, kad žmonės, jų vadovaujami, nesijaučia gerai. Taigi jausminis matmuo gali tapti vyraujantis, o proto argumentai abejotini. Galimi įvairiausi abiejų komponentų deriniai.
Šią teoriją, ko gero, patvirtintų ir Lietuvos politikų populiarumo kreivės. Sąjūdžio bangą, iškėlusią į valstybės vadovus Vytautą Landsbergį, lydėjo proto argumentai: pamatinė vertybė buvo Lietuvos nepriklausomybė. Tačiau „dainuojanti revoliucija“ reiškė ir emocinį buvimo drauge išgyvenimą. Netrukus šios dvi strategijos išsiskyrė. Proto argumentai išliko tie patys, bet valstybės vadovo diskursyvinė stilistika (ironija, kandumas, agresyvi retorika) nepatenkino buvusiųjų gerbėjų. Piliečiai nesijautė gerai. Kai konservatorių lyderis, kandidatuodamas į prezidentus, pakeitė kaukę („Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės…“), ji nebetiko prie veido. Politikų reitinguose Landsbergio pavardė nuolat atsidurdavo sąrašo apačioje. Užtat tautos numylėtiniu tapo Algirdas Brazauskas, savo ūkiškais pamokymais, atlapaširde šypsena ir impozantišku stotu daręs įspūdį, kad tokio vadovo pašonėje galima jaustis gerai. Norėčiau klausti, kokią reikšmę politiniame diskurse turi politiko kūnas?
Politiko kūnas nuo seno buvo esmingas valdovo ir pavaldinių santykiuose. Užtekdavo karaliui paliesti ligonius, ir jie išgydavo. Valdovo kūnas turėjo ypatingą maginę galią. Arba, priešingai, jo kūną buvo draudžiama liesti, nevalia net į jį žvelgti, taigi būdavo manoma, kad jis šventas. Šis matmuo šiandien, galima sakyti, jau išnykęs, nors šiuolaikiniai prezidentai, kaip ir popiežius, eidami per minią, uoliai liečia jiems tiesiamas rankas.
Šiandien manoma, kad valstybės vadovas įkūnija visuomenės galią, todėl reikia, kad ši galia vienaip ar kitaip viešai pasireikštų. Kai kuriose šalyse tai pasireiškia seksualine galia, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos šalių vadovų supervyriškumu. Brazilai išsirinko prezidentu supermeną, pasižymėjusį įvairiose sporto šakose. Europoje tai įspūdžio nedaro, užtat čia valdovo kūno galią savotiškai pratęsia tam tikri protezai. Tarkim, Rolando Pakso galią pratęsia jo lėktuvas, gebėjimas valdyti šiuolaikinį skraidantį kilimą. Reikia, kad valdovą suptų daiktai, papildantys jo kūniškąją esatį. Prancūzijos valdovai linkę įsikūnyti grandioziniais statiniais: Georges‘as Pompidou Paryžiuje pastatė Moderniojo meno centrą, François Mitterand‘as pastatė didžiulę Nacionalinę biblioteką. Charles‘io de Gaulio vardu pavadintas didžiausias Paryžiaus oro uostas. Panašus Liudviko XIV kūno protezas buvo Versalis. Tačiau kūniškąją vadovo esatį gali išreikšti ir jo paties kūnas: taip turbūt yra Brazausko atveju, kai jį lyginame su kitais Lietuvos politikais.
Geri aktoriai taip pat naudojasi savo kūno įtaiga. Prancūzijoje generolas de Gaulle‘is gebėjo vien savo buvimu daryti stiprų įspūdį kaip talentingas aktorius. Būtų galima semiotiškai analizuoti politinio aktoriaus laikyseną. Politiko kūnas nėra kažką reiškiantis specifinis ženklas, kaip tai supranta body language psichologai. Tai tam tikras buvimo pasaulyje būdas, kaip pasakytų Merleau-Ponty. Generolo de Gaulle‘io buvimo būdas – jei paanalizuotume jo prezidento rinkimų plakatą – tai iškilminga, sustingusi, statulą primenanti laikysena. Jis visada išlaiko nuotolį, jo negalima liesti. Tai gerbiamas, garbinamas kūnas, keliantis šventą virpulį. Tuo tarpu Chiracas per savo rinkimų kampaniją, dar tada, kai jis kandidatavo į parlamentą, apeliavo į šeimyninius santykius. Rinkimų plakate jis atrodo kaip čia pat, šalia esantis, jį galima patraukti už skverno. Chiraco kūnas yra nušventintas, pasiekiamas, jį galima pačiupinėti, paglostyti.
Akivaizdi valdovo kūno supasaulietinimo tendencija. Valdovai nebeturi galios gydyti ligonius (matyt, todėl naujajam Lietuvos prezidentui ir prireikė žiniuonės). Bet jie nustojo buvę statulomis, pakeitė karališkus drabužius paprastesniais kostiumais, pasidarė gyvesni, judresni, artimesni. Tai du skirtingi kūno buvimo būdai, lemiantys skirtingai įsivaizduojamus santykius. Pavyzdžiui, dabartinė Anglijos karalienė. Be abejo, ji turi kūną, bet jis yra nepaliečiamas kaip ir pilki, iš tolo matomi Bakingemo rūmai. Užtat ministras pirmininkas Blaire‘as pateikia save taip, tarsi būtų draugas ar pažįstamas. Taigi mūsų minėtose dviejose strategijose – grindžiamose proto argumentais arba jausminiu bendrabūvio išgyvenimu – kūno vaizdinys pateikiamas skirtingai.
Esama dar vieno aspekto, kurį būtų galima analizuoti. Yra žinoma, kad kai kurie politikai buvo kone seksualiniai maniakai. Antai iš ne taip seniai paskelbtų Mao Dzedungo gydytojo užrašų paaiškėjo, kad jo pacientas turėjo neįtikėtiną kiekį meilužių. Ir tai anaiptol ne pavienis pavyzdys. Argentinos prezidentas yra moterų numylėtinis, tikras Don Žuanas, kurio erotiškumu žavisi visos moterys, išskyrus jo žmoną. Matyt, dėl to jis buvo išrinktas antrajai kadencijai. Tiesa, yra kultūrų, kur valdovas privalo atrodyti taip, tarsi jis būtų aseksuali būtybė. Bet kažin ar net tokiose puritoniškose šalyse kaip Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos seksualumo neigimas nėra vien būdas susidoroti su savo politiniu priešininku, kai, kilus skandalui, paaiškėja, kad jis yra „toks kaip visi“. Atseit tas, kuris skelbiasi ginąs vertybes, ištikimybę šeimai, pasirodo esąs tikras nedorėlis. Tai anaiptol nereiškia, kad politiko kūnas laikomas aseksualiu. Vyriškumas gali pasireikšti ir netiesiogiai, tokiomis seksualumo metaforomis kaip nauji lėktuvai, galingi automobiliai, taip pat įtraukiant įvairiausius vaisingumo paliudijimus (tarkim, Blaire‘o šeimos padidėjimą).
Vertėtų prisiminti Dumézilio teiginius apie tris indoeuropiečių bendruomenių funkcijas – maginę, karinę ir trečiąją, apimančią vaisingumą, sveikatą ir visas žemiškąsias gėrybes. Valdovas tam tikrais atvejais gali įkūnyti visas tris, įskaitant vaisingumą. Politinėje Brazausko figūroje – jo klestinčiame kūne – ar tik nebus vyraujanti trečioji funkcija?
Tačiau politiniuose diskursuose trečioji funkcija nėra atvirai pabrėžiama. Ją galima atpažinti figūrų lygmeniu, bet ji nėra tematizuojama, nebent tada, kai intymusis politiko gyvenimas skandalingai išeina į viešumą. Kaip tai paaiškinti?
Ko gero, niekas, kas yra susiję su kūnu ir juslėmis, nėra tiesiogiai įvardijama, nėra tematizuojama. Minėtoji reklaminė Chirac‘o fotografija, kur jis laiko apglėbęs mergaitę (savo dukterį), vaizdu išreiškia kūniško artumo malonumą. Bet politinėse kalbose atvirai tai niekada neįvardijama. Tarkim, iš atvaizdų galima nujausti, kad Argentinos valstybės galva puikuojasi savo vyriškumu. Bet tai nurodoma netiesiogiai, pakuždomis. Tokius jusliškumo plotmei priklausančius dalykus lengviau išreikšti vaizdu negu žodiniu diskursu. Jie parodomi, o ne įvardijami. Senovės Romoje konsulai patys dalyvaudavo pavasariniuose vaisingumo ritualuose. Dabar tokių ritualų nebėra. Keičiantis seksualumo sampratai, keičiasi ir jo diskursyvinė raiška. Naujasis Paryžiaus meras neslepia savo homoseksualinių santykių. Lietuvoje toks atvirumas tikriausiai būtų neįmanomas. Žinoma, su vaisingumu tiesiogiai tai nesusiję. Bet tam tikrose kultūrose politikų asmeninis gyvenimas tampa permatomas. Kadaise karalius slėpdavosi po atrodymo kauke, jis buvo nematomas. Ir tik kaukei nukritus paaiškėdavo, kad karalius nuogas. Dabar gi kuriamas permatomumo įspūdis. Be abejo, tai tik permatomumo simuliakras: visiškai permatomos politikos nėra.
Grįžkime prie malonumo būti drauge. Analizuodami Greimo centre pastarąją Lietuvos prezidento rinkimų kampaniją, pastebėjome, kad reklaminėje medžiagoje išrinktojo prezidento veidas dažniau kenčiantis negu džiaugsmingas. Ar gali teikti malonumo kentėjimas drauge?
Manyčiau, kad taip. Kai nusiviliama politika, nebetikima ekonomikos, visuomeninio gyvenimo racionalumu, pasitikėjimo ieškoma kitur. Pasikliaunama bendro išgyvenimo būsena. Tai gali būti ir neeuforinė būsena, kuriai apėmus tam tikromis aplinkybėmis vis dėlto siekiama dalyvauti. Esti asmenybių, apie kurias sakoma, kad jų kūnas spinduliuoja: šypsena veide, spindinti sveikata, nepažeidžiamumo, tvirtumo įspūdis. Bet yra ir tokių asmenybių, kurių kūnas atrodo labai liesas, ligotas, pavargęs, kenčiantis. Kaip paaiškinti tokios figūros populiarumą? Šis klausimas kyla kalbant ne tik apie politiko, bet, pavyzdžiui, ir apie aktoriaus kūną. Mano matytuose Rolando Pakso rinkimų kampanijos kadruose būsimasis prezidentas anaiptol neatrodo spinduliuojanti asmenybė. Jo dalyvavimas labai santūrus, beasmenis: nieko nematantis žvilgsnis, neįtaigus balsas. Aktoriui toks balsas būtų per silpnas, jis nedaro esaties įspūdžio, yra nereikšmingas. Bet, kaip jūs pažymėjote savo seminare, tam tikroje kultūrinėje aplinkoje tokia figūra gali būti patraukli. Juk ir Kristaus figūra yra ne spinduliuojančio, o kenčiančio kūno figūra, tačiau ji sutelkia bendram jausminiam išgyvenimui.
Lietuvių kultūroje tai patvirtina Rūpintojėlio figūra.
Žinoma, Rolandas Paksas nesitapatina su Rūpintojėliu. Kituose kadruose jis pasirodo su lakūno arba motociklininko kauke. Tai tikriausiai patrauklu jaunimui. Vienas vaidmuo nepaneigia kito.
Galima pažymėti, kad ir minėtoji žvilgsnio figūra yra mišri. Viena vertus, iš filmuotų kadrų į mus žvelgia mūsų nematantis žvilgsnis. Bet, kita vertus, kandidato į prezidentus šūkis buvo aplankyti kiekvieną Lietuvos pilietį ir „pažiūrėti jam į akis“.
Orientavimasis į jaunimą taip pat nevienareikšmis. Kartais Prancūzijoje pasigirsta užuominų apie gerontokratiją: atseit mus valdo seniai. Bet politiniame gyvenime tai nėra rimtas argumentas. Vienoje savo rinkiminių kalbų Jospinas užsiminė apie Chiraco, kuris yra už jį kokia dešimčia metų vyresnis, amžių. Kilo politinis skandalas. Chirakas pareiškė, kad apeliuoti į amžių – juokingas argumentas. Ir Jospinas prarado daug šalininkų. Daugeliui valstybių vadovauja politikai, sulaukę garbingo amžiaus. Gerai išauklėtas prancūzas pagal seną tradiciją neklausia kolegos ar varžovo, kiek jam metų. Pastaruoju metu įvairios partijos skelbė sieksiančios vyrų ir moterų pusiausvyros politinėse šalies struktūrose. Bet niekas nesvarstė politikų atjauninimo problemos. Politiko kompetencija yra neginčijamas argumentas, o amžius priklauso tai asmeninio gyvenimo sričiai, apie kurią viešai nekalbama.