Paskelbus paliaubas, Rusijos federalinių kanalų retorika pastebimai pakito. Išnyko „chunta“, kuria buvo pravardžiuojamas [Ukrainos] prezidentas ir vyriausybė, o svarbiausiu „fašizmo Ukrainoje kurstytuoju“ vėl tapo „Dešinysis sektorius“. Žuvę Rusijos kariai staiga tapo realūs. Jiems sugalvotas pavadinimas – „didvyriai-savanoriai“. Jų motinos „didžiuojasi“, o broliai „nepamirš“ – tai svarbiausia Rusijos žiūrovui adresuojama savaitės žinia. Dar viena peršama žinia – „praktiškai sumušta, neveiksminga ukrainiečių armija“, kurios neverta bijoti.
Leidinio „Gordon“ žurnalistė įsitikinusi, jog į ukrainiečių klausimą: „Kas toliau?“ iškalbingiau nei bet kokie politoligai atsako pagrindinė Rusijos televizijos programa „Savaitės žinios su Dmitrijumi Kiseliovu“.
Anna Gin | stopputler.org
„Dima, šiai savaitei chuntos pakaks. Keisk akcentus. Porošenką šiek tiek suminkštink (tik neperlenk lazdos). Parodyk, jog jis vis dėlto ne monstras ir sutiko pasirašyti „taikos planą“ (manąjį taikos planą, Dima. Pabrėžk tai). Kaip ir anksčiau, pagrindinis priešas – fašizmas. Tik perkelk jį į Jarošo ir „Dešiniojo sektoriaus“ rankas.
Ir apskritai – daugiau fašizmo, Dima. Daugiau išprievartautų bobų ir sušaudytų senių. Pridėk juodai baltų karo kadrų – „seneliai kariavo“. Kad kiekvienam Rusijos gyventojui veržtis kovoti su fašizmu – tai heroizmas, žygdarbis ir panašiai.
Duok muzikinį foną, iš motinų išspausk ašarą. Ir kad daugiau negirdėčiau verkšlenimų apie dušimtuosius („krovinys 200“ – vertėjo past.). Motinos turi didžiuotis savo sūnumis – didvyriais. Pageidautina – po mirties. O berniukai privalo stoti į eilę – tam, kad apgintų Donbaso vaikus.
Ir visi jie – savanoriai, Dima. „Savanoriai“ – tai žodis – refrenas. Jį būtina vartoti dažnai ir tik kartu su žodžiu „Didvyriai“ (titruose rašyti iš didžiosios raidės).
Ir dar vienas dalykas, Dima, tai svarbu: „ukrainiečių armija sutriuškinta ir jos vargani likučiai mums nebaisūs“. Šią mintį laidoje būtina pakartoti ne mažiau kaip septynis kartus.
Šios savaitės strategija: „Bebaimiai Rusijos didvyriai – savanoriai išvyksta į karą su fašizmu“.
O ir ko jiems bijoti, Dima? Ukrainiečių armija sumušta ir jos pasigailėtini likučiai jiems nebaisūs. Motinos didžiuojasi, seneliai kariavo. Pas mane viskas. Volodia. Caras ir Dievas“.
Manau, kad maždaug šitaip atrodo programos „Savaitės žinios su Dmitrijumi Kiseliovu“ temų sąrašas. Gal išsakytas žodžiu, gal raštu, telefonu, o gal lydraščiu storame voke. Tai nesvarbu. Kaip bebūtų, norintiems suprasti besikeičiančias Kremliaus nuotaikas ukrainiečių žiūrovams (adekvatiems, mąstantiems žiūrovams) vertėtų sekti jo ruporą. Po penktadienį paskelbtų paliaubų daugelis užduoda klausimą: „O kas toliau?“. Greičiausiai, vienareikšmio atsakymo nežino niekas. Tačiau variantus, rodančius tolesnę įvykių eigą, baigiamojoje praėjusios savaitės programoje visiškai aiškiai nusakė D.Kiseliovas. Ne, jis nieko tokio tiesiai nesako. Tačiau net 15-os minučių peržvalgos (jei tik išlaiko nervai) visiškai pakanka, kad suvoktum: šios „paliaubos“ Rusijai netikros, jos butaforinės. Putinas nori kariauti ir jis kariaus.
„Pilietinis karas Ukrainoje staiga liovėsi. Kas ir kaip dabar imsis vairuoti?“ – prasidėjus programai klausia vedėjas.
O toliau – šūksniai: „Ukrainiečių armija sumalta į miltus! Jos daugiau nėra! Generolai išdavė. Intendantai viską išvogė. Kareiviai palieka pozicijas!“
Ir – dėmesio! – scenoje pirmąsyk pasirodo naujieji propagandos personažai: „Rusijos savanoriai Ukrainos pietryčiuose. Kas jie – mūsų herojai?“ – retoriškai klausia Kiseliovas. O juk atsakymas akivaizdus.
„Na koks aš herojus? – sako paprastas rusų vaikinas invalido vežimėlyje, – aš – Rusijos pilietis“.
„Kostia sąžiningai kariavo, jis buvo granatsvydininkas“, – vėliau papasakos siužeto autorius. „Kruvinoji ukrainiečių armija „Grado“ salvėmis sužalojo Kostią. Jis neteko kojos. Tačiau savo pažiūrų Kostia nepakeitė“.
Vėliau žiūrovas dar išgirs pasakojimą apie Kostią ir kitus didvyrius – savanorius. Čia tik šiaip – įsibėgėjimui. Nes iš pradžių – „šlovė Didžiajam Putinui“ ir svarbiausių „raktinių“ žodžių skambėjimas. Psichologai tuos žodžius vadina „inkarais“. Daug kartų kartojami jie „užsikabina“, pasilieka atminty.
Dmitrijus Kiseliovas: „Penktadienio vakarą pilietinio karo paliaubos įsigaliojo staiga ir netikėtai. Sukilėliai oficialiai nutraukė karinę humanitarinę operaciją. Ukrainiečių armijos likučiams taip pat duotas įsakymas „nešaudyti“. Šitai tapo įmanomu dėl taikos plano, kurį Vladimiras Putinas padovanojo Ukrainos prezidentui, kad jis galėtų juo namuose pasinaudoti kaip intelektualine humanitarine pagalba. Planas sudarytas iš septynių punktų, kurių esmė – nutraukti visų rūšių ginklų ugnį, atitraukti nuo miestų artileriją, apsikeisti visais belaisviais ir pradėti atstatyti tai, kas sugriauta. Tiesą sakant, Putino planas ir buvo Minsko taikos sutarimų pagrindas. Baltarusijos sostinėje kol kas laikinai susitarta dėl taikos“.
Visa tai – programos pradžioje. Kad niekam nekiltų klausimas, kas iš tiesų atnešė taiką į Ukrainą. Laikinąją taiką.
Balsas už kadro: [Donecko srityje] iš baudėjų išlaisvintos šios gyvenvietės.
Balsas už kadro: [Luhansko srityje] iš baudėjų išlaisvintos šios gyvenvietės.
„Ukrainiečių kariškiai, suprantama, paliaubas nuolat pažeidžia, jie pergrupuoja jėgas, pritraukia naujas technikos kolonas. Ir jeigu nebūtų pradėtas taikus politinis procesas, sukilėlių pajėgos ukrainiečių armijos likučius galėtų paprasčiausiai sunaikinti“, – už kadro informuoja žiūrovą narsus balsas.
„Kalbant apie apsikeitimą belaisviais matome, jog ukrainiečių armija ir čia žymiai silpnesnė. Sukilėliai pasirengę paleisti per tūkstantį kareivių ir karininkų. O ukrainiečių armija – ne daugiau kaip šimtą kovotojų“.
Ar visi spėjate sekti mintį? Putinas – taikdarys, ukrainiečių armija – silpna ir bejėgė.
Siužeto herojus: „Tai mūsų žemė. Jie, ukropai, atėjo į mūsų žemę. Kas jų čia laukė?“
Toliau – klasikinis siužetų rinkinys, federalinių kanalų mantra: sudegintų automašinų (sugriautų namų, mokyklų, ligoninių) kadrai ir tekstas: „Jūs regite taikius pabėgėlių automobilius, kuriuos be priežasties sušaudė ukrainiečių pajėgos. Novosvetlovske sugriautas kas antras namas, mokykla, ligoninė, kultūros namai“.
Greičiausiai, Rusijos žiūrovas jau seniai pripratintas, jog žodžiai paprastai nepagrindžiami kokiais nors įrodymais. Visi tie žurnalistikos mokyklų diegiami „niekai“, o būtent, jog „yra privalomos nuorodos į informacijos šaltinius“ arba „neleidžiami požiūrių padiktuoti vertinimai“ – visa tai nereikalingos šiukšlės, trukdančios korespondentui dirbti kūrybiškai. Pasakyta: „Automobilius sušaudė ukrainiečių pajėgos“ – ir viskas, tai – aksioma.
Ir dar, žinoma, raudanti moteris: „Mano kaimyną užmušė, troba sudegė. Ir jį palaidojo darže. Pas mus žmones laidoja įvyniotus į kilimą – argi tai normalu?“.
Tai toks tipiškas bet kokios propagandos metodas, kad tampa net nuobodu:
– Ar dangus žydras? – Taaaip!
– Ar žolė žalia? – Taaaip!
– O ar darže laidoti netinka? – Taaaip!
Kaip visuomet, viskas sąžininga, tad važiuojam toliau.
O toliau – šventovė (būtinai – kaipgi be jos). Sukilėliai meldžiasi Nikolajui Stebukladariui. Ir „norite – tikėkite, norite – ne“, tačiau viena ikona „pravirko aliejumi!“.
Tik nesijuokite, tai – tiesioginė citata iš siužeto.
Išties nepriekaištinga režisūra. Iškart po vaizdų su šventovėje besimeldžiančiais „geriečiais“ sukilėliais ir pravirkusia ikona ateina metas pasireikšti blogiukams baudėjams – prievartautojams ir žudikams.
„Novosvetlovskos gyventojai su siaubu prisimena žaliūkus iš bataliono „Aidar“, – lyg nuspėdamas įvykius sako korespondentas pristatydamas kitą širdį veriančią istoriją.
– Prievartavo moteris, – pasakoja liudininkė, matyt, stebėjusi procesą, – ten, Partizanskos gatvėje, išprievartavo motiną su dukra. Iš žento stipriai tyčiojosi. Jis dabar guli Krasnodone, jam dvi operacijas padarė, vaikinas labai sunkios būklės. Ir tik todėl, kad jo mašinoje surado Georgijaus juostas.
Pasakodama apie nelaimingas moteris, Nina Svetlova pamoja ranka į netoliese esančios gatvės pusę. Tačiau tekelanalo „Rossija“ korespondentui visiškai nėra kada nueiti iki prievartą patyrusių aukų būsto. Kam be reikalo pėdinti? Juk jau apie viską papasakojo kaimynai.
Juo labiau, kad korespondento laukia dar daug reikalų. Kad ir jie – sustoję į eilę, nekantraujantys duoti interviu. Taigi, štai – čia paauglys Aleksejus, kurį kankino.
– Jie manė, kad aš separatistas. Uždarė rūsyje ir kankino.
– Kaip kankino?
– Na, mušė.
– O kiek tau metų?
– Keturiolika.
Viskas. Tai – visiškai išsamus interviu su berniuku, kurį kankino. O ko dar reikia? Rytoj tramvajuje sakys: „Girdėjot – tie svoločiai vaikus kankina!“ – ir rezultatas pasiektas.
Nors, žinoma, anoji istorija apie nukryžiuotą kūdikį buvo kur kas kietesnė. Bet juk jos neparodysi. Tuo tarpu ši akivaizdi – štai jis, gyvas, kalbantis, ką tik patyręs kankinimus.
Toliau – dar vienas naujas personažas. Mat žiūrovas jau kiek primiršęs aršųjį Maidaną ir nelaimingus, gyvus sudegintus „Berkutus“.
Išties juokinga – padalinio „Berkut“ bendradarbis saugumo sumetimais savo vardo neatskleidžia. Ei, vaikinai, o ar gerai darote rodydami jį stambiu planu? Na taip, kas jį atpažins. Juk pavardę nuslėpėte.
Taigi, šis bevardis kovotojas su nusikalstamumu labai skundžiasi marodierių veiksmais. Jam nelengva pasiekti, kad Luhanske būtų paisoma tvarkos.
– Jeigu anuomet būtume žinoję, kad nutiks tokie dalykai, tą Maidaną būtume išvaikę. Jėgų tam turėjome pakankamai. Bet juk jie norėjo, kad viskas būtų europietiškai… O dabar jie europietiškai mus apšaudo „Gradais“.
Ar sekate siužeto eigą? Bjaurusis Maidanas ir klaikioji Europa – tai ne šiaip sau demonstruojama pirmajame veiksmo akte.
Kiseliovas: „Užsitikrinę maidaninių aktyvistų palaikymą, „Dešiniojo sektoriaus“ žaliūkai visą savaitę marširuoja aplink Aukščiausiąją Radą reikalaudami į Donbaso katilą mesti vis naujus ir naujus sunkiosios karo technikos padalinius“.
„Ukrainiečių armija prarasta. Liko Nacionalinė gvardija, sukurta „Dešiniojo sektoriaus“ pagrindu“.
„Ugnies nutraukimas rytų Ukrainoje leidžia Porošenkai nors šiek tiek įkvėpti politinio oro. Tuo tarpu Jarošui – tai šansas nuversti Porošenką“.
Taigi, Dmitrijau, ruoškite vizitines korteles. Įvykių seka rodo, jog dabar jūs – svarbiausias priešas. Ir vidinis, ir išorinis.
Pam-pam-pam-pam. Parampam-pampampam. Už kadro groja maršas „Slavės atsisveikinimas“. Naujas atskiras spektaklio aktas. Specialiai – šauktinio amžiaus jaunų žmonių mamoms su paaštrėjusia teisingumo jausena.
Kiseliovas: „Tėvyninės savanorių tradicijos pas mus gyvos nuo neatmenamų amžių. Visiems žinomą maršą „Slavės atsisveikinimas“ kompozitorius Agapkinas parašė 1912-aisias, kuomet rusų savanoriai išsirengė į pirmąjį Balkanų karą“.
„Būtų keista, jeigu pilietinis karas Ukrainoje galėtų išsiversti be savanorių iš Rusijos“.
„Į Ukrainos rytus išvyksta savanoriai. Iš Maskvos ir Peterburgo, Čečėnijos ir Ingušijos. Kariškiai ir studentai ten važiuoja savo atostogų metu. Su savais įsitikinimais ir su panieka tiems, kurie negailestingai žudo moteris ir vaikus, sugriauna miestus, kurių jie nestatė. Savanoriai aukojasi – pačia aukščiausia šio žodžio prasme. Ir aukų yra. Į namus, į Rusiją sugrįžta ne visi didvyriai. Ne visi jie sugrįžta gyvi“.
Nuo to meto, kuomet pasklido informacija apie pirmuosius Pskovo desantininkų kapus, – kapus karių, kurių „nebuvo“ (jie tai numirdavo, tai staiga atgydavo), praėjo dešimt dienų. Ir štai įvyko stebuklas (kietesnis nei nutikimas su ikona): Rusijos Federacijos akcininkų visuotiniu susirinkimu mirusiuosius nuspręsta oficialiai pripažinti. Tačiau tik su būtinu žymeniu: visi jie – „didvyriai-savanoriai“.
Savanoris Aleksejus: „Mes kovojame su fašizmu. Kaip kad kovojo mūsų seneliai“.
Tėvas Andrejus: „Rusų žmonėms teisingumo jausmas visada buvo ypač būdingas. Ir tie rusų žmonės, kurie išvyko kovoti į Novorosiją, – jie išvyko pagelbėti savo engiamiems broliams“.
Konstantinas, vandentiekininkas (netekęs kojos vaikinas, jau matytas anonse): „Kaip aš galėjau likti nuošaly, kada ten žūsta žmonės? Žudo vaikus, senelius, moteris. Kuom aš tuomet būčiau, jeigu būčiau pasilikęs“.
Ar suprantate, kokie svarbūs yra šie žodžiai? „Negalima likti nuošalėje. Reikia veržtis į kovą. Pirmyn, tikrieji didvyriai!“ Baiminatės, jog galite žūti? Nesibaiminkite. Tuojau mes jums parodysime narsias motinas. Jos neverkia, jos didžiuojasi.
Vaikinas nuotraukoje, parištoje Georgijaus gedulo juosta – Aleksejus Jefremovas, 22-jų metų.
Jo mama Natalja įsitikinusi, jog sūnus – tikras didvyris.
– Dar kai buvo Maidanas, jis per televizorių matė, kaip į „Berkutus“ svaido kokteilius ir pasakė: „Kaip tu, mama, nesupranti, juk žudo beginklius žmones“. Pasakė, jog tai – fašizmas, ir išvyko.
Mama Natalja galėjo išgelbėti sūnaus gyvybę – gal būtų pakakę tik išjungti televizorių. Atleiskite už cinišką logiką. Tai pastabėlė būsimųjų didvyrių-savanorių mamoms. Spusteli pultelio klavišą – ir sūnus lieka gyvas. Dar sykį atleiskite…
O ateity netekčių būtinai bus. Juk negana to, jog būti didvyriu – prestižiška. Dar ir sukilėlių aplinkos atmosfera yra kerinčiai nuostabi. Kaip Sovietų Sąjungoje. Nekilnojamo turto makleris iš Pskovo, – jis ir snaiperis iš pašaukimo – pasisakė laidoje, lengvai pareklamuodamas karą.
Tekstas už kadro: „Snaiperiu tapti jį pašaukė širdis. Jis gynė savo istorinę tėvynę, kuri yra platesnė už politines ribas“.
– Tai tikriausia slaviška brolybė, – sako nekilnojamo turto makleris ir snaiperis Sergejus, – šitokių santykių vienas kito atžvilgiu, tokio požiūrio į savanorius anksčiau nebuvau patyręs. Man susidarė įspūdis, jog ten kovoja Sovietų Sąjunga. Ir kad mums tenka antrąsyk pribaigti tą rudąjį marą, išvyti jį iš mūsų žemės.
Norėtųsi Seriogą pakviesti į chuntos užgrobtą miestą. Kas žino – gal ir ten jam patiktų atmosfera.
„Tai – tarsi BAM‘as (rus. БАМ [Baikalo-Amūro magistralė] – sovietinės statybos, nuo 1973 metų tapusios plačiai propaguotu SSSR simboliu – vertėjo past.) – pati tikriausia dvasinė žmonių vienybė, sutartina statyba“.
Ir galiausiai, tarsi vainikas siužetui – čečėnas Timūras, netekęs akies kovose ties Donecku.
– Mūsų, besiveržiančių pagelbėti savo broliams ir seserims, yra daug, – nuo meilės žmonėms vos neverkia Timūras, ir vienintelėje akyje sužvilga rūsti vyriška ašara.
– Jūs kovojate už teisų reikalą, – sako korespondentas, – skirtingai nei samdinius, ukrainiečių pusėje kariaujančius už pinigus, jus vienija bendra idėja ir bendras reikalas – sustabdyti agresorių!
Iš tiesų – po kiekvieno už kadro pasakyto teksto norisi sušukti: „Uždangą!“ ir ilgai ploti katučių.
Dmitrijaus Kiseliovo programos pažiūrėti iki pabaigos aš nesugebėjau. Koktu. Galbūt šie siužetai ir metodai kada nors paklius į vadovėlius kaip propagandos pavyzdžiai.
Tuo tarpu šiandien „didžiausios šalies svarbiausioji laida“ atsako į ukrainiečio klausimą: „Kas toliau?“.
O toliau – karas. Kol nesustos Dmitrijus Kiseliovas ir jo kolegos, karas Ukrainoje nesibaigs.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas