Bernardinai.lt
Pastarąsias kelias dienas buvau Niujorke, kur kalbėjau Rugsėjo 11-osios muziejuje, pastatytame toje vietoje, kur kadaise stovėjo Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai. Tai yra kolektyvinio gedulo ir atminties vieta, kur kaip skaudžios tragedijos priminimą galima regėti destrukcijos fragmentus.
Labiausiai širdį paliečia memorialiniai fontanai, esantys papėdėje vietos, kur kadaise stovėjo sugriauti dangoraižiai. Aplink fontaną bronzoje yra išgraviruoti beveik 3 tūkst. aukų vardai. Priešingai nei daugelyje kitų fontanų, čia vanduo teko žemyn ir pačiame centre pradingsta juodojoje skylėje – bedugnėje. Tai yra simbolis, kad pražudytų gyvybių jau niekas nebesugrąžins. Kad ir kiek vandens nutekėtų, bedugnė niekada nebus užpildyta.
Tačiau po pastarųjų dienų ir savaičių tragedijų šis memorialas atrodo skelbia ir kitą žinią. Smurtas niekada nesibaigia. Nekaltas kraujas liejasi ir toliau. Kiekvieną dieną yra vis daugiau šeimų, kurias paliečia gedulas, praliejama vis daugiau ašarų.
Pradeda rutuliotis istorija, kuri, laikui bėgant, tampa vis aiškesnė. 40 metų parduotuvėlės Glazgo mieste savininkas Asadas Shahas buvo labai mylimas vyras, kuris atstovavo tam, kas religijoje yra geriausia. Jo nusikaltimas buvo palinkėti draugams krikščionims laimingų Velykų. Jis norėjo išreikšti savo dėkingumą krikščionių tautai, kuri jam ir jo šeimai suteikė namus, kuriuose jis be baimės galėjo praktikuoti savo religiją. Jis buvo ahmadis – islamo sektos, kurią dalis musulmonų laiko eretikais, narys. Jis buvo nužudytas, kaip atrodo, ne tik tam, kad būtų nutildytas pats, tačiau ir tam, kad būtų išgąsdinti kiti, panūdę pasirinkti religinės tolerancijos kelią. Negalima pamiršti, jog kasdien žūsta šimtai musulmonų, ir didžioji dalis jų žūsta nuo savo tikėjimo brolių musulmonų rankos.
Savižudžių sprogdinimai Lahoro mieste yra dalis ryškėjančios tendencijos, kai krikščionys susiduria su teroru vis daugiau pasaulio šalių. Kalbant tiksliai, sprogdinimai Lahore nebuvo išpuolis prieš krikščionišką vietą, tačiau prieš parką, kuris yra atviras visų tikėjimų žmonėms. Tačiau sprogdintojai išpuoliui vykdyti pasirinko Velykas žinodami, kad daugelis aukų parke bus krikščionys, traukiantys iš velykinių pamaldų.
Krikščionys yra persekiojami maždaug 50 valstybių, tarp jų Šiaurės Korėjoje, Sirijoje, Somalyje ir Sudane. 2003 metais Irake gyveno 1,5 mln. krikščionių, o šiandien jų liko tik keli tūkstančiai. Mosulo mieste gyveno viena seniausių pasaulyje krikščionių bendruomenių, tačiau jos nariai 2014 metų vasarą buvo priversti bėgti nuo „Islamo valstybės“ smogikų.
Afganistane paskutinė bažnyčia iki pamatų buvo sudeginta 2010 metais. Gazos ruože 2007 metais po „Hamas“ iškilimo buvo sunaikintas paskutinis krikščioniškas knygynas, o jo savininkas buvo nužudytas. Didįjį penktadienį Jemene „Islamo valstybės“ teroristai nukryžiavo iš Indijos kilusį katalikų kunigą Tomą Uzhunnallilą. Visuose Vidurio Rytuose vykstantis etninis krikščionių valymas yra vienas didžiausių mūsų laikų nusikaltimų žmogiškumui, ir aš esu šokiruotas, kad jis sulaukia menko tarptautinio protesto.
Tačiau tikras taikinys yra ne krikščionybė, o laisvė. Tai nėra ir karas. Karai vyksta tarp valstybių, juose kovoja kariuomenės, o aukas siekiama apriboti kovotojais. Teroristai nevilki jokių uniformų, o jų tikslinės aukos yra civiliai. Aš niekada nepamiršiu prieš dvi savaites Dramblio Kaulo Krante įvykusio epizodo, kai teroristas nužudė penkiametį vaiką, maldaujantį palikti jį gyvą.
Teroro amžių būta ir anksčiau, tačiau niekada neregėjome tokio masto teroro ir niekada technologijos dar nesuteikė tokių galimybių džihadistams visame pasaulyje radikalizuoti asmenis, kurių dalis veikia kaip vieniši vilkai, o kiti, kaip kad Paryžiuje ir Briuselyje, darbuojasi grupelėse, dažnai apimančiose ir šeimos narius.
„Islamo valstybės“ tikslas yra politinis – atkurti Kalifatą ir dar kartą paversti islamą imperine galia. Tačiau džihadistų grupėms dažnai yra bendras ir dar vienas bruožas – troškimas nutildyti kiekvieną, kas graso išreikšti kitokią tiesą, kitokį tikėjimą, kitokį požiūrį į religinius skirtumus. Būtent toks troškimas slypėjo už išpuolių prieš danų karikatūristus, prieš katalikus po popiežiaus Benedikto XVI kalbos, to buvo siekiama nužudant The van Goghą ar rengiant išpuolį „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Teroristų apskaičiavimai remiasi prielaida, kad Vakarai ilgalaikėje perspektyvoje pavargs ginti savo pačių laisves. Teroristai yra pasirengę vykdyti išpuolius kiek tik prireiks – kad ir dešimtmečius.
Tokio pobūdžio judėjimo nenugalėsi vien tik karinėmis priemonėmis. Pasaulis turi išgirsti kitokį balsą iš islamo religijos vidaus, kuris atspindėtų tokį atvirumą, kuris islamiškąją Ispaniją nuo VIII iki XII amžių leido vadinti „pasaulio ornamentu“.
Mums reikia, kad visų tikėjimų žmonės išreikštų savo aktyvų pasipriešinimą Dievo vardu vykdomam terorui. Machiavellis, o ne pranašas Mohamedas skelbė, kad geriau būti tam, kurio bijo, o ne tam, kurį myli. Ateistas Nietzsche gyvenimą regėjo kaip galios troškimą.
Jokiai tikrai religijai niekada nereikėjo smurto siekiant parodyti savo grožį ar teroro siekiant įtvirtinti savo tiesą. Tai yra ne tikėjimas, o šventvagystė.
Pagal „The Telegraph“ parengė Donatas Puslys