Bernardinai.lt
Jei lyderystė yra sprendimas, tai kas yra problema? Čia Tora kalba labai aiškiai. Tai yra nesugebėjimas prisiimti atsakomybę.
Pirmieji Pradžios knygos skyriai dėmesį sutelkia į dvi istorijas: pirmoji yra Adomo ir Ievos, antroji – Kaino ir Abelio. Abi jos yra apie savotišką nesugebėjimą prisiimti atsakomybę.
Pirmiausia – Adomas ir Ieva. Kaip mes žinome, jie nusideda. Sumišę ir susigėdę, jie slepiasi tik tam, kad suprastų, jog nuo Dievo nepasislėpsi:
„Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: „Kur tu esi?“ Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“ {Dievas} jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“ Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“ Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“ Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau“ (Pr 3, 9–12).
Abu primygtinai teigia, kad tai ne jų kaltė. Adomas kaltina moterį. Moteris kaltina žaltį. Todėl jie abu yra nubausti ir išvyti iš Rojaus sodo. Adomas ir Ieva neigia asmeninę atsakomybę. Iš esmės jie teigia: „Tai nebuvo mano kaltė.“
Antroji istorija yra tragiškesnė. Pirmoji brolių konkurencija Toroje atveda į pirmąją žmogžudystę:
„Kainas tarė savo broliui Abeliui: „Išeikime į lauką…“ Pasiekus lauką, Kainas pakilo prieš savo brolį ir jį užmušė. Tuomet Viešpats paklausė Kainą: „Kurgi tavo brolis Abelis?“ – „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas!?“ – jis atsakė. O Viešpats jam tarė: „Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ (Pr 4, 8–10)
Kainas neneigia asmeninės atsakomybės. Jis nesako „tai buvau ne aš“ ar „tai nėra mano kaltė“. Jis neigia moralinę atsakomybę. Iš esmės jis klausia, kodėl turėtų rūpintis kieno nors kito, išskyrus savo paties gerovę. Kodėl neturėtume daryti, ko tik norime, jei turime galią tai daryti? Platono „Valstybėje“ Glaukonas teigia, kad teisingumas yra visa, kas atitinka stipresniosios pusės interesus. Galia kuria teisę. Jei gyvenimas yra darviniška kova už išlikimą, kodėl turėtume apriboti savo vardan kitų, jei esame galingesni už juos? Jei gamtoje nėra jokios moralės, tada esu atsakingas tik pačiam sau. Tai yra per visus amžius aidintis Kaino balsas.
Šie du pasakojimai nėra tik paprastos istorijos. Tai yra Toros pasakojimo apie žmonijos istoriją pradžioje pateikiama ataskaita apie nesugebėjimą – pirmiausia asmeninį, o po to moralinį – prisiimti atsakomybę. Lyderystė yra atsakas būtent tam.
Pasakojime apie ankstyvuosius Mozės metus skaitome dėmesį patraukiančią frazę. Jis auga, išeina pas savo žmones, izraelitus, ir regi juos, triūsiančius kaip vergus. Jis regi, kaip vienas egiptiečių pareigūnas muša vergą izraelitą. Tuomet tekstas byloja: „Jis apsidairė aplinkui ir nieko nepamatė“ [vayar ki ein ish; verčiant pažodžiui „jis matė, kad aplink nėra žmogaus“] (Iš 2, 12). Sunku visa tai perskaityti pažodžiui. Statybvietė nėra uždara vieta. Aplinkui turėjo būti gausybė žmonių. Vos po kelių eilučių atrandame, kad buvo izraelitų, kurie puikiai žinojo, ką padarė Mozė. Todėl ta frazė neveik neabejotinai reiškia, kad „jis apsidairė ir aplinkui nebuvo nė vieno, kuris norėtų įsikišti“.
Jei taip ir yra, tada mes čia turime pirmąjį atvejį to, kas vėliau buvo įvardyta kaip „Genovese sindromas“ arba „stebėtojo efektas“. Šis sindromas pavadinimą įgavo po to, kai Niujorke buvo užpulta moteris Catherine Genovese. Ji buvo užpulta stebint gausiai žmonių miniai, kuri žinojo, jog moteris užpulta, tačiau nesugebėjo jos išgelbėti.
Socialinių mokslų atstovai vykdė begalę eksperimentų bandydami nustatyti, kas nutinka tokiose situacijose kaip ši. Kai kurie argumentuoja, kad kitų stebėtojų buvimas šalia paveikia tai, kaip individas interpretuoja tai, kas vyksta. Kadangi niekas kitas nepuola į pagalbą, daroma išvada, jog tai, kas vyksta, nėra ypatinga situacija. Tačiau kiti argumentuoja, kad esminis veiksnys čia yra atsakomybės difuzija. Žmonės daro prielaidą, kad dėl to, jog aplink yra gausybė kitų žmonių, kažkas kitas žengs į priekį ir ims veikti. Atrodo, kad tai yra teisinga interpretacija kalbant apie tai, kas nutiko Mozės atveju. Niekas kitas nebuvo pasirengęs ateiti į pagalbą. Kas apskritai galėjo tai padaryti? Egiptiečiai buvo vergvaldžiai. Kodėl jie turėtų rizikuoti gelbėdami izraelitą? Tuo tarpu izraelitai buvo vergai. Kodėl jie turi ateiti į pagalbą vienam iš savųjų, jei taip darydami jie į pavojų pastatytų savo pačių gyvybę?
Prireikė Mozės, kad būtų imtasi veikti. Tačiau būtent taip ir iškyla lyderiai. Lyderis yra tas, kuris prisiima atsakomybę. Lyderystė gimsta, kai tampame aktyvūs, o ne pasyvūs, kai nelaukiame, kad veikti imtųsi kažkas kitas, nes veikiausiai nieko kito ir nėra – bent jau čia, bent jau dabar. Kai nutinka blogi dalykai, kai kurie nukreipia savo akis į šalį. Kai kurie laukia, kad veiktų kiti. Kai kurie paprasčiausiai skundžiasi. Tačiau yra žmonių, kurie sako: „Jei kažkas yra negerai, tebūnie aš būsiu tas pirmasis, kuris padarys, jog būtų gerai.“ Jie yra lyderiai. Jie yra tie žmonės, kurie per savo gyvenimą atneša pokyčių. Jie yra tie, kurie padaro mūsų pasaulį geresnį.
Daugelis didžių religijų ir civilizacijų yra paremtos priėmimu. Jei pasaulyje yra smurtas, kentėjimai, skurdas, kančia, tai pasaulis tiesiog toks ir yra. Arba tai yra Dievo valia. Arba tokia yra pačios gamtos prigimtis. Viskas bus gerai ateisiančiame pasaulyje.
Judaizmas buvo ir lieka didžia protesto religija. Tikėjimo didvyriai ne susitaiko, tačiau protestuoja. Jie stoja į akistatą net ir su pačiu Dievu. Abraomas teigė: „Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ (Pr 18, 25) Mozė kalbėjo: „O, Viešpatie, kodėl taip blogai elgiesi su šia tauta?“ (Iš 5, 22) Jeremijas klausė: „Kodėl sėkmė lydi nedorėlius? Kodėl visi sukčiai tarpsta?“ (Jer 12, 1) Būtent tokio atsako iš mūsų nori Dievas. Judaizmas yra Dievo pašaukimas žmogiškajai atsakomybei. Aukščiausias pasiekimas yra tapti Dievo partneriu kūrimo darbe.
Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, Dievas iškvietė juos: „Kur jūs esate?“ Kaip pabrėžė rabinas Shneuras Zalmanas, pirmasis Liubavič rabinas, tai nebuvo tik kvietimas, skirtas pirmiesiems žmonėms. Jis aidi kiekvienoje kartoje. Dievas mums suteikė laisvę, tačiau kartu su laisve ateina ir atsakomybė. Dievas mus moko, ką mes privalome daryti, tačiau už mus to nedaro. Su retomis išimtimis Dievas nesikiša į istoriją. Jis veikia per mus, ne už mus. Jis yra balsas, kuris skelbia mums, kaip kad Jis skelbė ir Kainui prieš pastarajam įvykdant nusikaltimą, kad galime atsispirti blogiui mumyse, taip pat šalia mūsų.
Atsakingas gyvenimas yra toks, kuris teikia atsaką. Hebrajiškas žodis, reiškiantis atsakomybę, yra ahrayut, o jis yra kilęs iš žodžio aher, reiškiančio „kitas“. Mūsų didysis Kitas yra pats Dievas, kviečiantis mus naudotis laisve, kurią mums dovanojo, tam, kad padarytume pasaulį labiau tokį, koks jis turėtų būti. Didysis klausimas, klausimas, į kurį atsakome savo gyvenimu, yra toks: kurio balso klausome? Ar mes paisysime troškimų balso, kaip kad Adomo ir Ievos atveju? Ar paisysime pykčio balso, kaip kad Kaino atveju? Ar paisysime Dievo balso, kviečiančio mus šį pasaulį padaryti teisingesnį ir maloningesnį?
Parengė Donatas Puslys