y-news.lt
Jeigu nemažai laiko praleisite skaitydami apie jau seniai stebimą menkiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas gaunančių santuokų skaičiaus mažėjimą, pastebėsite ryškėjantį požiūrį – liberalai linkę kaltinti darbo jėgos rinkos menkėjimą, o konservatoriai dažniau mini kultūrinius ir politinius faktorius.
Įprastas liberalus požiūris toks: struktūrinės ekonomikos kryptys – automatizacija, globalizacija, deindustrializacija, skaldymasis – susilpnino neturtingų žmonių ir darbininkų klasės vyrų galimybes uždirbti, todėl jie tapo menkiau tinkami santuokai.
Įprastas konservatorių požiūris visai priešingas – sekso revoliucija, feministinis judėjimas ir iškilusi moderni gerovės valstybė neskatina neturtingų žmonių ir darbininkų klasės atstovų santuokų, nes moterims tapo socialiai ir finansiškai paprasčiau susilaukti vaikų be vyro.
Visai neseniai Claire Cain Miller New York Times išdėstė subalansuotą perspektyvą: „Iš tikrųjų svarbų vaidmenį atlieka ir ekonomika, ir kultūra, jos abi viena kitą veikia, taip teigia ir sociologai. Kai menkiau išsilavinę vyrai pradėjo rečiau gauti gerai apmokamo darbo, jie ėmė rečiau tuoktis. Tokios situacijos išvada – kultūrinis pokytis; santuoka jau nebelaikoma norma, vaikelis gali gimti ir ne šeimoje. Net ir pasikeitus situacijai darbo rinkoje, nebūtinai iškart padaugėtų santuokų.“
Nepaisant to, ar Miller teisi dėl pirminių mažėjančių santuokų priežasčių, ji neabejotinai sako tiesą teigdama, jog vien darbo vietų nepakaks žalai pataisyti. Tikrai, kai pasikeičia kultūrinės normos – į gera ar į bloga, labai sunku ką nors grąžinti į pirmykštę padėtį.
Teigiamas pavyzdys – rūkymas. Tarp 1965-ųjų ir 2015-ųjų JAV gyvenančių suaugusių rūkančių asmenų skaičius sumažėjo nuo apytikriai 42 iki 15 proc. Turint omenyje tai, kaip labai amerikiečių visuomenė pasmerkė cigaretes, praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad rūkančiųjų skaičius kada nors prilygs septintojo dešimtmečio rūkalių skaičiui.
Neigiamas pavyzdys – nutukimas. Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio pradžios nutukusių suaugusių žmonių skaičius išaugo nuo maždaug 13 iki 40 proc. Atidžiau pažvelgus į JAV gyventojų mitybos įpročius, gyvenimo būdą ir demografinius aspektus, vargu ar tikėtina, kad nutukimo epidemija artimiausiu metu nuslūgs.
Kalbant apie JAV ne šeimoje gimusius vaikus, 2009-aisiais jų skaičius padidėjo nuo 4 proc. (tiek jų buvo1950-aisiais) iki 41 proc., o 2016-aisiais jų nežymiai sumažėjo iki kiek mažiau nei 40 proc. Toks mažėjimas, savaime suprantama, yra džiugi žinia. Vis dėlto 2016-aisiais netekėjusių moterų gimdymų procentas buvo didesnis nei bet kada iki 2007-ųjų.
Vaikų auginimo nesusituokus modeliai atskleidžia svarbų klasinį pasidalijimą. Kaip teigiama naujame Brado Wilcoxo ir Wendyʼės Wang iš Šeimos tyrimo instituto pranešime, beveik du trečdaliai (64 proc.) neturtingoms motinoms gimusių vaikų ir daugiau nei trečdalis (36 procentai) vaikų, gimusių darbininkų klasės moterims, gimė ne šeimose; viduriniosios klasės ir aukštuomenės motinos ne šeimose pagimdė 13 proc. vaikų.
Ir vėl tenka kalbėti apie santuokų spragą – Wilcoxas ir Wang teigia, kad dauguma (56 proc.) viduriniosios klasės ir aukštuomenės suaugusiųjų nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimt penkerių yra vedę, ir tik 39 proc. darbininkų klasės suaugusiųjų ir 26 proc. neturtingų suaugusiųjų yra sukūrę šeimas.
„Šitai sudaro ryškų kontrastą praėjusio amžiaus aštuntam dešimtmečiui, – sako jie, – kai praktiškai nebuvo galima suskirstyti susituokusių suaugusiųjų pagal klases ir dauguma visų klasių suaugusiųjų buvo susituokę.“
Nors Wilcoxas ir Wang sutinka, kad ekonominis spaudimas suvaidino savo vaidmenį menkiau išsilavinusių amerikiečių santuokos kultūros atžvilgiu, jie taip pat aiškina, kada šios tendencijos prasidėjo. „Santuokų skaičiaus mažėjimas ir vieno tėvo šeimų skaičiaus augimas įpusėjus septintam dešimtmečiui buvo stebimas dar prieš ekonomikos pokyčius, smogusius vyrų atlyginimams ir darbo vietų pastovumui aštuntajame dešimtmetyje. Permainos kultūroje susilpnino ketinimus kurti santuokas anksčiau, nei permainos ekonomikoje ėmė tiesiogiai veikti darbininkų klasės šeimas.
Jeigu politikai norėtų padėti pagerinti neturtingų vyrų ir darbininkų klasės atstovų gyvenimo santuokoje ateities perspektyvą, jie galėtų jiems suteikti geresnes mokymosi ir profesinio lavinimosi galimybes, didinti pajamų mokesčio lengvatas, sumažinti reikalavimus darbo leidimams įsigyti, padidinti išlaidas infrastruktūrai arba, kaip siūlo Wilcoxas ir Wang, vykdant atitinkamas vyriausybines šalpos programas sumažinti ar apskritai panaikinti susituokusių žmonių mokamus mokesčius, kuriuos jie turi mokėti didesnius nei gyvendami nesusituokę.
Vis dėlto net jei viso to imtųsi federaliniai, valstybės ir vietiniai pareigūnai, poveikis santuokų skaičiui, matyt, būtų minimalus, nes 2017-aisiais klasiniai skirtumai šeimos struktūroje sąlygiškai menkai siejasi su darbu, atlygiu ar pajamomis. Klasiniai skirtumai dažniausiai atspindi kultūrinius skirtumus, atsiradusius per dešimtmečius, ir tų skirtumų nepanaikinsi paprastu politiniu gestu.
Amerikos viešosios politikos instituto mokslininkas Charlesas Murrayʼus ir kiti pabrėžė, kad iš tikrųjų mums reikia keisti kertinius visuomenės požiūrius. Konkrečiau kalbant, reikia, kad vis daugiau neturtingų žmonių ir darbininkų klasės atstovų amerikiečių siektų „sėkmę nešančio nuoseklumo“ (šią frazę pasiūlė Isabela Sawhill ir Ronas Hasinsas iš Brukingso instituto) – baigi vidurinę mokyklą, dirbi pilną darbo dieną ir neturi vaikų, kol nesusituoki.
Kaip teigė sociologas Jamesas Q. Wilsonas, reikia mėginti atgaivinti Amerikos santuokų kultūrą „ne iš viršaus į apačią, vadovaujantis vyriausybės politika, bet iš apačios, remiantis asmeniniais sprendimais.“ Jeigu pakankamas skaičius žmonių pasirinks neturėti vaikų iki santuokos, esama kultūra ilgainiui pasikeis.
Ką galima pasakyti apie teiginį, kad nepakankamai neturtingų žmonių ir darbininkų klasės atstovų vyrų yra tinkami santuokai? Toks tvirtinimas atrodo per daug fatalistinis. Nėra jokių įtikinamų priežasčių prielaidoms, kad neturtingi vyrai ir darbininkai negali sukurti tokių pačių šeimų kaip viduriniosios klasės ar aukštuomenės atstovai, nepaisant jiems tekusių didesnių ekonominių iššūkių.
Iš tikrųjų vedę neturtingi vyrai ir darbininkai gali lengviau įveikti ekonomikos iššūkius ir sulaukti sėkmės dirbdami ne tik todėl, kad santuoka gali padidinti namų ūkio pajamas, bet ir dėl to, kad šeima skatina teigiamą elgesį. Kaip sakė Pensilvanijos universiteto teisės profesorė Amy Wax, „santuoka padaro vyrus darbštesnius, labiau gerbiančius įstatymą ir blaivesnius.“
Visa tai turėdami omenyje Amerikos politikai, visuomenės ir kultūros veikėjai turėtų gerokai agresyviau šaukti apie santuokos privalumus – ypač neturtingose bendruomenėse. Švenčiant dvidešimtąsias Dano Quayleʼo garsiosios Murphyʼo Browno kalbos metines Sawhill gerai pasakė: „Jeigu žiniasklaida, tėvai ir kiti įtakingi lyderiai nepradės aukštinti santuokos kaip geriausios aplinkos vaikams auginti, naujoji tendencija kūdikį auginti vienai gali ir įsitvirtinti.“