ELTA
Į Seimo rinkimus su kovos prieš „Globalios Lietuvos“ idėją vėliava einantis Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas konstatuoja – Lietuvoje tenka gyventi didesnės nei buvo sovietmečiu cenzūros sąlygomis. Į politiką pasukusio filosofo įsitikinimu, jis yra atsidūręs „juoduosiuose sąrašuose“, o jo vedamai partijai tenka kovoti su piliečių nuomonės išgirsti ir naujų politinių jėgų įsileisti nenorinčia sistema.
Nepaisant to, kad Lietuvos Seimą sisteminių partijų sąskaita ne kartą papildė gausios, staiga atsiradusių politinių jėgų kadrų gretos, o visuomenės nuomonių apklausose Nacionalinio susivienijimo idėjos nerodo sulaukiančios ryškesnio populiarumo, V. Radžvilas teigia turįs argumentų, kodėl šie faktai „nieko nereiškia“.
Sociologinės apklausos gali būti suklastotos, o į Seimą pakliuvusios naujos jėgos, samprotauja filosofas, tiesiog rodo ne tiek politinės sistemos pralaidumą, kiek sisteminių jėgų ruošiamus „specialius projektus“, skirtus išlaikyti status quo.
Seimo rinkimams skirtame Eltos parengtame interviu cikle su partijų lyderiais V. Radžvilas, kalbėdamas apie Nacionalinio susivienijimo galimybes sėkmingai pasirodyti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, akcentuoja vienintelis turįs pergalę pasiekti leisiančių instrumentų.
Pasak jo, tai pirmiausia oponentų „panišką baimę“ kelianti 30 metų kurta „koncepcija“ bei universitete suburta politologijos ir kitų sričių profesionalų komanda.
Jei V. Radžvilo „koncepcija“ suveiktų, Nacionalinis susivienijimas bematant dėtų pastangas ne tik grąžinant patriotinį ugdymą ar imtųsi ardyti krepšelio sistemą mokyklose. Naujai susikūrusios politinės jėgos lyderis kalba apie Konstitucinio Teismo panaikinimą ir Lietuvos politikos permąstymą krizę išgyvenančios Baltarusijos atžvilgiu.
Tiek iš jūsų, tiek iš jūsų partijos narių galima išgirsti nemažai kritikos Lietuvos politinei bei rinkimų sistemai, taip pat Vyriausiajai rinkimų komisijai. Sakote, kad galimybės Seimo rinkimuose yra sudarytos tik tam tikrai partijų grupei. Kokie yra jūsų argumentai?
Mūsų požiūrio išeities taškas yra teiginys, kad Lietuvoje įsitvirtino tai, ką galima vadinti fasadine, arba grynai procedūrine demokratija. Politinis procesas yra tam tikra galios santykių formavimo priemonė. Tuo tarpu turininga demokratija apibrėžiama ne pagal formaliai taisyklingas procedūras, bet pagal tai, ar ji leidžia autentiškai atstovauti valstybės piliečių valiai.
Lietuva, kuri 1990 m. pasiskelbė nepriklausoma demokratine respublika, per 30 metų vis labiau tolo nuo tikrosios demokratijos. Lemiama prielaida šiam reiškiniui atsirasti buvo tai, kad pradiniu atkurtos valstybės gyvavimo laikotarpiu įvyko gorbačiovinė perestroika, kurios esmė ir tikrasis tikslas buvo pakeisti sovietinę valstybę – taigi ir sovietų Lietuvą valdžiusio sluoksnio konkrečią valdymo formą. Buvo įvykdyta tai, kas vadinama privatizacija, tačiau iš tikrųjų faktiškai buvo išgrobstytas – panaudojant čekių mechanizmą – sovietmečiu sukurtas viešasis turtas.
Todėl vėliau prasidėjo įstatyminis galimybių piliečiams dalyvauti politikoje varžymas. Jau 1995 metais buvo pakeistas savivaldos įstatymas: atkūrus valstybę buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldos subjektas yra vietos bendruomenės. Buvo grįžta prie modelio, kad tas objektas yra administracijos.
Iš pradžių, kalbant apie galimybę dalyvauti rinkimuose, nebuvo jokių dirbtinių apribojimų. Tačiau ilgainiui jų skaičius sparčiai augo ir, pavyzdžiui, buvo atsisakyta iš pradžių naudotas diskusijose burtų sistemos. Lygiai taip pat buvo pamažu įtvirtintas grynai valstybinis partijų finansavimas. Jis faktiškai sukūrė iš anksto palankias pozicijas ribotam skaičiui partijų. Galiausiai, jei kalbame apie rinkiminę demokratiją, nors ir buvo sukurta iš pirmo žvilgsnio visai neprasta mišri sistema, tačiau įstatymiškai nebuvo įtvirtintos galimybės rinkimuose lengvai dalyvauti nepartiniams piliečiams. Kai kurios šalyse, pavyzdžiui, Suomijoje, yra nuostatos, leidžiančios labai lengvai sukurti piliečių komitetus.
Mes taip pat turime rinkimų komitetus.
Tačiau piliečių komitetai Suomijoje neturi rinkti dešimčių tūkstančių balsų ir nėra kitų dirbtinių apsunkinimų.
Bet jei čia stabteltumėme. Kokie apsunkinimai rinkimų komitetams yra Lietuvoje? Kur ir kokių yra problemų? Savivaldos rinkimus komitetai tiesiog nunešė.
Pavyzdžiui, kai mes dalyvavome Europos Parlamento rinkimuose… Reikia milžiniško skaičiaus parašų, kad galėtum dalyvauti.
Bet jūs parašus surinkote.
Bet kas iš to. Mes kalbame apie principą. Ne apie tai, kas surinko ar nesurinko. Lygiai taip pat yra absurdiška nuostata, kai asmuo, kuris nori išsikelti Seimo rinkimų vienmandatėje apygardoje, turi surinkti 1000 parašų. Taip pat yra dideli užstatai, kurie net buvo padvigubinti. O kai kalbame apie VRK – ją sudaro partijų atstovai. Šitaip yra sukuriama jei ne monopolija, tai bent oligopolinė sistema, kai kelios didžiosios partijos iš tiesų įgyja akivaizdų pranašumą ir visuomenė dėl to moka labai brangiai. Pavyzdžiui, paskutinis LRT mėginimas rikiuoti partijas iš tiesų sukėlė mūsų pasipiktinimą. Taip šiurkščiai, ko gero, nebuvo dirbama net sovietmečiu.
Jūs turbūt kalbate apie apklausą, kurioje buvo surikiuotos partijos pagal populiarumą. Bet ar nemanote, kad visuomenė tiesiog parodė, kaip domisi konkrečiomis partijomis?
Nieko panašaus. Rinkimai nėra šou, kuris turi dominti žiūrovą. Rinkimų paskirtis ir debatų paskirtis yra pateikti visuomenei maksimaliai nešališką ir objektyvią informaciją apie rinkimų dalyvius, kad visuomenė turėtų progą susipažinti su naujomis idėjomis. Bet grįžtant prie šios apklausos klausimo… Žvelgiant specialisto žvilgsniu, tiesiog būtų juokinga jei nebūtų graudu ir baisu – kai gauni rezultatą, kuriame konservatoriai net du kartus lenkia „valstiečius“. Arba, kad tarp populiariausių partijų atsiduria Laisvės partija, kuri net iš tolo neturi panašaus populiarumo.
Interviu tęsinį skaitykite LRT.lt portale ČIA.