Pro Patria
Skelbiame antrąjį, 2017 metų, prof. V. Radžvilo laišką VU TSPMI studijų komitetui – pirmąją skaitykite ČIA (kalba netaisyta).
Laiškuose apžvelgiama ir akademiniu bei nacionalinio saugumo požiūriu įvertinama institute vykdyta studijų programos pertvarka. Keičiant studijų programą buvo deklaruojamas tikslas atnaujinti jos turinį ir pagerinti kokybę.
V. Radžvilo laiškuose išsamiai argumentuojama, kodėl ši reforma, kaip ir daugelis kitų šalyje vykdytų ambicingų reformų, buvo daroma neapgalvotai ir nedavė lauktų rezultatų. Priešingai, ją įgyvendinant susiaurintas fundamentalių teorinių disciplinų dėstymas smukdė studijų kokybę ir absolventų parengimo lygį.
Vykdant reformą buvo „apjungti“ ir V. Radžvilo skaityti Filosofijos įvado ir Klasikinių politinių teorijų kursai. Šis sprendimas buvo priimtas už akių, nesuteikus V. Radžvilui (jis nėra studijų komiteto narys) galimybės išsakyti savo nuomonės šiuo klausimu. Todėl kreiptasi į VU TSPMI direktoriaus pavaduotoją studijoms doc. M. Šešelgytę ir paprašyta paaiškinti sprendimo motyvus. Buvo atsakyta, kad „vienas iš reformos tikslų – „atpiginti“ mūsų į studijų krepšelio suteikiamus finansus neišsitenkančią bakalauro programą“, o lemiamu argumentu jungti dvi visiškai skirtingas disciplinas pirmą kartą tapo „studentų balsas“, t. y. anonimiškų ir nenurodyto skaičiaus „studentų pastebėjimai, kad dėstytojas šiuos kursus veda paraleliai, kartais kelias savaites būna dengiamos Filosofijos įvado, o kartais Klasikinių politinių teorijų kurso temos. Todėl studentai jau kelintus metus siūlė šiuos du kursus apjungti“. Reaguodamas į šį atsakymą V. Radžvilas 2016 m. spalio 14 d. doc. M. Šešelgytei nusiuntė pirmąjį TSPMI studijų komitetui skirtą laišką ir paprašė su juo supažindinti visą instituto akademinę bendruomenę. Išsamiame laiške dalykiškai komentuojamas studijų komiteto sprendimas ir pateikiamas įvykdytų studijų programos reformų vertinimas. Į laišką nebuvo sulaukta jokio atsakymo.
2017 m. pradžioje įvykusiame darbinio pokalbio su TSPMI direktoriumi prof. R. Vilpišausku ir doc. M. Šešelgyte metu V. Radžvilas žodžiu išdėstė pagrindinius laiško argumentus ir nurodė praktinius dėstymo ir egzaminavimo, taip pat studentų ruošimosi egzaminams sunkumus, kurie radosi dirbtinai sujungus du didelės apimties filosofijos kursus. Buvo pažadėta prie šio klausimo sugrįžti ir jį dar kartą apsvarstyti studijų komitete. Tačiau ir tai nebuvo padaryta: Filosofijos įvado kursas nebuvo atkurtas. Mėgindamas atkreipti studijų komiteto dėmesį į jo keliamas studijų organizavimo ir kokybės TSPMI problemas V. Radžvilas 2017 m. birželio mėn. 14 d. išsiuntė dar vieną komitetui skirtą laišką. Jame pakartojami ir plėtojami svarbiausi pirmojo laiško teiginiai ir juos grindžiantys argumentai. Į šį laišką taip pat nereaguota. Maža to, pasitelkus „studentų balsą“ ir nesiremiant jokiais dalykiniais argumentais pakeistas V. Radžvilo dėstomo „Europos idėjos“ kurso statusas. Skelbiami laiškai liudija, kad V. Radžvilas ištisus dvejus metus kantriai mėgino pradėti dalykišką ir geranorišką dialogą su TSPMI administracija ir kolegomis. „Europos idėjos“ kurso statuso nemotyvuotas pakeitimas galutinai parodė, kad toks dialogas institute viduje jo administracijai ir studijų komitetui (pirmininkė prof. A. Ramonaitė) dėl viešai neįvardijamų priežasčių yra nepriimtinas ir jo sąmoningai vengiama. Tai privertė V. Radžvilą viešai prabilti apie ideologiniais motyvais grindžiamą jo persekiojimą. Šitaip prasidėjo vadinamoji „radžviliada“.
Viešinti vykstančio persekiojimo faktus apsispręsta todėl, kad VU TSPMI yra Lietuvos nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbi įstaiga. Pirmutinė ir svarbiausia jos paskirtis yra būti veiksmingu intelektualiniu valstybės skydu, todėl niekada ir jokiomis aplinkybėmis neleistina paversti institutą įrankiu tenkinti siaurus atskirų akademinių grupių merkantilinius ir/arba ideologinius interesus. Skelbiami laiškai turėtų tapti paskata susimąstyti apie naujus iššūkius ir uždavinius, kuriuos Lietuvos humanitariniams ir socialiniams mokslams kelia pasaulyje didėjanti globalinė sumaištis ir blogėjanti šalies geopolitinė ir saugumo padėtis.
ANTRASIS LAIŠKAS (2017-06-14)
Laba diena,
Atsiprašau, kad neatsakiau ankstėliau. Negalavau, o po to pagalvojau, kad gynimai ne pats tinkamiausias laikas svarstyti tokius svarbius klausimus. Vis dėlto šį reikalą reikės išspręsti. Tiesą sakant, jis tik menka dalimi susijęs su mano asmeniniais interesais. Iš tikrųjų tai yra nacionalinio saugumo klausimas.
Kad ir kaip patraukliai skambėtų oficiali TSPMI misijos formuluotė – ruošti kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui – ji vis dėlto nėra dalykiška, išsami ir tiksli. Tai veikiau graži metafora. Visose brandžiose šalyse tokių akademinių įstaigų kaip mūsų institutas tikroji ir svarbiausia paskirtis yra tik viena: būti intelektualiniu valstybės skydu ir rūpintis jos saugumu. Tai reiškia, kad TSPMI iš principo niekada negalės tapti paprasta studijų paslaugas teikiančia įstaiga, kokia galbūt leistina būti kitiems VU akademiniams padaliniams. Dėl tos pačios priežasties studentų pasitenkinimas studijomis negali būti pagrindinis pastarųjų kokybės vertinimo rodiklis. Jie privalo būti parengti taip, kad sugebėtų deramai atlikti savo pareigą valstybei. Būtent į tai mėginau atkreipti dėmesį praėjusią vasarą Studijų komitetui skirtame laiške.
Griežtai kalbant, tai nebuvo laiškas, o tik jo forma pateikta instituto padėties ir perspektyvų analizė vykstančių rimtų (geo)politinių pokyčių kontekste. Laiške buvo aptartos kai kurios TSPMI ištakų bei kilmės sąlygojamos instituto silpnybės bei įspėta dėl artėjančių gana rimtų intelektualinių bei politinių sunkumų ir iššūkių, kuriuos sukels sparčiai besikeičianti tarptautinė bei pačios Lietuvos vidaus ir išorės padėtis. Visos laiške išssakytos prognozės pildosi – net šiek tiek greičiau, nei maniau. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad į laišką bus įsiskaityta ir jis bus apmąstytas atidžiau. Neįsivaizdavau, kad rengiant ir/arba keičiant tokios mokslo įstaigos kaip TSPMI studijų programas galima išsiversti be kruopščių valstybės ir instituto būklės analizių ir ignoruoti besikeičiančią šalies tarptautinę padėtį bei jos sąlygojamus naujus saugumo ir gynybos poreikius. Drįstu teigti, kad jie yra nepalyginti didesni negu buvo vos prieš kelerius metus ir nuolat auga. Vis tik Studijų komitetas turėjo juos pastebėti ir į tai atsižvelgti. Deja, tai neįvyko, todėl tenka vėl aptarinėti šiuos klausimus. Vis dėlto viliuosi, kad ateis laikas, kai pradėsime suprasti vieni kitus.
Pradžiai pradėkime nuo to, ką pavadinote šalutine Filosofijos įvado atsisakymo priežastimi, nors apskritai ji nėra tokia jau šalutinė kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Nuoširdžiai patarčiau daugiau niekada nesiremti šiuo argumentu. Apie tai buvau užsiminęs anos vasaros laiške, bet, atrodo, likau nesuprastas, todėl patikslinu, ką turėjau omenyje. Sąsajos tarp Platono ar Aristotelio metafizikos, ontologijos, antropologijos ar etikos ir šių mąstytojų politinės filosofijos nereiškia, kad šie dalykai „persidengia“ – tai iš principo neįmanoma. Jeigu kalbant apie persidengimą turima omenyje, kad skaitydamas paskaitas kartojuosi, t. y. sakau tuos pačius dalykus, tai reikštų viena: Jūs nesuvokiate mano tikrųjų galimybių. Kartotis paskaitose negaliu dėl banalios priežasties: tai, ką pasakau skaitydamas tuos trumpučius kurselius, yra tik menkutė dalis to, ką galėčiau perteikti studentams, jei turėčiau galimybę dėstyti didesnės apimties kursus. Tikroji problema kaip tik yra be galo ribota skaitomų kursų apimtis, kai per keliolika paskaitų tenka išdėstyti 2500 m. iškiliausių mąstytojų svarstytus dalykus. Na, o kartoti, jog studentai neskiria, kada dėstomas Įvadas, o kada KPT, tikrai nepatartina, nes tai reikštų viešai skelbti institutą neįtikėtinai kompromituojantį faktą, būtent kad maždaug nuo 2008 m. krizės jame atsirado absoliučiai nepasiruošusių ir netinkamų studijuoti asmenų, nepajėgiančių atskirti, koks dalykas skaitomas net paskaitos pradžioje pasakius, jog „šiandien Filosofijos įvadas“ arba „šiandien politinė filosofija“. Juk tai įspūdingas stojančiųjų kontingento prastėjimo liudijimas.
Be abejo, mėginu suprasti, kodėl taip sunkokai susikalbame. Pradedu manyti, kad gal iš dalies priežastis yra ir ta, kad aš, o ir prof. A. Jokubaitis, esame kiek „senamadiški“ ta prasme, kad stengiamės kalbėti mandagiai vildamiesi, jog pašnekovai patys suvoks subtiliau, o ne tiesmukiškai, pasakomus dalykus. Štai žiemos pokalbio su Jumis ir Ramūnu metu pasakiau, kad tarp nediduko būrelio marksistinei – antitautinei ir anivalstybinei – ideologijai nepasidavusių bei galop Sąjūdį idėjiškai pagrindžiusių filosofų ir santvarkai iki pat galo ištikimai tarnavusių ideologinių pseudomokslininkų egzistavo moralinė ir intelektualinė praraja. Juk nesinori sakyti, kad parašyti disertaciją iš prancūzų personalizmo istorijos filosofijos, kurią galima skelbti ir šiandien nekeičiant nei žodžio, bei rimtai studijuoti klasikinę ir moderniąją Vakarų filosofiją, buvo visai kas kita, negu iki pat sistemos žlugimo „moksliškai“ nagrinėti „brandaus socializmo statybos“ problemas ir rašyti iš jų disertacijas. Tai – nepalyginami dalykai. Žinoma, ir anais laikais visi, dirbusieji aukštosiose mokyklose, titulavosi „docentų“ ar „profesorių“ vardais. Bet tai nereiškia, kad šie vardai buvo lygiaverčiai – jie slėpė tikrą bedugnę tarp skirtingų pasaulėžiūrinių ir intelektualinių visatų. Būtent tai turėjau omenyje ir šią žinią mėginau perteikti pokalbio metu vildamasis būti išgirstas.
Čia slypi fundamentali – jokiu būdu ne mano asmeninė – problema. Įdomu tai, kad jos mastą ir tikrąją reikšmę iš karto suvokė prof. E. Kūris, iš tiesų jautriai sureagavęs į mano laišką. Galiu jį suprasti, nes jis žino tikrąją TSPMI steigimo istoriją ir mano laiške keliamų klausimų potekstę. Kuriant institutą aktyviai dalyvavo tokie žmonės kaip R. Ališauskienė ir prof. Dobryninas, kuriems dėl mįslingų priežasčių įsteigtame institute taip ir neatsirado vietos. O juk šių aktyviai dalyvavusių Sąjūdyje ir labai išsilavinusių žmonių (ypač A. Dobrynino, kuris, nors dabar yra sociologas/kriminologas, bet turi įspūdingą filosofinį išsilavinimą) buvimas neabejotinai būtų gerokai pakeitęs TSPMI veidą. Ir esminis dalykas čia yra ne tas, kokių žinių davė ar nedavė Jus studijų metu mokę dėstytojai. Lemiamai svarbu buvo ir tebėra kitka. Būtent tada sprendėsi kertinis klausimas: kokie bus ilgiems metams įtvirtinami akademiniai – vertybiniai ir intelektualiniai – instituto standartai ir kokiais bėgiais – senaisiais ar iš tiesų naujais – iš pat pradžių bus nukreiptas įkurtas institutas. Deja, buvo įtvirtinti senieji standartai, o vienas iš jų – atsainus požiūris į filosofinį pasirengimą. Jis, kaip minėjau ankstesniame laiške, buvo įprastas, arba „norma“, okupuotoje Lietuvoje, bet negalėjo ir negali būti priimtinas atsikūrusioje valstybėje. Didžiausia Lietuvos politikos mokslų bėda ir gelminė jų dabartinių negalių priežastis yra ta, kad jie formavosi ne natūraliai ir iš pat pradžių buvo statomi ant trapių pamatų – paprasčiausiai keičiant disciplinų pavadinimus, skubiai persikvalifikuojant ar veikiau „persikrikštijant“ jų atstovams į „politologus“ ir trinant atmintį. Šis mėginimas nepavyko, o ir negalėjo pavykti. Mąstymo būdas akimirksniu nepakeičiamas, o kokybiškas naujos žinios savaime neįgyjamos užsidėjus kitas etiketes. Praeitis yra tai, kas niekada nepraeina. Ji sugrįžo vis akivaizdžiau ryškėjančių mokslo ir studijų problemų pavidalu. Neslėpsiu: dalyvaujant gynimuose kasmet sunkiau atsikratyti jausmo, kad grįžtama į sovietmetį. Daugelio studentų baigiamųjų darbų ideologizuotumas, pasireiškiantis ne tik nesugebėjimu, bet net nesuvokimu, kad būtina apsibrėžti darbuose vartojamas sąvokas, tiesiog bado akis. Tai – aiškus akademinio ir bendro intelektualinio lygio smukimo požymis, kuris dabar, kaip kadaise vėlyvuoju sovietmečiu, ypač gerai matomas: tiesiog trikdo milžiniškas baigiamųjų darbų turinio atotrūkis nuo tikrovės. Jeigu nebus imtasi priemonių, ši tendencija tik stiprės.
Keletas konkrečių pastabų dėl studijų programos. Manyčiau, kad, sudarinėdamas studijų programas, Komitetas turėtų susikurti tai, ką, nusakant Weberio žodynu, būtų galima pavadinti studento „idealiu tipu“. Kitaip sakant, turi būti aiškiai suvokiama, kokios turi būti besimokančiųjų įgyjamos kompetencijos ir kokių jie turi gauti žinių studijuodami institute. Norint susikurti adekvatų tokį „idealų tipą“ ir tinkamai sudaryti studijų programą, būtina nenukrypstamai vadovautis principu, kad egzistuoja objektyvi dėstomų disiplinų hierachija. Ji lemia skirtingą disciplinų vertę ir svarbą nepriklausomai nuo, kas jas konkrečiai dėsto. Trumpai sakant, egzistuoja absoliučiai būtinos disciplinos, be kurių programa tampa nevisavertė, ir svarbios ir naudingos, bet programos esmės ir kokybės nelemiančios disciplinos, kurios gali būti parenkamos ir kaitaliojamos pagal konkrečius poreikius ir galimybes. Kurios nors iš jų nebuvimas programos kokybės nekeičia ir juo labiau jos nesugriauna. Kuriant naujas TSPMI studijų programas šiuo principu akivaizdžiai nesivadovauta. Tai liudija ir Jūsų laiške nurodomi pertvarkymų pavyzdžiai. Nors Tiriamojo darbo pagrindų, Lietuvos politinės sistemos ir politikos mokslo pagrindų sujungimas atrodo keistokai, nes sunkoka įžvelgti dalykines LPS kurso sąsajas su dviem kitomis fundamentaliomis disiplinomis, tokią jungti bent galima įsivaizduoti, jeigu tai buvo padaryta apkarpant LPS kurso apimtį. Apie Lietuvos politinę sistemą studentai gali pasiskaitinėti ir internete, nes tai yra paprasta ir lengvai suvokiama faktinė informacija, kurią nesunkiai galima įsisavinti ir savarankiškai.
Visai kas kita – ekonomika. Puikiai žinoma, kad ji yra faktiškai vienintelis „tikras“, tai yra paradigminis (mikroekonomika neabejotinai, o makroekonomika taip pat turi bent jau aiškius paradigminio mokslo požymius) socialinis mokslas. O turint omenyje vadinamąją politikos ekonomizavimo tendenciją, jos reikšmė politikos studijose yra milžiniška. Tačiau makro ir mikro ekonomika grindžiamos skirtingais principais ir yra skirtingos studijų sritys ir, atitinkamai, tiesiog natūraliai turi būti studijuojamos kaip atskiros disciplinos. Todėl sprendimas sujungti šias disciplinas yra keistas – šito paprasčiausiai neįmanoma padaryti taip, kad nenukentėtų ekonomikos mokymo lygio ir, plačiau – visos studijų programos kokybė. Nenustebčiau, kad daliai „nedraugaujančių“ su matematika TSPMI „klientų“ toks kursų sujungimas galėjo net patikti ir sulaukti jų pritarimo, bet institutas vis dėlto ne kavinė ir neprivalo, siūlydamas disciplinų asortimentą, pataikauti tokių „paslaugų gavėjų“ poreikiams ne tik dėl akademinės savigarbos motyvų, bet ir dėl minėtos ypatingos jo misijos.
Jokiais racionaliais argumentais neįmanoma pagrįsti bei pateisinti ir filosofijos kursų siaurinimo. Politikos mokslų paskirtis ir vertė yra aiški: jų uždavinys yra savo metodais tyrinėti įvairius to, kas vadinama „politine tikrove“, reiškinius. Tačiau norint tyrinėti politinę tikrovę, pirmiausiai reikia ją pamatyti, t. y. apibrėžti. Politikos mokslas šito padaryti negali – ne dėl mokslininkų nesugebėjimo, bet dėl pačios mokslo prigimties. Tikrovės parametrus nustato ir visada apibrėžinėjo religija, filosofija, mūsų laikais – dažnai ir ideologija. Galima šį skirtumą tarp filosofijos ir mokslo uždavinių nusakyti ir kitu literatūroje randamu palyginimu: filosofija yra „politinių mašinų“ (valstybių ir kt.) konstavimo arba dizaino, politikos mokslai – jų eksploatavimo (priežiūros, remonto, techninių patobulinimų) menas arba sritis. Abi jos vienodai reikalingos ir svarbios. Todėl filosofijos ir politikos mokslų glaudus bendradarbiavimas yra būtinas. Bet kurios akademinės institucijos vykdomų mokslinių tyrimų ir studijų kokybė, netgi institucijos realus statusas, lemiamai priklauso nuo to, ar pavyksta tinkamai subalansuoti filosofinio ir mokslinio dėmenų proporcijas ir sukurti jų sinerginį ryšį. Pirmuoju TSPMI egzistavimo tarpsniu šito nebuvo padaryta. Tiesą sakant, net nebuvo suvokta pati problema. Todėl pačiuose įsteigto TSPMI pamatuose buvo paliktas didžiulis „įtrūkimas“, o kalbant dar aiškiau – rimtas intelektualinis ir akademinis defektas. Vertinant jį per adekvataus filosofijos ir mokslo santykio prizmę, jis objektyviai „programavo“ besirandančio politikos mokslo ir studijų ideologizavimo tendenciją. Šitoks pirminis TSPMI nufilosofinimas realiai reiškė pasilikimą ir įstrigimą okupacijos laikotarpiu vyravusioje sovietinėje socialinių mokslų paradigmoje, kuri, įvilkta į išorinį vakarietiško politikos mokslo žodyną, iš tikrųjų buvo išsaugota ir tęsiama. Šią problemą imta pamažu spręsti ir pereidinėti nuo kosmetinio prie tikro Lietuvos politikos mokslo modernizavimo tik į institutą atėjus prof. A. Jokubaičiui ir man vėliau pradėjus dėstyti savuosius kursus. Tačiau, žvelgiant iš laiko nuotolio, matyti, kad šių naujovių nauda ir prasmė taip ir liko nesuvoktos ir neįvertintos. Maža to, jos atrodė trikdančios, nes iš dalies jaukė iki tol jau spėjusį TSPMI nusistovėti akademinio darbo režimą, kurio skiriamasis bruožas – studijuojant politikos mokslus kiek įmanoma vengti „nepatogių“ filosofinių klausimų. Iš jų svarbiausias ir kartu sunkiausias – ar iš tiesų egzistuoja patys studijų ir tyrimų objektai, ar jie tėra ideologinės vaizduotės sukurtos fikcijos? Būtent šis nuolatos tvyrantis ore, bet aiškiai neįvardijamas klausimas ir tapo iš pradžių tylios trinties, o dabar jau ir atvirų ginčų – ką ten ginčų, jau beprasmiškų ir aštrių priešpriešų – institute tarp „filosofų“ ir „mokslininkų“ neišsenkančiu šaltiniu. Ginčas yra ne buitinis – jis pasaulėžiūrinis ir dalykinis, taigi tam tikra prasme ir „ideologinis“ ginčas dėl skirtingų politikos mokslo sampratų. Tai būtina aiškiai įsisąmoninti ir atvirai įvardyti – tik šitaip įmanoma jį geranoriškai ir konstruktyviai išspręsti TSPMI ateities labui.
Be abejo, egzistavo ir viena svarbi aplinkybė, objektyviai trukdžiusi suvokti, kodėl taip svarbu TSPMI įtvirtinti ir stiprinti filosofinį pradą, pirmiausiai – studijų srityje. Ta aplinkybė banali: taip jau susiklostė, kad, ištrūkę iš vieno integracijos projekto gniaužtų (SSRS vykdytas „komunizmo kūrimo“ eksperimentas iš tiesų tebuvo vienas iš keleto globalistinės integracijos variantų,) buvome iš karto „įstatyti“ į kito projekto vėžes. Šis projektas atrodė toks įspūdingas ir patikimas, kad ilgai atrodė, jog niekada nekils filosofiniai jo pagrįstumo ir tikrumo klausimai ir pakaks moksliškai tyrinėti įvairius euroatlantinės integracijos aspektus. Todėl stokota sveiko įtarumo, kurį šiaip jau turėjo kelti ankstesniojo projekto nesėkmė. O juk didžiausia jo pamoka politikos mokslams turėtų būti ši: jam žlugus paaiškėjo, kad formalūs mokslinio metodo kanono reikalavimai nesunkiai pritaikomi ir patenkinami tyrinėjant net tai, ko nėra – ideologinio sapno tikrovę. Tiesiog buvo patikliai nutarta, kad toks pavojus dabar jau nebekyla. Todėl pamiršta, kad Lietuvos euroatlantinė integracija – dvilypis procesas, kurį tyrinėti dera turint šį dvilypumą omenyje. NATO – pragmatiškas gynybinis aljansas, keliantis galbūt mažiau filosofinių klausimų. Tačiau ES integracija – visai kas kita. Tai yra milžiniško masto antropologinės ir socialinės inžinerijos inžinerijos eksperimentas, dėl kurio sėkmės, baigties ir padarinių tvyro visiškas neaiškumas. Todėl nesama jokių garantijų (išskyrus nebent aklą tikėjimą), kad jis nežlugs ir neįeis į istoriją kaip dar vienas neišsipildžiusio ideologinio sapno atvejis ir pavyzdys. Reikia pripažinti, kad to aklo tikėjimo esama didelio ir gajaus: mąstantys ir keliantys nors kiek rimtesnius klausimus dėl ES integracijos perspektyvų dažnai tampa pašaipų ir net chamiškų patyčių taikiniais, lygiai kaip sovietinėje Lietuvoje jais buvo paversti abejojusieji galimybėmis sukurti šviesią komunistinę ateitį.
Tikro ar tariamo stabilumo laikotarpiais filosofijos poreikis iš tiesų mažiau juntamas ir suvokiamas – taip buvo ir institute. Viskas keičiasi, kai didžiuosius projektus ištinka krizės ir išryškėja jų netvarumo požymiai bei juos grindžiančių ideologinių paradigmų atotrūkis nuo tikrovės. Besivadovaujantis eižėjančiomis ir byrančiomis (geo)politinėmis ir ideologinėmis paradigmomis politikos mokslas tampa konceptualiai „aklas“ ta prasme, kad susvyruoja jo tyrinėjimų patikimumą ir – dar svarbiau – įtikinamumą laiduojantys politinės tikrovės aiškinimai. Be abejo, nebūna saldu ir politinei filosofijai, kuriai tokios krizės taip pat tampa išgyvenimo klausimu: išsisėmus ir praradus patikimumą ankstesnei interpretacinei paradigmai, ji turi pasiūlyti naują arba žlugti. Šiuo požiūriu istorinio materializmo likimas yra iškalbingas ir įsidėmėtinas. Analogijos tarp praeities ir dabarties yra pagrįstos ir prasmingos. Vakaruose ir ypač ES besiplėtojanti sisteminė ir struktūrinė krizė savo pagrindiniais parametrais – politiniu ir intelektualiniu – visiškai atkartoja XX a. devintame dešimtmetyje vykusios SSRS krizės dinamiką. Maža to, kartojasi ir lengvai atpažįstamos net konkrečios jos apraiškos. Akademiniame gyvenime taip pat apstu ir gausėja gyvų tokios krizės pavyzdžių. Toli ieškoti nereikia. Štai Lietuvoje ir TSPMI lankėsi prof. P. Hallas, kuris gana blaiviai vertino besiklostančią padėtį ir pateikė vieną kitą vertą dėmesio įžvalgą. Bet apskritai jo „įspėjimai“ tik atskleidžia politinės krizės sukelto intelektualinio pasimetimo ir bejėgystės mastą. Visa tai jau matyta prieš trisdešimt metų.
Todėl jau pernykščiame laiške užsiminiau, kad, darant bet kokias reformas, verta atsižvelgti į Lietuvos tarptautinės ir vidaus padėties kontekstą. Jo kaita tiesiog reikalautų kruopščiai įvertinti TSPMI kylančius naujus uždavinius sparčiai prastėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai. Visiškai akivaizdu, kad gilėjanti krizė, o ypač įmanomas ES žlugimas arba radikalus performatavimas, dėl akivaizdžių priežasčių Lietuvai gali baigtis visiška katastrofa. Jos galimybės, tiksliau – didėjančios tikimybės nuojauta, kuri mane apgauna itin retai, ir tapo paskata dar kartą parašyti Jums viliantis, kad, pildantis ankstesniojo laiško prognozėms, į pastarąjį bus įsiskaityta atidžiau.
Apskritai šį laišką rašau vedinas trejopų motyvų. Pirmasis – susirūpinimas dėl to, kad fundamentalaus išsilavinimo dalies ir reikšmės mažėjimas studijų programose objektyviai ir neišvengiamai smukdo jų akademinį lygį ir faktiškai verčia institutą kolegijos lygio mokykla. Antrasis – nepaisant visų nesusipratimų ir ginčų, lieku TSPMI patriotas ir visiškai netrokštu, kad, nespėdamas reaguoti į pasaulyje ir Lietuvoje vykstančias permainas, jis taptų paniekos ir puolimo objektu, kokiais 1988 m. virto ideologizuotos sovietmečio akademinės įstaigos, ypač KPSS istorijos, „mokslinio komunizmo“ ir ateizmo katedros ir jų dėstomos disciplinos bei kursai. Be abejo, asmeniškai šiek tiek siekiu ir apsidrausti: jeigu šitaip nutiktų, šis laiškas bent jau taptų moraline paguoda pačiam ir įrodymu kitiems, kad nebuvau visiškai abejingas TSPMI ateičiai ir įspėjau dėl jo statusui ir prestižui galinčių kilti pavojų. Trečiasis motyvas jau įvardytas laiško pradžioje – tai nacionalinio saugumo reikalas. Atlikau preliminarią visų institute įvykdytų studijų programos pertvarkymų analizę ir susidariau gana išsamų ir aiškų jų vaizdą. Apibendrinantis vertinimas ir prieita išvada nedžiugina. Nesu sąmokslo teorijų šalininkas, bet, įvertinus visus įvykusius pertvarkymus, neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad tuo metu, kai Lietuvos saugumui ir išlikimui yra iškilusios seniai nematytos grėsmės, tarsi kažkieno „nematoma ranka“ reformas nukreipia taip, kad, užsibrėžus atnaujinti ir modernizuoti studijų programas, keistai menksta jų akademinė kokybė ir intelektualinis lygis. Apskritai susidarytas vaizdas verčia norom nenorom prisiminti klasikinę institucijų griovimo ir žlugdymo taktiką: jos esmė – plėtoti iš pažiūros audringą ir konstruktyvią veiklą tuo pat metu padarant, kad institucijos resursai būtų nukreipti ne ten, kur reikia, ir faktiškai švaistomi tuščiai. Nesinorėtų tikėti, kad tai daroma sąmoningai purenant intelektualinę dirvą dar vienai šalies okupacijai. Tačiau, žvelgiant į tokias reformas iš šalies, tikrai gali atrodyti taip, lyg būtų siekiama susilpninti institutą, kad šis akademiniu ir intelektualiniu požiūriu taptų kuo bejėgiškesnis naujųjų grėsmių valstybei akivaizdoje. Šiaip ar taip, krenta į akis akivaizdus faktas: augant šioms grėsmėms ir net esant pagrindo būgštauti dėl šalies išlikimo perspektyvų, TSPMI studentų akademinis parengimas prastėja dėl fundamentalių dalykų apimties siaurinimo kai tuo pat metu randama galimybių skirti resursus dalykams, kurių teorinis pagrįstumas ir praktinė vertė geriausiu atveju abejotini.
Šiuo sunkiu ir įtemptu laiku valstybė negali sau leisti prabangos, o institutas neturi teisės ruošti menkai išsilavinusių, nepajėgiančių išeiti anapus iš anksto užduotų ideologinių schemų ir savarankiškai susiorientuoti besikeičiančioje tikrovėje absolventų. Tokie pavojaus Lietuvai valandą pasimestų ir ne tik nesugebėtų nieko doro nuveikti jos labui, bet, būdami sutrikę ir blaškydamiesi, galbūt tik dar labiau pakenktų. Tai ne pigus blefas ar iš piršto laužta prielaida, o labai reali galimybė: didžiosios Lietuvos šviesuomenės dalies pasimetimas ir garbės nedarantis elgesys 1940 m. buvo ne tiek piktos valios ir sąmoningos išdavystės, bet dažniausiai – visiško nesugebėjimo intelektualiai susiorientuoti ir bejėgiško svyravimo bei blaškymosi kritinėje situacijoje sukrečiantis ir pamokomas pavyzdys. Tai neturi pasikartoti. O kad šitaip nenutiktų, tokioms situacijoms reikia ruoštis – kol dar yra šiek tiek laiko – visoje Lietuvoje. O pirmiausia – mūsų institute.
Lietuvos valstybė buvo atkurta milžiniškomis pastangomis ir kaina, tad ją lengvabūdiškai prarasti būtų neleistina. Todėl manau, kad šiame laiške keliamas problemas būtų geriausia laiku ir dalykiškai spręsti TSPMI viduje.
Kolegiškai
Vytautas R.
P. S. Prašyčiau šio laiško dar kartą nepalaikyti laisvais pamąstymais. Kaip ir ankstesnysis, jis yra dalykinė TSPMI vykdomų pertvarkų bei dabartinės instituto būklės analizė. Šiek tiek išplėtojus šią analizę ir papildžius teiginius patvirtinančiais faktais, ją nesunku paversti ne tik visaverčiu publicistiniu, bet ir akademiniu tekstu apie Lietuvos politikos mokslų pradžią ir kilmę, raidos peripetijas, vis gilėjančios jo krizės apraiškas bei galimas „gydymo“ strategijas ir būdus.