Vilija Andrulevičiūtė | LRT.lt
Išsigelbėjimas senstančiai Europai yra pensinio amžiaus didinimas. Taip LRT.lt sako ekonomistas prof. Raimondas Kuodis, nors dalis politikų ir analitikų tikina, kad imigrantai, pabėgėliai gali spręsti darbo jėgos trūkumo bei Europos visuomenių senėjimo problemą. „Imigracijos klausimus galima nagrinėti pasitelkiant kaštų ir naudos analizę. Kai tai nedaroma, atsiranda daug painiavos galvose, mintyse ir veiksmuose. […] Dar viena problema yra ta, kad šalto proto analizė sunkai įmanoma sąlygomis, kai viena iš politinių srovių, turiu mintyje kairiuosius, a priori nenori skaičiavimais ir logika paremtos diskusijos“, – kalba pašnekovas.
Nors daugybė analitikų, Europos politikos lyderių teigia, kad imigrantai, pabėgėliai yra išsigelbėjimas senstančiai ir darbo jėgos stokojančiai Europai, Varšuvos instituto analitikai liepą pasirodžiusiame jų tekste „Klaidingas moralinis imperatyvas“ pastebėjo, kad beveik dviejų trečdalių imigrantų iš Sirijos žinios ir įgūdžiai neatitinka net minimalių Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos reikalavimų. Daugelis jų daugiausiai po šešių mėnesių nustoja lankyti jiems skirtus mokymus ir imasi ieškoti darbo (kad ir menkai apmokamo), kad galėtų grąžinti skolas juos į Europą atgabenusiems nusikaltėliams ir paremtų gimtinėje likusias šeimas. Kiti tiesiog nesupranta, kam apskritai reikalingas išsilavinimas.
Bavarijos ekonomikos ministro teigimu, darbui tinkamas tik vienas iš dešimties pabėgėlių. Skaičiuojama, kad, jei imigrantų nepavyks integruoti į Vokietijos darbo rinką, tai šaliai kainuos net 400 mlrd. eurų per ateinančius 20 metų. O pabėgėlių išlaikymas kainuoja daugiau nei surenkama pinigų į biudžetą iš jų sumokamų mokesčių.
Ekonomistas R. Kuodis sako, kad politikos lyderiai turėtų nuspręsti, ar jie rūpinasi savo šalių gyventojų, ar viso pasaulio gyventojų gerove, kas yra sunkiai suderinama su nacionalinės valstybės egzistavimu. Be to, pasak jo, užsienio politikos, migracijos klausimus privalu spręsti remiantis kaštų ir naudos analize, antraip atsiranda pernelyg daug chaoso.
Kuri stovykla teisi – ta, kuri sako, kad imigrantai, pabėgėliai yra potenciali darbo jėga ir išsigelbėjimas Europai, ar ta, kuri teigia pastebinti, jog jų išlaikymas kainuoja daugiau nei iš jų sumokamų mokesčių galima sulaukti grąžos ir tai nėra joks išsigelbėjimas Europai?
Imigracijos klausimus galima nagrinėti pasitelkiant kaštų ir naudos analizę. Kai tai nėra daroma, atsiranda daug painiavos galvose, mintyse ir veiksmuose, ką turbūt Vokietijos pavyzdys ir parodė. Kaštų ir naudos analizė struktūrizuoja mąstymą, liepdama atsakyti į esminius klausimus, susijusius su nagrinėjama tema. Na, pavyzdžiui, ką šalis maksimizuoja, – BVP ar BVP vienam gyventojui. Jei šalis maksimizuoja BVP, tuomet kuo daugiau imigrantų, kuo daugiau darbuotojų, tuo potencialiai didesnis BVP. Tai galėtų būti Vokietijos pramonininkų tikslas – daugiau darbo jėgos, daugiau eksporto, daugiau pelno. Tačiau jei šalis nori maksimizuoti BVP vienam gyventojui, gyventojų skaičiaus augimas šalyje gali sumažinti šį rodiklį.
Antras klausimas kaštų ir naudos analizėje – kieno kaštus ir naudą mes matuojame. Jei maksimizuojame esamų, pavyzdžiui, Vokietijos gyventojų gerovę, turime jų paklausti, ar jie nori didesnės imigracijos, ar ne. Daug vokiečių natūraliai yra nepatenkinti didele imigracija todėl, kad tai sukelia saugumo problemų, vaikus baisu vienus išleisti į mokyklą, reikia juos vežti, o tai jau susiję ir su kaštais.
Jei mes rūpinamės viso pasaulio gyventojais (įsivaizduokite, jūs esate Angela Merkel ir jums tokia dilema iškyla), toks rūpestis viso pasaulio gyventojais implikuoja, kad iš esmės mes turime jiems nevaržomai leisti keliauti iš neturtingų regionų į turtingesnius. Ši kosmopolitiška, humaniška vizija yra įmanoma. Tai yra libertarų mėgstama vizija ir pasiūlymas leisti visiems po pasaulį keliauti laisvai, kaip tai darė žmonės tuomet, kai dar išvis nebuvo valstybių, sienų.
Tačiau tokia kosmopolitiško tikslo funkcija – maksimizuoti viso pasaulio žmonių gerovę – sunkiai suderinama su nacionalinės valstybės egzistavimu.
Man tas eklektiškas Europos požiūris į migraciją rodo, kad politikai netaiko kaštų ir naudos analizės šiam klausimui, neaišku, ką jie maksimizuoja, ar jie nori maksimizuoti Vokietijos pramonininkų, ar esamų Vokietijos gyventojų gerovę. Neaišku, koks jų požiūris į valstybę kaip tokią. Dėl to kyla daug painiavos, nors atsakius į du mano minėtus klausimus, taptų aiškiau, ką politiniai lyderiai atstovauja ir ar tai daro deramai.
Straipsnio tęsinį skaitykite LRT.lt portale ČIA.