Veidaknygė
Katalonijos Nepriklausomybės riaušės ir referendumas: lietuvaičiai puolė rinktis – už kurią pusę sirgti!? O gal neskubėkime ir žiūrėkime, kaip mums patiems bus geriau?
Tarptautinių reikalų mėgėjų iš pikinių liemenių klubo laukia įdomi savaitė. Ar vadovaudamasis neteisėto ir nežinia ar įvykusio referendumo rezultatais Katalonijos parlamentas nubalsuos už atsiskyrimą nuo Ispanijos Karalystės ir tapimą Nepriklausoma Katalunija? Kaip Ispanijos valdžia ir pasaulio galingųjų bendruomenė reaguos į tokį akibrokštą? Klausimų daug ir atsakymus į juos netrukus pamatysime.
Tačiau dabar norėčiau grįžti į Lietuvą ir nusistebėti socialiniuose tinkluose kilusiomis reakcijomis dėl sekmadienuio įvykių, kuomet Ispanijos valdžios siųsta policija ėmėsi griežtų priemonių, kad vietos policijos sabotažo kontekste įvykdytų teismų sprendimus ir apgintų Konstitucijos nuostatas nuo separatistinių maištininkų.
Nemažą dalį reakcijų būtų galima apibūdinti, kaip „JėzusmArija, dangus griūva, valdžia panaudojo jėgą ir smurtą! Demokratinėje Europoje to negali būti, nes negali būti niekada, nes smurtas – tai baisu, labai baisu, viską reikią spręsti taikiai, pokalbiais ir apsikabinimais, bet negalima mušti žmonių bananais bei tručinti dujomis – geriau jau duoti jiems, ko tik jie nori…“
„Panaudota jėga ir smurtas, Ispanijos valdžiai amen, dabar katalonų separatistai gaus viską, ko norėjo“, – maždaug tokias išvadas siūlo rimti apžvalgininkai.
Ir čia galiu tik pradėti nepatikliai krapštytis galvą.
Panaudota jėga? Jėgos struktūrų pareigūnai smurtavo prieš taikius piliečius, nepaklūstančius demokratinės valstybės valdžios nurodymams ir nepaisančius įstatymų? Nutiko kažkas neįtikėtinai baisaus?
JPRST, kas čia mumis nutiko, gerbiamieji?
Bene pats kvailiausias iš visų įmanomų atvejų – patys įtikėjome savo pačių skleidžiama propaganda, skirta sukurti pagrindą tam tikrų priešų veiksmų pasmerkimui, ir pradėjome imti ją už gryną pinigą?
Įtikėjome į pasaulį be smurto, kuriame visi gyvena taikiai, kur valstybėms kariuomenės ir kitos jėgos struktūros reikalingos tik paradams bei dūdų orkestrams išlaikyti? Kur valstybės taikiai tariasi su savo ir kitų šalių piliečiais, kurie dėl kokių nors sumetimų tiesiog nenori vykdyti tos šalies įstatymų bei teisėtų valdžios nurodymų, kokiomis sąlygomis šie gali nevykdyti tų įstatymų, kurie jiems nepatinka?
Aišku, regint tas kvailystes su masiniu „pabėgėlių“ įsiveržimu, kai buvo laužomi savo pačių įstatymai, ir girdint primygtinius raginimus nenaudoti jokio smurto prieš svetimšalių gaujas, jėga įsibraunančias į ES šalių teritoriją, toks kvailas įspūdis galėjo susiklostyti.
Bet grįžkime į realų pasaulį, gerbiamieji.
Pačios sąvokos „valstybė“ ir „valdžia“ yra apie JĖGĄ. Ir smurtinį tos turimos jėgos demonstravimą tiems, kas drįsta nepaisyti tos jėgos turėtojo valios, išreikštos vienokiu ar kitokiu pavidalu. Dažniausiai – įstatymais, teismų sprendimais bei privalomais nurodymais ir pan.
Kitaip pasaulyje niekada nebuvo ir artimiausius porą šimtų metų tikrai nebus.
Valstybę valdo jos teisėta valdžia, kuri turi jėgos struktūras būtent tam, kad esant reikalui jėga ir smurtu apgintų savo valdžią ir priverstu visus ją gerbti bei su ja skaitytis. Iš kur ta naivi nuostaba, kai ta valstybės jėga yra panaudojama proporcingai iššūkio rimtumui?
Negi po Maidano, arabų pavasarių ir pan. įvykių kas nors rimtai patikėjo, kad demokratinėse valstybėse nuo dabar valdys ne išrinkti parlamentai, bet minios gatvėse ir už jų stovintys organizatoriai? Kuriems leidžiama nepaisyti įstatymų, o valdžia net negali galvoti apie smurtą jų atžvilgiu?
Baikite, gerbiamieji. Nejuokinkite.
Beje, ypač juokinga, kai apie tą „neleistiną valdžios smurtą“ pradeda postringauti tie, kurie karštai plojo policijos ir teisėsaugos veiksmams Garliavoje bei per riaušes prie Seimo. O Katalonijos nepriklausomybę imasi remti tie, kas griežtai smerkia Krymo pabėgimo iš Ukrainos istoriją.
Patarčiau jiems perdėm neskubėti, kad paskui neatsidurtų idiotiškoje padėtyje.
Grįžtant prie temos.
Sunku nesuprasti, kad Ispanijos valdžia šiuo atveju bando gelbėti visą šalį nuo suirimo. Nes jei Katalonija taps nepriklausoma be jokių paskemių, tai jos pavyzdžiu nedelsiant gali pasekti ir Baskija, ir kiti padidintos autonomijos regionai. Ispanijos Karalystei tuomet amen.
Ar Ispanijos valdžia turi teisę ginti savo šalį nuo neteisėtų separatistų veiksmų? Tame tarpe ir jėga? Taip, turi. Teritorinio nedalomumo principas aiškiai apie tai byloja.
O katalonai – ar turi teisę siekti savo valstybės sukūrimo, net ir Ispanijos griūties sąskaita? Irgi …turi. Apie tai byloja tautų apsiprendimo principas, kurio taikymas Europoje nūnai lyg ir pristabdytas, bet kituose pasaulio regionuose vis dar puikiai veikia ir yra palaikomas tarptautinės bendruomenės.
Vienžo, abi pusės sąvotiškai teisios ir viską galų gale nulems …jėga. Užteks jos Ispanijos valdžiai – separatistai bus numalšinti. Neužteks, pasiduos išorinių jėgų spaudimui – Katalonija taps laisvą, o vieninga Ispanija, tikėtina, žlugs. Bus daug mažų Ispanijėlių, ir tiek.
Kaip ir per daugumą konfliktų bei varžybų, tiesiogiai jame nedalyvaujantys suskubo užimti žiūrovų ir sirgalių vietas. Stebint socialinius tinklus, bent jau mano skaitymo ratą, panašu, kad daugelis lietuvaičių linksta sirgti už Katalonijos separatistų pusę.
Suveikia tos pasenusios asociacijos su mūsų pačių išsilaisvinimu iš SSSR glėbio, nepastebint akivaizdžių ir esmingų situacijų skirtumų. Siūlyčiau kolegoms-internautams šalčiau reaguoti ir perdėm neįsijausti į katalonų draugų ir sąjungininkų vaidmenį. Kad netrukus netektų nusivilti, kuomet paaiškės, kas ten per publika yra tie separatistai ir kokios jų nuostatos daugeliu principinių mums klausimų.
Juolab, kad akivaizdu, jog pavykus separatistų sumanymui Katalonijos gyventojų lauktų ekonomiškai labai nelengvas dešimtmetis ir iliuzijų dėl staigaus gyvenimo pagerėjimo krachas.
Beje, nesu kategoriškai prieš Katalonijos laisvę bei Nepriklausomybę. Jeigu jie sugebės išsikovoti tą laisvę ir susitarti su Ispanijos valdžia bei kitomis ES šalimis dėl savo pripažinimo, pirmas juos pasveikinsiu. Tačiau jeigu nesugebės ir Ispanijos valdžia juos numalšins, net ašaros neišliesiu.
Dėl vienos paprastos priežasties – tai nėra mus tiesiogiai liečiantis reikalas. Visada vertinant tarptautinius reikalus ir įvykius derėtų pradžioje suvokti bei apsibrėžti savo interesus ir tik tada rinktis, kuriai konflikto pusei reikšti karštą palaikymą bei paramą ir ar reikšti jį išvis?
O gal geriau reikšti susirūpinimą, pergyvenimą, tiesiog palaukti, kuo ten viskas užsibaigs, o jau tada ir…?
Nes bandau suvokti – kas Lietuvai ar lietuviams iš to, jeigu viena po kitos į smulkius šipulius pradės byrėti didžiosios ES valstybės: Ispanija, Britanija, Belgija, Prancūzija, Italija ir pan.? IMHO, nieko gero iš to tikėtis neverta ir jokio Lietuvos ar lietuvių intereso tame nėra.
Juolab, kad yra jėgų, kurios ir mums patiems gali pabandyti užkurti separatizmo lauželį. Ką tada darys ir kur bėgs Katalonijos Laisvės entuziastai? Šauks, kad „čia visai kitas atvejis“? Bijau, kad nebepadės.
Gal daugiau ramybės, gerbiamieji. Ir mažiau entuziazmo svetimuose reikaluose. Žiūrėkime savo uodegos, kad jos nenumindytų po svetimas muštynes belandžiojant.
#KatalonijosNepriklausomybė
#IspanijosKovaSuSeparatizmu
#ValdžiosBeJėgosNebūna
#LietuvosInteresasKur