Veidaknygė
Prieš kokį mėnesį apgailėtinasis mūsų (Rusijos – vert. past.) kultūros ministras Medinskis pareiškė, kad tikroji istorija neegzistuoja – tėra tik laisvų traktuočių ir subjektyvių interpretacijų rinkinys. Kaip sąmojingai pastebėjo vienas pažįstamas tinkle, „tokiu atveju neegzistuoja ir tikrasis Medinskis“.
O prieš keletą dienų mažoje Lietuvoje įvyko istorinė sensacija. Būtent sensacija tiems, kas domisi šia tema – tačiau ir tiems, kurie nors ką girdėję, ji sako labai nemažai. Kalbama štai apie ką. 1863–1864 metais Vilniuje (tų laikų Wilno) per vadinamąjį Sausio sukilimą, išplitusį Lenkijos Karalystėje ir Lietuvoje, karinio generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, atsiųsto malšinti sukilimą ir įvesti regione „tvirtos rankos“ valdžią įsakymu, buvo vykdomos mirties bausmės sukilimo, partizanų būrių ir sukilėlių konspiracijos vadovams. Dalį žmonių pakorė, dalį – sušaudė. Nužudytuosius laidojo ypač slapta, nepalikdami jokių kapavietės pėdsakų, be atpažinimo ženklų – kad kapai netaptų piligrimysčių ir lenkų patriotinių demonstracijų traukos vieta. Pusantro amžiaus niekas nežinojo, kur tie žmonės palaidoti, sklido tik neaiškūs gandai.
Tarp ryškiausių sukilimo vadų, nubaustų mirties bausme 1863 metais, buvo Zigmantas Sierakauskas (Zygmunt Sierakowski), o jo istorija – viena iš tragiškiausių ir labiausiai stebinančių XIX a. istorijų. Buvęs Peterburgo universiteto studentas, Nikolajaus epochos politinis tremtinys „Orenburgo linijoje“, Aleksandro atlydžio metu jis sugebėjo padaryti puikią karjerą Rusijos kariuomenėje. Vienos iš geriausių tų laikų mokymo įstaigų – Nikolajaus generalinio štabo akademijos – absolventas; tarnavo adjutantu Karo ministerijoje, jo viršininkas buvo dar vienas labai ryškus savos epochos žmogus – karo ministras Dmitrijus Miliutinas.
Aleksandro reformų laikais Sierakauskas tapo vienu iš tikrai lemtingo įstatymo iniciatorių ir kūrėjų – įstatymo dėl kūniškų bausmių panaikinimo Rusijos armijoje. Nuo tol kareivio nebebuvo galima mirtinai primušti špicrutenais – tiems, kurie supranta, kas tai yra, tai buvo tikras epochos proveržis, sulygintinas su baudžiavos panaikinimu. Žurnalo Современник („Amžininkas“) bendradarbis, artimas Černyševskio ir Ševčenkos draugas, Gerceno pažįstamas, Nikolajaus akademijoje jis organizavo ratelį (tartum literatūrinį saloną), kuris tais atlydžio metais tapo vienu iš svarbiausių Peterburgo visuomeninio gyvenimo centrų. Atskirai įdomios istorijos, kaip šio ratelio auklėtiniai pasklido po pasaulį, kaip pėdsakai ir gijos nusitęsė ir toli į Vakarus, į Paryžiaus barikadas 1871-ųjų gegužę, ir toli į rytus, į Petrovsko gamyklą prie seno dekabristo Gorbačevskio kapo – tai nuostabus pats savaime likimų nėrinys: Nikolajaus akademijos, atlydžio vaikai, kuriuose ruseno ši jaunystės patirtis.
Pats Sierakauskas buvo nuostabus žmogus. Jis rašė stebinančius, nepaprastus laiškus. Apie gyvenimo triumfą, žmogaus pergalę prieš mirtį. „Žemiškasis gyvenimas – pirmoji gyvenimo diena. Ne, jei ir priartintume antrosios dienos pradžią, tai ne abuojumo, o pakylėjimo dėka. Iki susitikimo, Vladimirai! Gyvenimas nesibaigia, mes nemirtingi – šiandien arba ryt!.. Mirtis – tik persimainymas, Vladimirai! Išvysime mirties veidą, įveiksime mirtį, ir būsime visagaliai!“ – rašė jis, o Vladimiras – dar viena ypač įdomi Rusijos istorijos asmenybė, vėliau įžymus advokatas, juristas, publicistas Vladimiras Spasovičius. Štai kaip glaudžiai persipina žmonių likimai.
Iki sukilimo buvo likę nedaug laiko, kai Sierakauskas vedė Apoloniją Dalevskytę (Apolonia Dalewska) – jauniausiąją didelės neturtingų Lietuvos šlėktų šeimos dukrą. Tai taipogi buvo įstabi meilė. Ji buvo gerokai už jį jaunesnė, jis jai rašė apie nepaprastą meilės ir laisvės laimę: „Kalbėjau apie pasiaukojimo būtinybę, ir kalbėdamas jutau, kokia laimė būti turtingam, tokiam turtingam, kaip aš dabar. Kokia laimė – turėti save, turėti galimybę tiek paaukoti. Ką gali paaukoti tas, kuriam gyvenimas apkarto? Aš gi turiu begalinę pasiaukojimo laimę – turiu tave…“. Jų vestuvės ilgam liko atmintyje, apie jas rašydavo kaip apie „paskutinę mazurką Lietuvoje“; praeis vos keli mėnesiai – ir audros sūkurys įsuks beveik visus pakviestuosius, ir daugelis, daugelis neišgyvens nė metų…
Iš esmės jis nebuvo sukilimo šalininkas. Profesionalus kariškis, įgijęs išsilavinimą vienoje iš geriausių mokymo įstaigų, kaip niekas kitas jis suvokė nepasiruošimą, prastą organizaciją, galiausiai – sumanymo, neišvengiamai kruvino ir sielvartingo martyrologo, beviltiškumą. Jis svajojo veikti legaliai. Ir apie tikras reformas, imperijos pertvarkymą į laisvą federaciją, gerbiančią visų tautų ir kalbų teises. Bet negalėjo nusikratyti atsakomybės. Kaip bebūtų, tai buvo jo karas. Jis sutiko imtis vadovauti partizanų judėjimo karinei organizacijai Lietuvoje. Savo viršininkui, karo ministrui Miliutinui, jis paliko raštelį, kad išeina. Jį būtų galima kaltinti dezertyravimu, tačiau kitaip pasielgti jis negalėjo.
Jis padarė viską, kas galėjo nuo jo priklausyti, bet nepaisant visų pastangų, blogai parengti ir prastai ginkluoti partizanų būriai greitai buvo sutriuškinti, o sunkiai sužeistas Sierakauskas pateko į nelaisvę. Suteikti jam malonę prašė daug žinomų Rusijos ir užsienio politikų, administratorių, visuomenės veikėjų – jis buvo žinomas ir populiarus. Tačiau Michailas Nikolajevičius Muravjovas, norėjęs pademonstruoti savo galią regione, paskyrė mirties bausmę.
Mirties bausmės išvakarėse sužeistam, ant kojų nepastovinčiam Sierakauskui buvo suteiktas pasimatymas su žmona. Muravjovas privertė nėščią Apoloniją per langą stebėti bausmę. Ji neteko sąmonės. Taip ir nesužinojusi, kur palaidotas jos vyras, ji pagimdė ligotą kūdikį – mergaitę, kuri po dvejų metų mirė nuo sunkios epilepsijos. Pati Apolonija gyveno dar ilgai, daugiau niekada neištekėjo – atbuvusi tremtį Rusijoje, išvažiavo į Varšuvą, ten dirbo mokytoja mokykloje, paliko prisiminimus…
O dabar grįžkime į šios istorijos pradžią. Prieš keletą mėnesių Vilniuje, Gedimino kalne, įvyko nuošliauža. Buvo atidengti seni, spėjama, XIX a. vidurio, palaidojimai. Specialistai pagal daugelį požymių įtarė, kad būtent čia laidojo mirties bausme nubaustus 1863 metų sukilėlius: iš pradžių nekalbėta apie vardus ar detales, tačiau iš esmės buvo žinoma, kas jie galėtų būti. Prasidėjo kasinėjimai. Ir štai prieš keletą dienų paskelbė rezultatus. Vienas iš aptiktų kūnų buvo palaidotas atskirai, o ant piršto (skeletas gerai išliko) rastas auksinis žiedas.
Suprantate – yra gausybė vestuvinių žiedų, ir toli gražu ne kiekvieną iš jų galima kaip nors identifikuoti. Dažniausiai tai žiedas, ir tiek. O čia pasimatė aiškiai išgraviruotas įrašas: „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“ (11 rugpjūčio / 30 liepos).
Ir štai ši ypatinga nuotrauka: ranka su archeologo pirštine, o ant jos žiba aukso žiedas. Jūs suprantate? Ar suprantate, ką tai reiškia? Jis visąlaik čia gulėjo, visus pusantro šimtmečio: per tą laiką Vilniuje spėjo dešimt kartų pasikeisti valdžia, miestas pergyveno visus karus ir revoliucijas, visas XX a. tragedijas ir nelaimes – sovietinį terorą, deportacijas, Holokaustą, beveik visišką gyventojų pasikeitimą ir paskutinį proveržį laisvės link 1991-aisiais, kai žmonės stovėjo prie Televizijos bokšto ir tikėjo, ir tikėjosi, ir atgavo.
Ir štai dabar – žiedas. Simbolis, kad niekas neišnyksta, niekas nebūna veltui, negalima ištrinti atminties, negalima paslėpti žmogaus pėdsakų, negalima tiesiog pakeisti istoriją vienu eilinio valdytojo ar ministro plunksnos brūkštelėjimu. Visa, kas slapta, kada nors būtinai tampa matoma. Viskas, kas palaidota, paslėpta giliai po žeme – iškils į paviršių ir sužėrės dangaus šviesoje. Tai amžina gyvenimo pergalė prieš mirtį, laisvės – prieš nebūtį, tiesos – prieš melą, tai tikėjimo, meilės ir vilties pergalė.
Vertė Indraja Šalaviejūtė