Autorius yra konservatyvių pažiūrų politikas, aktyvistas ir tinklaraštininkas iš portalo „The New Prometheism.“
Dešimtoji karo Ukrainoje diena. Vieninga ir neįveikta ukrainiečių tauta prieš daugiakultūrę Rusijos neobolševikinę imperiją. Ukrainos piliečiai prieš Rusijos biomasę. Europiečiai prieš čečėnus – retus žmones Rusijoje, kurių gimstamumas normalus ir kurie neskęsta alkoholizmo liūne. Barbariškas prievartautojų ir marodierių armijos veržimasis per Ukrainos etnines žemes – nuo 1945 m. niekas per daug nepasikeitė. Tūkstančiai Europos pabėgėlių, bėgančių į Lenkiją, kuri rodo tikrą europietišką solidarumą. Vaikai, miegantys bombų slėptuvėse, kad išvengtų gyvenamųjų namų apšaudymo. Rusija vykdo Ukrainos „denacifikaciją“, kovoja su „nacionalistais“ ir „neonaciais“ ir jau ruošiasi antifašistinei konferencijai Maskvoje.
Atrodo, kad turėtų būti aišku, ką šiame kare reikėtų palaikyti. Tačiau taip nėra. Daugelis Vakarų nacionalistų ir dešiniųjų pažiūrų žmonių stoja Rusijos pusėn. Jei 2014 m. hibridiniame kare tokias klaidas dar buvo galima nurašyti kaip informacinio karo rezultatą, šiandien tai nebeatleistina. Visiškai suprantu skeptišką požiūrį į intervencionizmą, tokį, koks buvo Irake ir Libijoje. Suprantu nepasitikėjimą žiniasklaida ir politikais, taip pat tais, kurie veidmainiškai remia ukrainiečių nacionalizmą, teisę į ginklą ir „toksišką vyriškumą“ – viską, ką smerkia savo pačių šalyse. Tačiau kalbama ne apie supervalstybes ir „kultūrinius karus“, kuriuos daugiausia inspiravo Rusijos KGB/FSB, siekdami sunaikinti Vakarų sielą.
Europos nacionalistai kalba apie etnopluralizmą – apie Europos įvairovę ir europiečių apsisprendimo teisę. Tačiau kartu daugelis jų vis dar serga imperializmo virusu, nematančiu milijonų mažų tautų tarp Berlyno ir Maskvos. Rusija yra „įdomi“ ir „egzotiška“, bet Ukraina jiems yra „tolima šalis“, kuri nėra „svarbi“.
Problema ta, kad dauguma jūsų nepažįsta Rusijos. Jūs nepažįstate jos civilizacijos kasdieniame ir politiniame lygmenyje – nuo pianinų, naudotų kaip tualetai okupuotuose kraštuose, iki absoliučios korupcijos ir cinizmo. Jūs ignoruojate jos tikrąjį „tradicionalizmą“, alkoholizmą, abortų epidemiją ir pigiai nukopijuotą Vakarų popkultūrą. Jūs ignoruojate jos daugiakultūriškumą ir nelegalių imigrantų panaudojimą prieš konservatyviąją Lenkiją. Ir jūs nesuprantate, kad Rusija niekina silpnuosius bei paklusniuosius ir gerbia tik jėgą. Rusiją „išprovokavo“ ne NATO plėtra. Jei NATO būtų pasilikusi 1991 m. nustatytose ribose, mūšis dabar vyktų Berlyne, o ne Kijevo priemiesčiuose.
Tačiau mūšis vyksta Kijevo priemiesčiuose. Ukrainiečiai, lenkai ir baltai dalyvauja šiame žaidime. Turime priešintis, kad galėtume egzistuoti. Apsaugoti savo sielą „kultūriniuose karuose“ ir apginti savo kūną karinėmis priemonėmis – tai vienintelė mūsų ir Europos atgimimo galimybė. Į Vakarų institucijas kartu su lenkais ir baltais įtraukus 40 mln. ukrainiečių, jėgų pusiausvyra pasikeistų konservatyvesnės ir nacionalistiškesnės Europos link. Ačiū visiems, kurie mato ir skleidžia tiesą. Bet mes neatleisime tiems, kurie dėl iliuzijų apie Rusiją išdavė kitus europiečius!
Šlovė Ukrainai!