Nuo šiandien pradedamas taikyti vadinamasis galimybių pasas vaikams nuo 12 metų. Šiuo klausimu atlikta visuomenės nuomonės apklausa aiškai rodo, kad didžioji visuomenės dalis tokiam sprendimui nepritaria. Galimybių paso vaikams įvedimui nepritaria arba juo abejoja aiški dauguma gyventojų – 81,2 proc.: beveik du trečdaliai (63,4 proc.) tam nepritaria, dar mažiau nei penktadalis neturi nuomonės (17,8 proc.). Pritariančiųjų galimybių pasui vaikams nuo 12 m. yra aiški mažuma – 18,8 proc.
Skaičiai įspūdingi. Akivaizdu, kad GP nuo 12 metų yra netikusi pandemijos valdymo priemonė.
Atliekant visomenės nuomonės apklausą nesiaiškinami respondentų motyvai, t.y. kodėl jie palaiko viena ar kitą nuomonę. Jų gali būti įvairių. Tyrimą komentavusi dr. Ž.Advilonienė atkreipia dėmesį, jog galimybių paso vaikams taikymui dažniausiai nepritaria, tikėtina, panašaus amžiaus vaikus auginantys tėvai, globėjai, įtėviai, seneliai – asmenys nuo 30 iki 59 metų.
Kalbant paprastai, tėvų nuomonės apie tai, ar jų vaikams reikalingas GP, valdžia paprasčiausiai neklausė. Kalbant sofistikuotai, priimant šį sprendimą nebuvo užtikrintas visuomenės dalyvavimo principas.
JTO Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komitetas savo Bendrąjame komentare nr. 14 (2000) yra įvardinęs, jog teisė į sveikatą yra inkliuzinė teisė, apimanti ne tik savalaikę ir tinkamą sveikatos priežiūrą, bet ir gyventojų dalyvavimą priimant visus su sveikata susijusius sprendimus. Pandemijos valdymo kontekste ši dalyvavimo teisė yra sistemiškai ignoruojama. Vyriausybės politikai pateisinti pasikviestų ekspertų-influencerių dalyvavimas toli gražu nėra tapatus visuomenės dalyvavimui.
Dar daugiau, priimant sprendimą buvo ignoruoti du su vaiko teisių apsauga susiję principai. Apie tai jau rašiau anksčiau, bet pakartosiu.
Pirma, pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnį, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, yra privalu įvertinti, ar ketinamas priimti sprendimas atitinka vaiko interesus. Tokia pati nuostata yra įrašyta ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tačiau prieš priimant sprendimą įvesti GP nuo 12 metų, klausimas apie tai, ar tai atitinka vaiko interesus, nebuvo keliamas, vaiko interesai nebuvo vertinami.
Antra, visuomenei akivaizdu, jog GP yra ne tiek COVID-19 infekcijos kontrolės, kiek netiesioginio spaudimo skiepytis priemonė. Būtent todėl apklausa rodo, jog šio metodo taikymui suaugusiųjų atvilgiu dar egzistuoja šiokia tokia pakanta, bet visai kas kita – kai eina kalba apie vaikus.
Vertinant, ar vaikų vakcinacija nuo COVID-19 atitinka geriausius vaiko interesus, reikia neišleisti iš akių Konvencijos dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Ovjedo konvencijos). Jos 6 str. 1 d. sako, jog asmeniui, kuris yra neveiksnus duoti sutikimą, intervencija gali būti atliekama tik jo ar jos tiesioginiam labui. Nesiveldamas į diskusiją apie skirtinguose įstatymuose esančią skirtingą veiksnumo sveikatos priežiūroje atsiradimo apibrėžtį (įstatymų nesuderinamumą reikėtų sutvarkyti), pastebėsiu, jog bendrąja prasme, vaikas iki 18 metų nėra laikomas veiksniu.
Reikia pabrėžti, jog ši konvencijos norma kalba ne apie kolektyvinio, bet individualaus gėrio apsaugą. Tokia konvencijos logika susijusi su tuo, jog vaikai bei kiti veiksnumo stokojantys asmenys yra pažeidžiamos grupės, kurios negali ir neturi būti aukojamos nei ant mokslo, nei ant visuomenės altoriaus, ar tai būtų daroma kolektyvinio imuniteto ar populiacijos apsaugos motyvais. Būtent todėl konvencijos 2 str. nustato žmogaus viršenybės principą, skirtą asmens autonomijos apsaugai.
Kai buvo pradėtas kelti vaikų imunoprofilaktikos ir paraleliai jam – GP vaikams nuo 12 metų įvedimo – klausimas, iš Vyriausybės komunikacijos buvo akivaizdu, jog tuo siekiama kompensuoti mažas rizikos grupių vakcinacijos apimtis siekiant efemeriško kolektyvinio imuniteto. Vėliau komunikacija keitėsi, influenceriai gelbėdami situaciją pradėjo gąsdinti vaikų susirgimo mastais, žiniasklaida pradėjo dairytis „nesėkmės istorijų”, o GP nuo 12 įvedančio vyriausybės nutarimo projekto pagrindime (lydraštyje) buvo linksniuojamas didelis tokio amžiaus vaikų sergamumas.
Tačiau tiek svarstant vaikų vakcinaciją, tiek priimant su tuo susijusį sprendimą įvesti GP nuo 12 metų, klausimas iš esmės buvo formuluojamas taip: kokia yra vaikų sirgimo CV19 rizika bendrai populiacijai vs. vaikų vakcinacijos nauda bendrai populiacijai. Kitaip tariant, ne tik kad nebuvo keliamas individualios skiepijimo naudos ir rizikos konkrečiam vaikui, bet netgi ir skiepijimo naudos ir rizikos vaikų populiacijai klausimas.
Kaip minėjau, GP yra netiesioginio spaudimo skiepytis priemonė, o su GP susijęs teisinis reguliavimas – tam įgyvendinti skirtas „minkštosios” teisės („soft law”) instrumentas, puikiai žinant ir suprantant, jog taikyti tiesioginę priemonę – privalomą vakcinaciją – draudžia tiek LT konstitucija, tiek tarptautinės sutartys, tiek nacionaliniai teisės aktai. Bet nereikia ddielio suprasti, jog GP teisinio reguliavimo sukeliamas efektas iš esmės yra tapatus efektui, kurį sukeltų privalomos vakcinacijos įvedimas. Todėl GP taikymą ir jo padarinius galima (ir būtina) nagrinėti kaip analogą privalomos vakcinacijos situacijai.
Ir čia pabrėšiu, jog tiesioginis ar netiesioginis spaudimas vakcinuotis ir tam taikomos priemonės tik kenkia atsako į CV19 (vakcinacijos) politikai ir augina nepasitkėjimą vakcinomis apskritai.
Apie tai įspėja Europos Tarybos Paralmentinės Asamblėjos Rezoliucijoje Nr 2361 (2021) Vakcinos nuo Covid-19: etiniai, teisiniai ir praktiniai aspektai, kurioje pabrėžiama, jog siekiant užtikrinti didelį vakcinos įsisavinimą yra būtina užtikrinti, „kad niekas nepatirtų politinio, socialinio ar kitokio spaudimo pasiskiepyti, jei jie to nenori (7.3.1 p.), o taip pat, kad niekas nebūtų diskriminuojamas dėl to, kad nebuvo paskiepytas, tiek dėl galimo pavojaus sveikatai, tiek dėl nenoro skiepytis (7.3.1 p.)”
Šiame konteste, kalbant apie vaikus, atkreiptinas dėmesys į tai, jog 2021 m. balandžio 13 d. PSO dokumente „COVID-19 ir privaloma vakcinacija: etiniai sumetimai ir įspėjimai” įspėjama, jog buvimas pasikiepijusiu nuo CV19, kaip sąlyga lankyti mokyklą ir ar įgyti kitas teises nėra pateisinamas vakcinų, leidžiamų naudoti neatidėliotinais atvejais, atveju.
Dokumente rašoma, jog politikos formuotojai turi labai gerai apsvarstyti, ar tai, kas siūloma kaip sąlyga norint lankyti mokyklą ar gauti kitas teises yra būtina ir proporcinga priemonė visuomenės sveikatos tikslams pasiekti ir kiek tai gali pakenkti visuomenės pasitikėjimui valdžia.
Taip pat ten aktriepiamas dėmesys, jog kai kuriose jurisdikcijose skiepijimas nuo virusų, sukeliančių daugybę ligų (pvz., poliomielito, tymų, kiaulytės, raudonukės), yra sąlyga norint lankyti mokyklą arba gauti valstybės teikiams privelegijas. Tačiau įprastų vaikų vakcinų įpareigojimai daugeliu atžvilgių skiriasi nuo vakcinų, leidžiamų naudoti neatidėliotinais atvejais, įskaitant palyginti ribotus ir besikeičiančius įrodymus dėl COVID-19 vakcinų veiksmingumo ir efektyvumo bei neapibrėžtumo susijusio su kolektyvinio imuniteto galimybe bei naujų SARS-CoV-2 variantų atsiradimu.