Ramūnas Aušrotas. Apie konferenciją „Teugdo šeimos laimingus vaikus“ ir tėvų teisę patiems nuspręsti, kaip lavinti savo vaikus

„Vaikas nėra Valstybės vaikas, ir laisvoje visuomenėje yra svarbu, kad tėvams būtų suteikta pakankamai didelė autonomijos laisvė nuspręsti, kaip jie įgyvendina jiems priklausančią tėvų atsakomybę.“

Baronienė Hale, JK Aukščiausiojo Teismo pirmininkė

Trečiadienį posėdžiavęs Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitetas iš esmės pritarė Švietimo įstatymo papildymui, kad Lietuvoje būtų įteisinta nauja ugdymo forma – ugdymasis namuose, nepaisant Vyriausybės išvados, kad tokios mokymosi formos įteisinimas prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Tą pačią dieną dalyvavau LR Seime organizuotoje Ugdymosi šeimoje asociacijos konferencijoje „Teugdo šeimos laimingus vaikus“, kur kalbėjau apie tai, ar iš tikrųjų ugdymas namuose prieštarauja geriausiems vaiko interesams.

Konferencijoje sakiau, jei tai būtų tiesa, tai visa eilė Europos valstybių, kurios yra ratifikavę Vaiko teisių konvenciją, negalėtų turėti ugdymosi namuose, bet jos turi. 2017 m. duomenimis, tokių valstybių buvo 19. Tad ugdymosi namuose forma automatiškai geriausiems vaiko interesams neprieštarauja.

Pagal Vaiko teisių konvenciją, valstybei ir jos institucijoms yra privaloma vadovautis prielaida, kad vienas ar kitas tėvų sprendimas daromas vaiko atžvilgiu, atitinka vaiko interesus, nebent būtų įrodyta kitaip. Valstybei, imantis veiksmų tėvų atžvilgiu (ypač atskiriant vaikus nuo tėvų), egzistuoja pareiga įrodyti, kad ji veikia vaiko interesų atžvilgiu.

Taigi, jei tėvai pasirenka vieną ar kitą ugdymo formą, kuri valstybėje yra legali, toks tėvų pasirinkimas automatiškai negali būti vertinamas kaip neatitikimas geriausių vaiko interesų.

Būtent todėl vaiko nuomonės išklausymo, kaip įstatyminės sąlygos, kad tėvai galėtų parinkti savo vaikui švietimo įstaigą ir (ar) mokymosi formą vaiko teisę į mokslą reglamentuojančiuose įstatymuose nėra.

Ši teisė kyla iš Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu), kuris dažnai vykdomosios valdžios yra pamirštamas. Jis nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir, atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti).

EŽTT praktika šios nuostatos atžvilgiu sako kelis dalykus: a) kad tai yra išimtinė tėvų teisė, b) kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu (Protokole esantis žodis „gerbti“ „reiškia daugiau negu vien tik „pripažinti“, ar „atsižvelgti“; pagal savo verbalinę konstrukciją jis nurodo ne tik susilaikymą, bet ir valstybės narės pozityvią pareigą“)

Tad jei tėvai mano, kad tokia mokymo forma yra reikalinga ir naudinga, ir visuomenėje dėl to yra sutariama, valstybė privalo sudaryti galimybę ja pasinaudoti.

Ši teisė apima tiek ugdymą žinomos religijos doktrinos, tiek ir tam tikros pažiūrų sistemos (ugdymo koncepcijos) pagrindu. Būtent jos pagrindu krikščionys turi galimybę ugdyti savo vaikus pagal krikščioniškąją doktriną, ji taip pat leidžia valstybėje egzituoti ir netradicinio ugdymo fomoms (pvz., Montesori, Valdorfo, Suzuki ar kt.). Ugdymosi šeimoje forma neturėtų būti išimtis.

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
7 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
7
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top