Laisvos visuomenės institutas
Praėjusį penktadienį Laisvės partija pateikė statistiką apie nelygiaverčius vyrų ir moterų vaidmenis šeimoje, kuria buvo siekiama pašiurpinti ir šokiruoti (bei priversti sunerimti) Lietuvos visuomenę šiuo klausimu (ČIA).
Neatskleista šios statistikos pateikimo mintis buvo apginti naująją Lygių galimybių įstatymo redakciją, kuri šiuo metu svarstoma Seime, o konkrečiai – įstatymo nuostatą, pagal kurią Lygių galimybių kontrolierius įgyja „kompetenciją“ ir asmens privataus bei šeimos gyvenimo srityse. Kitaip tariant: situacija yra bloga, todėl reikia leisti Lygių galimybių kontrolieriui „šviesti“ šeimą, nes dabartinis įstatymas to neleidžia (akivaizdus melas – žr. dabar galiojančio Lygių galimybių įstatymo 17 str. 2 d. „LGK […] vykdo prevencinę ir švietėjišką veiklą, lygių galimybių užtikrinimo sklaidą“).
Vakar „Žinių radijas“ (ČIA) šią temą nagrinėjo savo laidoje „Dienos klausimas“. Įdomu tai, kad nė vienas į laidą skambinęs klausytojas (nepriklausomai nuo pozicijos) šios statistikos praktikoje nepatvirtino. Viena yra požiūris į ką nors, o kita – reali egzistuojanti tikrovė (kuri yra įvairi).
Laidoje teko kalbėti ir man, kaip LVI atstovui. Sakiau, kad pagal LR Konstituciją, santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, kuris, be kitų dalykų, reiškia ir tai, kad vyras ir moteris patys nusistato tarpusavio santykių modelį. Laisvės partijai gerbiant Konstituciją, reikėtų leisti vyrui ir moteriai laisvai sureguliuoti tarpusavio santykius, lygiai taip pat, kaip jie leidžia juos sureguliuoti homoseksualioms poroms. Kitaip tariant, Laisvės partijai palinkėjau loginio nuoseklumo formuojant partinę poziciją prieš ateinančius rinkimus.
Bet iš arčiau pažiūrėjus į Laisvės partijos pateiktos statistikos vertininimą yra akivaizdu, kad jis yra paremtas nuostata apie patriarchalinį vyro ir moters santykio ir santuokos pobūdį, subordinacinį moters vaidmenį šeimoje. Kitaip tariant, Laisvės partijos žvilgsnis į vyro ir moters santykius yra ideologinis. Kitaip negu LR Konstitucijos, kuri (ačiū Dievui) yra aukščiau ideologijos ir kurią pastaruoju metu ir bandoma įvairiais lygmenimis ideologizuoti.
G. K. Čestertonas yra pastebėjęs, kad „ypatingas šio modernaus pasaulio bruožas yra ne tai, kad jis skeptiškas, bet kad jis yra dogmatiškas ir pats apie tai nežino“. Jo mintis buvo ta, kad šiuolaikinis žmogus dažnai pamiršta, jog tai, kuo jis tiki, nebūtinai yra duotybė. „Todėl, jis sako, visada egzistuos nesąmonigos dogmos, o nesąmoninga dogma yra ne kas kita kaip neteisingos išankstinės nuomonės apibrėžimas“.