Veidaknygė
Skaitant XX a. pradžios antkapius, suvoki, kaip sunkiai realybėje šaknijosi lietuviška tapatybė sukūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Štai Kauno prieigose esantys Babtai. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje – senos, XIX a. siekiančios kapinės. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios antkapiuose – sulenkintos pavardės užrašytos lenkiška abėcėle (pvz. Tomkiewicz).
Po nepriklausomybės paskelbimo vaizdas beveik nesikeičia. Tik XX a. III deš. atsiranda vienas kitas lietuviška abėcėle užrašytas ankapis. Kalba keičiasi, religinė tradicija išlieka. Ten kur buvo rašoma „Prosze o Pozdrowienie Anielskie” atsiranda „Prašom sukalbėti Sveika Marija”.
Atrodo, kad lūžis įvyksta ketvirtame dešimtmetyje (specialistai pataisys). Ant senesių antkapių buvę lenkiški įrašai ištrinami ir įrašomi lietuviški arba užkalamos lentelės su lietuvišku užrašu.
Aiškiausiai kalbinę transformaciją liudija du antkapiniai paminklai. Viename įrašas apie 1927 m. mirusią moterį, kuriai sūnus pastatė paminklą tik 1940 m. Matyt, sūnus prakuto ir išgalėjo pastatyti. Įrašas lietuviškas, tačiau moters vardas – Juozepa, liudija šeimoje buvus lenkišką (nuo lenkiško Juzefa), o ne lietuvišką vardo Juozapa vartoseną.
Kitame kape guli dvi kartos, ir du antkapiniai paminklai. Tėvų įrašas lenkiškas, o jau jų vaikai palaidoti su lietuvišku antkapiu. Kalbinė transformacija įvykusi.
Panašią istoriją pasakoja ir tame pačiame areale esančių Lapių bažnyčios šventoriuje esantys antkapiai.
Jei Vilniaus krašto nebūtų okupavęs Pilsudskis, ir jei Vilnijoje nebūtų įdiegtas lenkiškas kalbinis ugdymas pradžios mokyklos grandyje – dabar ten matytume visai kitą vaizdą. Dėl politinių priežasčių lietuviškos tapatybės įsišaknijimas Vilnijoje neįvyko.
Dabar turime tai, ką turime.