NVO oligarchija. Kitaip negaliu pavadinti to, kas šiandien įvyko Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete svarstant naują Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą.
Jame yra numatyta, kad juridinis asmuo, norintis gauti nevyriausybinės organizacijos statusą, turi:
a) pateikti duomenis apie savo dalyvius (narius, dalininkus ir pan.);
b) turi atitikti mokesčių administravimo įstatyme nustatytus minimalius patikimo mokesčių mokėtojo kriterijus;
c) plius Valstybė per savo įgaliotos institucijos parengtą klasifikatorių dar gali nustatyti papildomus kriterijus, pagal kuriuos nustato ar asmuo gali būti laikomas nevyriausybine organizacija ar ne.
Šitam pasiūlymui džiaugsmingai pritarė posėdyje dalyvavusių NVO atstovai. Tai praktiškai reiškia, kad dalis dabar egzistuojančių organizacijų praras, o naujos organizacijos negalės įgyti NVO statuso, nes neatitiks šių kriterijų. O tai reiškia, kad jos negalės dalyvauti valstybės ir savivaldybių skelbiamuose konkursuose, skirtuose finansuoti NVO vykdomai veiklai.
Šių NVO atstovai motyvavo, kad tai yra reikalinga nes:
a) yra daug neveiksnių NVO, kurios nesugeba pateikti metinės finasninės atraskaitos ir neatlieka kitų įsipareigojimų pagal įstatymus – taip jos bus eliminuotos;
b) bus daugiau skaidrumo, nes yra NVO, kurios realiai nėra NVO, tik prisidengia jos statusu – taip jos bus eliminuotos
c) pagaliau bus žinoma, kiek NVO yra Lietuvoje, nes dabar niekas negali to pasakyti.
Iš tiesų buvo sumaišyti du dalykai: teisės į NVO statusą įgijimas su NVO teisės į valstybės (savivaldybių) finansavimą įgijimu.
NVO statuso įgijimas nėra ir neturi būti susijęs su gebėjimu vykdyti veiklą ar įvykdyti tam tikrus įsipareigojimus. Ši teisė kyla iš LR Konstitucijoje esančios piliečių asociacijos laisvės („Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams“).
O dabar pagal siūlomą teisinį reglamentavimą egzistuos VIP’inės NVO, kurios oficialiai bus laikomos NVO ir galės gauti valstybinį finansavimą, ir de facto NVO, kurios dėl neišmanymo ar žmogiškųjų bei materialinių resursų stokos negalės įvykdyti įstatymo reikalaujamų sąlygų, kad būtų laikomos NVO (ir aišku, negalės dalyvauti konkursuose).
Finansavimo dalyką buvo galima sureguliuoti kitomis priemonėmis: pvz., įsteigiant savanorišką NVO registrą, į kurį savanoriškai registruotųsi NVO, norinčios gauti finansavimą, ir pateiktų tam reikalingą informaciją. Arba net paprasčiau: konkurso projektinei veiklai reikalavimuose nustatant jau mano minėtus reikalavimus (informacija apie dalininkus, mokumą ir pan.)
Be to, organizacija gali norėti būti NVO ne tik todėl, kad gautų finansavimą, bet ir dėl kitų priežasčių: pvz., kad galėtų atstovauti tam tikros visuomenės grupės interesams viešojoje erdvėje.
Negana to, yra tokių organizacijų, kurios veikia kaip NVO, bet pagal savo prigimtį įstatyme reikalaujamų sąlygų įvykdyti negali. Tokios yra religinių bendruomenių ir bendrijų organizacijos. Pvz., parapija paprasčiausiai negali sudaryti savo narių (tikinčiųjų sąrašo), kaip ir Bažnyčios įsteigtos viešos organizacijos nenumato tokio dalininkų statuso, koks yra pagal civilinius įstatymus. Jos veikia pagal religinių bendruomenių kanonus, kurios numato skirtingus nuo pasaulietinių organizacijų įsisteigimo ir narystės principus.
Pagal siūlomą teisinį reguliavimą, tokia Bažnyčios institucija, kaip Lietuvos Caritas – didžiausia Bažnyčios organizacija, teikianti Lietuvos valstybėje viešąsias paslaugas – negalės būti pripažinta NVO, nes negalės pateikti nei dalyvių sąrašo, nei įvykdyti kitų įstatyme numatytų įsipareigojimų. Jau dabar socialinėje veikloje dalyvaujančios Bažnyčios organizacijos susilaukia abejonių dėl savo galimumo dalyvauti finansavimo projektuose („Ar jūs NVO?“), o su siūlomu reguliavimu tokiam dalyvavimui bus padėtas kryžius.
Nuotraukoje: Kauno Prisikėlimo parapijos Caritas valgykla. Juridinis statusas – tradicinė religinė bendruomenė ir bendrija.