Ramūnas Aušrotas. Apie teisės viršenybės ir prenatalinės gyvybės apsaugos principų suderinamumą

Kažkaip klausimas kilo. Dovilė Šakalienė ir Co rėkauja, kad Lenkijoje buvo pažeistas teisės viršenybės principas, kai Konstitucinis Tribunolas priėmė sprendimą dėl Šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymo prieštaravimo Konstitucijai ta apimtimi, kuria jis leidžia eugeninę praktiką nėštumo nutraukimo atveju.

Pasigavo tai ir kiti Seimo nariai, ir žiniasklaida. Bet, kertu lažybų, jei jų paklausčiau, kas ta teisės viršenybė yr, vargu bau ar daug atsirastų Seimo narių, kurie sugebėtų paaiškinti. O apie žurnalistus jau nešneku.

Taigi pavarčiau Lietuvos Konstitucinio Teismo doktriną ir pasižiūrėjau, kada ir kokiame kontekste jis kalbėjo apie teisės viršenybę.

LR KT kalba apie teisės viršenybę teismų funkcijos kontekste. Pagal LR Konstituciją, teismų funkcija – vykdyti teisingumą (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

Vykdydami teisingumą, teismai privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti TEISĖS VIRŠENYBĘ, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent TEISMO TEISINGO SPRENDIMO PRIĖMIMAS; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), KURIE SAVO TURINIU YRA NETEISINGI. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja ir tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytų procesinių bei kitų reikalavimų ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga TEISINGAI IR OBJEKTYVIAI IŠNAGRINĖTI BYLAS, PRIIMTI PAGRĮSTUS IR MOTYVUOTUS SPRENDIMUS (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, KAD BŪTŲ NELEIDŽIAMA TEISMUI, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, PRIIMTI TEISINGĄ SPRENDIMĄ BYLOJE ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).

Jei jau iki čia paskaitėte, tai iš viso to, kas pasakyta, peršasi dvi mintys:

pirma, kad Lenkijoje vykdoma institucinė Teismų reforma niekaip nėra susijusi su teisės viršenybės principo užtikrinimo pažeidimu. Negirdėjau, kad kokiam Lenkijos teismui būtų kliudoma užtikrinti teisės viršenybę, priimti sprendimą ar priimtą sprendimą atšaukti.

antra, vienintelis bandymas paneigti teisės viršenybę yra ne kas kita kaip „Moterų streiko“ („Strajk kobiet“) ofenzyva, nes būtent šio streiko organizatoriai nenorėjo leisti Konstituciniam Tribunolui vykdyti teisingumo ir užtikinti teisės viršenybę (spėju, kad teisės viršenybė samprata LT nesiskiria nuo PL), bandė jėga priversti jį atsiimti sprendimą. Tokie, o ne kitokie veiksmai yra teisės viršenybės varžymas.

Be to, kiek man teko susipažinti, Lenkijos Konstitucinis Tribunolas kaip tik užtikrino teisės viršenybę, nes priėmė „ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, […] tokį „teismo sprendimą […], KURIS SAVO TURINIU YRA TEISINGAS.

Pirmiausia, jis pripažino Šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatymą prieštaraujantį Lenkijos Konstitucijai ne absoliučiai, bet tik ta apimtimi, kiek ji legalizuoja neteisėtą eugeninę praktiką negimusio vaiko atžvilgiu ir nesuteikia jam žmogaus orumą atitinkančios apsaugos ir pagarbos („legalizują praktyki eugeniczne w stosunku do dziecka jeszcze nieurodzonego, odmawiając mu tym samym poszanowania i ochrony godności człowieka“). Tribunolo nuomone, įstatymas negali padaryti negimusio asmens apsaugos priklausomos nuo jo sveikatos būklės ir jį tokiu būdu diskriminuoti („uzależniają ochronę prawa do życia dziecka jeszcze nieurodzonego od jego stanu zdrowia, co stanowi zakazaną bezpośrednią dyskryminację“) ir leisti nutraukti nėštumą be pakankamo kito gėrio apsaugos pagrindimo („przerywanie ciąży bez dostatecznego usprawiedliwienia koniecznością ochrony innej wartości“).

Antra, reikia turėti omenyje, kad Lenkijos teisinėje sistemoje, skirtingai nuo lietuviškosios, egzistuoja prenatalinės gyvybės apsaugos principas, įrašytas minėtame 1993 m. Šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatyme. Jis atsirado ten ne atsitiktinai, bet siekiant subalansuoti teisinę sistemą, kad moterų teisių apsauga nebūtų vykdoma negimusios gyvybės sąskaita. Yra pabrėžiama, kad jis išreiškė visuomenės konsensusą šiuo klausimu, kad reikia saugoti ir moters, ir negimusio vaiko teises. Toks Konstitucinio Tribunolo sprendimas atitinka tiek Lenkijos šeimos planavimo, žmogaus gyvybės apsaugos ir nėštumo nutraukimo sąlygų įstatyme numatytą prenatalinės gyvybės apsaugos principą, o taip pat bendruosius teisinius protingumo, teisingumo ir proporcingumo reikalavimus. Teisė reikalauja, kad būtų užtikrinti ne vienos, bet visų pusių interesai.

Lietuvos teisėje prenatalinės gyvybės apsaugos principo neturime. Apskritai neturime teisės nuostatų, kurios suteiktų deramą apsaugą asmeniui iki gimimo. Jei Lietuvoje bus priimtas reprodukcinės sveikatos įstatymas (o tai ketina daryti valdančiosios koalicijos atstovai), tai labai tikėtina, kad nesant šio principo, turėsime vieną iš radikaliausių abortų įstatymų Europoje.