laisvavisuomene.lt
Kartą mano gimtojo miestelio kaimynas prisipažino, kad buvo komunistų partijos narys. Paklaustas, kodėl, atsakė, kad, kaip visi, dėl pragmatinių priežasčių. Nejaugi nebuvo idealistų? „Rajono skyriuje buvo vienas toks. Jis visus mitingus organizavo. Bet žinok, niekas jo nemėgo.“
Kažkaip p. Aušros politinė veikla Europos Parlamente man primena tą rajono partinį idealistą. Palaikymas EP rezoliucijos prieš Lenkiją dėl jos taikomų baudžiamosios justicijos priemonių ideologizuoto seksualinio švietimo atžvilgiu, vėliau – kitos, smerkiančios dalies Lenkijos savivaldos institucijų demokratiniu būdu priimtas šeimos teisių chartijas, numatančias šeimos institucijos apsaugą nuo LGBT ideologijos sklaidos viešojoje erdvėje (pastarojoje melagingai kaltinant cenzūra buvo puolama ir Lietuva). Galiausiai straipsnis, bandantis išplauti Stambulo konvenciją pasinaudojant Bažnyčios autoritetu ir jos mokymu, neva pasiremiant argumentais iš jos tekstų.
Akivaizdu, kad į Europos Parlamentą patekusi p. Aušra užsikrėtė Europos koridoriuose vaikštančia genderistinės ideologijos bacila – paderme, kurią gali išvaryti tik „pasninkas ir malda“. Deja, to nenusimato. Sprendžianti iš jos kreipimosi į Lietuvos vyskupų konferenciją ir kovo 7 d. organizuojamos konferencijos (nemokama reklama), atrodo, kad p. Aušra savo noru renkasi Ivano Susanino rolę tam, kad sėkmingai nuvestų į pelkes abejojančią ar nepakankamai gerai informuotą katalikiškos visuomenės dalį.
Savo straipsnyje p. Aušra teigia, kad Stambulo konvencijos kritikai neaptaria jos tikslų, neskaito jos teksto ir siekia transseksualių asmenų diskriminacijos. Ką gi, pasižiūrim.
Apie tikslus
Iš Stambulo konvencijos sudarymo aplinkybių ir tai protokoluojančių posėdžių metraščių matyti, kad konvencijos tekstas skynėsi kelią nelengvai. Kodėl? Dėl seksistinio savo pobūdžio. Kaip kitaip galima pavadinti teisės akto koncepciją, paremtą požiūriu, kad vyrai smurtauja prieš moteris dėl to, kad jos yra moterys? Kaip visai neseniai teigė kita konvencijos apologetė, vyras smurtauja dėl lyties, t. y. todėl, kad prieš save mato moterį – diskriminacijos objektą. Kitaip tariant, tokia jo prigimtis ir kitaip jis negali.
Konvencijos aiškinamasis memorandumas prideda, kad tokį „polinkį“ diskriminuoti lėmė privilegijuota vyro padėtis visuomenėje, kuri leido jam turėti didesnę galią. Galios argumentas aiškinant smurto prieš moteris priežastis yra labai masinantis. Bet ką jis iš tiesų reiškia? Paimkime pavyzdį. Kas yra stipresnis: keletą valandų be paliovos verkiantis kūdikis ar dvidešimtmetė motina, veltui bandanti jį nuraminti, nes kuo labiau ji stengiasi jį nuraminti, tuo labiau jis verkia? Kaip pažiūrėsi.
Akademinėje literatūroje apie galią kalbama struktūriniame ir tarpusavio sąveikos kontekste. Struktūriniu požiūriu, ji gali reikšti fizinę jėgą, protavimo galią, emocinį stiprumą, taip pat nevienodą teisinės ir socialinės motinos ir vaiko padėties tvirtumą. Šios įvairios „galios“ atmainos iš esmės liudija apie didesnius motinos sugebėjimus, nulemtus jos subrendimo ir psichosocialinio išsivystymo, dėl kurių, naudojant konvencijos žodyną, ji turi „privilegijuotą“ padėtį kūdikio atžvilgiu (bet ką iš tiesų ši privilegijuota padėtis reiškia? Ogi tai, kad priešingai nei kūdikis, ji gali įveikti šį ydingą įvykių ratą, į kurį pateko. Motina gali išeiti iš šios padėties ir ieškoti pagalbos už jos ribų. Ji sugeba prisiimti atsakomybę už įvykius, o kūdikis nesugeba. Todėl klinikinėje praktikoje struktūriniame lygmenyje dažnai emocionali galios sąvoka yra keičiama tikslesne ir specifiškesne atsakomybės sąvoka).
Tačiau tarpusavio sąveikos požiūriu supaprastinta galios sąvoka neturi prasmės. Ir kūdikis, ir motina yra vienodi šios sąveikos dalyviai. Motina gali pasijusti bejėgė kaip kūdikis, negalėdama jo nuraminti, jaustis vis nelaimingesnė ir netekti vilties. Esant abipusiam ryšiui „galios“ sąvoka neturi prasmės.
Kalbant apie smurtą, klinicistai jums gali papasakoti apie vyrus, kurie sakėsi iš visų jėgų bandę liautis seksualiai išnaudoję savo vaikus, bet išsivystęs žalingų įpročių sindromas neleido to padaryti. Struktūriniu lygmeniu visa atsakomybė už seksualinį išnaudojimą teko jiems be jokių išlygų. Tarpusavio sąveikos požiūriu, jie buvo tokie pat bejėgiai, kaip ir jų aukos (Konvencijos preambulėje teigiama, kad struktūriškai smurtas prieš moterį yra smurtas dėl lyties).
Žvelgiant į žmonių santykius izoliuotai, redukuojant smurto prieš moterį priežasčių aibę iki vienos socialine padėtimi grindžiamos priežasties, grindžiant ją lyginamąja vyrų ir moterų smurto statistika (kai tarpusavyje turėtų būti lyginami ne absoliutūs smurtaujančių vyrų ir moterų skaičiai, bet smurtaujančių ir nesmurtaujančių vyrų skaičiai populiacijoje), siūlant sprendinius, kurie ne tik kad neatsižvelgia į žmonių santykių daugiaplaniškumą ir sudėtingumą, bet gilina smurto reiškinį (statistika rodo, kad gausėja paauglių smurtas prieš motinas ir smurto recidyvo, t. y. kad vien baudžiamąja justicija paremtos kovos su smurtu priemonės yra netinkamos), ir gimsta ideologinis instrumentas.
Natūralu, kad toks požiūris Stambule, kur vyko konferencija, nesusilaukė daugumos delegatų pritarimo. Ačiū Dievui, yra ir blaiviai mąstančių moterų. Tada teko parduoti save. Ir štai taip tie keli procentai, kurių reikėjo, kad Stambulo konvencijos tekstas konferencijoje būtų priimtas, buvo gauti iš LGBTQ ideologijai dirbančių delegatų. Taip be pagrindinio konvencijos tikslo, kovos su smurtu prieš moterį, atsirado ir gretutiniai – LGBTQ darbotvarkės klausimai, iš kurių, kaip dabar akivaizdu, aktualiausiu yra transseksualų tapatybės pareikštine tvarka įteisinimo klausimas.
Ir štai likimo ironija. Konvencija, kuri šiaip būtų nepastebimai praėjusi Rytų Europoje, čia ėmė ir pakibo dėl tų kelių procentų ir jiems suteiktų pažadų. Bet pažadai lieka pažadais, juos reikia sukandus dantis vykdyti.
Apie sąvokas
P. Aušra pergyvena, kad konvencijos kritikai neskaito dokumento teksto. Anaiptol. Skaito. Ir dar labai atidžiai. Ir paaiškinsiu, kodėl. Įvairių sąvokų rasime ir grožinėje literatūroje, ir publicistikoje, ir akademiniuose straipsniuose. Bet grožinėje literatūroje esanti sąvoka neturi tau privalomos galios, tu gali jos turinį priimti ar nepriimti, sutikti ar nesutikti. Bet teisėje yra kitaip. Teisė todėl ir yra teisė, kad jos pagrindu gali reikalauti, kartais ir beprotiškų dalykų (juk būtent teisės (įstatymo) pagrindu naciai ir galėjo reikalauti, kad žydai kraustytųsi į getus). Todėl šiuolaikiniai karai ir vyksta ne kur kitur, bet posėdžių ir konferencijų salėse. Ten, kur manipuliuojama sąvokomis.
Žodis gender dėl savo daugiaprasmiškumo tam yra labai patogus įrankis. Jis gali apimti tiek lytį, tiek lyties raišką, tiek socialinę lyties tapatybę. Tiesa, teisėje jis atsirado dėl kultūrinių priežasčių. Anglakalbėje literatūroje žodis gender yra vartojamas kaip pakaitalas žodžiui sex. Dėl labai paprastos priežasties – kalbos kultūros. Anglų kalboje žodis lytis (sex) skamba kur kas tiesmukiau, negu lietuvių kalboje, kurioje ji turi platesnę reikšmę (pvz., lytis kaip forma, pavidalas). Todėl ir p. Aušros minimame bažnyčios dokumente yra naudojamas jis, o ne sex. Bet štai kuria prasme – lyties, lyties raiškos ar lyties tapatybės – p. Aušra protingai nutyli.
Todėl visai ne atsitiktinumas, kad konvencijoje, vietoj to, kad būtų parašyta labai paprastai: „smurtas prieš moterį“ („violence against women“), buvo parašyta „smurtas prieš lytį“ („violence against gender“). Ir ten, kur būtų buvę galima rašyti „moterų ir vyrų lygybė“ („equality of man and woman“), yra rašoma „lyčių lygybė“ („gender equality“). Netikintiems siūlau tokį testą: pabandykite pasiūlyti kokioje konferencijoje moterų apsaugos klausimais vietoj „gender equality“ parašyti „gender equality between man and women“ ir pamatysite, kaip gausite į kailį.
Būtent dėl sąvokos gender daugiaprasmiškumo p. Aušros cituojamame Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute naudojama gender sąvoka 7 straipsnio 3 dalyje yra tikslinama taip: „Šiame Statute sąvoka „lytis“ vartojama kalbant apie abi visuomenės lytis, vyrus ir moteris. Sąvoka „lytis“ jokios kitos reikšmės, išskyrus minėtąją, neturi“.
Dėl socialinės lyties
Socialinės lyties definiciją, kurią pateikia p. Aušra, yra ne kas kita, kaip socialinė lyties raiška (gender expresion). Net mokinukui aišku, kad skirtingose kultūrose ir tradicijose skirtingu laiku egzistavo skirtingi kultūriniai vyro ir moters raiškos būdai. Tačiau, deja, visur vaikus gimdydavo tik moterys. Taigi vienos sąvokos lingvistinės formos (socialinė lytis) sukergimas su kitos sąvokos (lyties raiška) turiniu yra arba autorės žioplumas, arba gudri manipuliacija. Spręsti palieku jums.
P. Aušra cituoja viename transseksualų portale pateikiamą statistiką. Taip, tikrai objektyvus, beveik mokslinis ir nesuinteresuotas šaltinis, kuris teigia, kad „su vienaip ar kitaip fiziologiškai ar genetiškai neapibrėžta lytimi gimsta nuo 1 iš 2 000 iki 1 iš 1 500 vaikų“. Tai, kad kai kurie vaikai gimsta su fiziologinio vystymosi sutrikimais, yra faktas. Bet ką reiškia „genetiškai neapibrėžta lytis“? Tai, kad toks vaikas neturi dvidešimt trečios, lytį lemiančios, chromosomos? O gal šaltinis iš tiesų kalba visai apie ką kita, t. y. tuos, kurie turėdami fiziologiškai išsivysčiusius lyties požymius, kenčia nuo psichinio sutrikimo, kuris tarptautinėje ligų klasifikacijoje vadinamas sumišimu dėl lyties (gender disphoria)?
Beje, mokslinėje literatūroje neteko aptikti tyrimų, kurie būtų nustatę, kiek vaikų gimsta su lyties tapatybės problema. Tai neįmanoma, nes lytinis tapatumas (savęs kaip vyro arba moters suvokimas) formuojasi trijų metų (paprastai pasakant, kai vaikas geba atpažinti save veidrodyje). Statistika kalba tik apie suaugusius asmenis, t. y. tuos, kurie arba dėl lytinės raidos sutrikimo, arba dėl psichosocialinių faktorių įtakos, save laiko translyčiais – mokslinių tyrimų duomenimis tokių populiacijoje yra 0,3 proc.
Tokie mokslo požiūriu neetiškai pateikiami statistiniai duomenys turi vieną tikslą – klaidinti visuomenę, siekiant ją pozityviai įjautrinti siekiamo politinio tikslo atžvilgiu. Tai dirbtinai kuriamos progresijos pradžia.
Pakanka prisiminti kitą panašią pastarųjų penkiolikos metų statistinę progresiją: pradžioje buvo sakoma, kad homoseksualių asmenų visuomenėje yra iki trijų procentų. Tada – nuo trijų iki penkių. O tada – kad penki procentai ir daugiau. Galiausiai pasirodo, kad jau kas dešimtas visuomenėje yra homoseksualus. O jei tikėtume Netflixu – tai ir kas antras. Bet ten – kaltos LGBTQ peršamos kvotos. O tikrovėje? Tenka pripažinti, kad socialiniuose moksluose dauginimasis vyksta beveik antgamtiniu būdu.
Apie transseksualius asmenis
Būtent juos, pasak p. Aušros, ir reikia apsaugoti. Neneigiu. Neleisti iš jų tyčiotis, jų nesmerkti ir jiems padėti pakeisti lytį išties yra gailestingumo darbas. Bet štai statistika rodo, kad lytį labiau siekia keisti ne jie, o visai kiti asmenys. Pripažinimo siekia ne jie, o tie, kurie mano, kad lytis yra ne kas kita, kaip subjektyvus vidinis įsitikinimas apie tai, kas aš esu, ir kaip dabar jaučiuosi. Įsitikinimo, kuris gali keistis kaip vėtrungė, o kaštus, būkite malonūs, padenkite man iš biudžeto lėšų.
Būtent pastarieji, pasinaudodami maža populiacija, bet tikrai ne mažas kančias išgyvenančių žmonių bėda, bando primesti visuomenei pareikštinę lyties tapatybės registravimo tvarką, kurioje vyro ir moters lytys tėra tik pradinis orientyras – gairės visai aibei galimų variacijų, nesusijusių nei su jokiais medicinos įrodymais grįstais duomenimis, o ką jau kalbėti apie sveiką protą.
Kad geriau suprastumėte šios strategijos logiką, reikėtų ją palyginti su eutanazijos legalizavimo logika. Pradžioje mums buvo sakoma: „tik beviltiškiems ligoniams, tik patiriantiems nepakeliamą kančią, ir tik jų sutikimu“. Pirmiausiai neliko „tik beviltiškiems“, vėliau – „nepakeliamą kančią patiriantiems“ (o ir pati kančios samprata išsiplovė), galiausiai – net ir jų pačių ar artimųjų sutikimo. A nupuolė, B nukrito, kas liko? Tai yra vadinamasis sniego gniūžtės („slippery slope“) efektas, kai atidarius mažas duris galiausiai yra išlaužiami visi vartai.
Todėl svarbu atskirti transgenderizmo ideologiją, kuri sako kad KIEKVIENAS žmogus turi SAVO lyties tapatybę, kuri yra skirtinga nuo jo biologinės lyties ir taip steigia visuomenėje lyčių daugį, ir transseksualumą – psichinį lyties tapatumo sutrikimą, kai asmenys yra įsitikinę, kad lyties požymiai neatitinka jų lyties, stengiasi jų atsikratyti ir įgauti PRIEŠINGOS lyties požymius. Lyties keitimas asmenims, kurie turi sumišimo dėl lyties problemą, šiai ideologijai tampa „Trojos arkliu“, leidžiančiu išeiti iš dvipolio (vyro–moters) lyčių modelio į daugiapolį.
Apie tokius ketinimus byloja faktai. Teisingumo ministerija prieš porą metų jau buvo paruošusi santykinai nuosaikų lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektą , kuriame lyties keitimas buvo numatytas asmenims, kurie a) yra pilnamečiai, b) nėra sudarę santuokos, c) nėra šia teise anksčiau pasinaudoję, d) turi mediko diagnozuotą sutrikimą – lyties disforiją. Užregistruotam projektui buvo gauti Tarptautinės organizacijos „Trasgender Europe“ komentarai ir pasiūlymai, kurių bendrą toną galima apibūdinti taip: „Mums to negana.“
Kad to negana ir niekada nebus gana byloja ir interneto portaluose besipuikuojančios teisėkūros „tobulinimo“ rekomendacijos , apimančios tiek amžiaus, tiek ligos, tiek socialinio statuso ir apskritai bet kokių kriterijų lyties keitimui panaikinimą bei – spekuliatyviai suvokiamų vaiko teisių apsaugos vardan – lyties slopinimą brandos hormoniniais preparatais ir lyties chirurginį keitimą jau nepilnamečiams, nepaisant jų tėvų valios ir net žinios. Kad tik jie gyventų ilgai ir laimingai, o binarinė lyties struktūra liktų kaip slogutis, kuris yra praeityje. Taip išmanių socialinių mokslų dėka bus išsivaduota iš biologinio determinizmo. Nes tai yra neteisinga: būti verčiamam gyventi pagal lytį. Lygiai taip pat, kaip neteisinga dirbti fabrike, o nebūti jo savininku.
Apie bažnyčios mokymą
Į jį autorė taip apeliuoja. Cituodama universalias jo frazes, apimančias aibę situacijų ir tikrai nerašytas tam, kad pateisintų lyties keitimą pagal norą, autorė pamiršta pačią svarbiausią aptariamu atveju bažnyčios tradicijos dokumentą – Katalikų Bažnyčios katekizmą. Jo 2333 punktas aiškiau negu aiškiai sako: „Kiekvienas žmogus – ar jis būtų vyras, ar moteris, – turi pripažinti savo seksualinį tapatumą ir su juo sutikti.“ Taigi, kalbant apie asmenis, kurie kenčia dėl lyties disforijos, tikras krikščioniškas gailestingumas būtų jiems padėti priimti savo tapatumą, o ne vilioti transhumanistinės ideologijos pažadais.