Pirma, atskiriam, kas ciesoriaus, – ciesoriui, kas Dievo Dievui.
Popiežius kalba apie valstybę, ne apie Bažnyčią. T. y. apie homoseksualių asmenų teisinę padėtį valstybėje, bet ne apie homoseksualių asmenų ir homoseksualių santykių vertinimą Bažnyčioje. Jis yra fiksuotas KBK 2357 straipsnyje. Iš jo kyla etinis imperatyvas visiems Katalikų Bažnyčios nariams, tiek heteroseksualiems asmenims homoseksualių asmenų atvilgiu, tiek homoseksualiems asmenims jų veiksmų atžvilgiu.
Kalbėdamas apie valstybės reikalus popiežius sako, kad „Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai. Niekas neturi būti dėl to iš šeimos išvytas ar padarytas nelaimingas. („Le persone omosessuali hanno il diritto di essere in una famiglia. Sono figli di Dio. Nessuno dovrebbe essere estromesso o reso infelice per questo“).
Man akivaizdu, kad popiežius čia kalba ne apie homoseksualių asmenų teisę į šeimą, bet apie visuomenę kaip šeimą, iš kurios negalima išvyti jokių asmenų dėl jokių pagrindų. Ir tai atitinka jo ne kartą išsakytą požiūrį įtraukti į visuomenę tuos, kurie yra jos paribyje.
Toliau popiežius sako: „Todėl yra reikalinga sukurti bendro gyvenimo civilinį institutą („legge di convivenza civile“), tokiu būdu jie bus teisiškai apsaugoti („In questo modo sono coperti legalmente“).
Kas tai būtų? Partnerystė?
Reikia žiūrėti į konkretaus pasiūlymo turinį ir jo vietą konkrečioje teisės sistemoje. Kai popiežius buvo Buenos Airių arkivyskupas, Argentinoje buvo bandoma įteisinti homoseksualų santuokas. Natūralu, kad esant būtinybei rinktis tarp dviejų variantų, jis pasisakė už alternatyvą, kuri nesuteiktų tokio paties teisinio statuso, kurį suteikia santuoka, t.y. už homoseksualias partnerystes. Tačiau ES teisė, prilyginanti partnerystę santuokai, diktuoja kitokių sprendimų paiešką.
Tokį sprendimą jau keli metai siūlo LVI („Bendro gyvenimo susitarimo projekto tikslas yra teisiškai sureguliuoti ir išspręsti santuokos nesudariusių kartu gyvenančių asmenų (nesigilinant į jų privačių santykių pobūdį) praktines problemas (finansų, paveldėjimo ir kt.), neprilyginant jų santuokinei vyro ir moters šeimai.“)
Tačiau, būdamas ištikimas Bažnyčios mokymui, katalikas negali pasisakyti už partnerystę, kuri yra prilyginama santuokai, jis negali propaguoti homoseksualios partnerystės kaip teisėto homoseksualių santykių tenkinimo būdo, lygiai taip pat negali naudotis partneryste tam, kad tenkintų savo lytinį potraukį. Ir net jei valstybė įteisins homoseksualių asmenų partnerystę, ir net jei popiežius tai parems kaip teisingą socialinį sprendimą, iš to neatsiras joks etinis imperatyvas katalikui elgtis kitaip. Ir katalikams nereiktų čia savęs apgaudinėti.
Galiausiai, reikia atminti, kad tai, kas privaloma Bažnyčios nariams, neprivaloma ne Bažnyčios nariams.
Simple as that.