Kaip priminė Dominykas Vanhara, konservatoriai jau bandė savo patriarchui suteikti Respublikos Prezidento statusą, ir po kelių metų Konstitucinis Teismas jį panaikino.
Dar kartą lipama ant to grėblio. Neabejotinai, bus byla Konstituciniame Teisme dėl valstybės vadovo statuso suteikimo prof. V. Landsbergiui.
Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinio statuso įstatymo projektu siūloma nustatyti, jog
pirma, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, pagal 1990 m. kovo 11 d. patvirtintą Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą būdamas aukščiausiuoju Lietuvos Respublikos pareigūnu, nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1992 m. lapkričio 25 d. turėjo ir vykdė konstitucinius valstybės vadovo įgaliojimus.
antra, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas nuo 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.
O istorija sako kitaip. Kaip pastebėjo A. Širinskienė, perskaičiusi to meto galiojusius teisės aktus, Sąjūdžio dokumentus, nurodančius Laikinojo Pagrindinio įstatymo metmenis ir paaiškinančius jo normų tikruosius tikslus:
„Valstybės vadovo funkcijos pereinamuoju laikotarpiu paliekamos kolegialiam parlamento organui – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui“ (plg. 1990 m. sausio 26 d., „Atgimimas“, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rinkiminės programos projektas),
„Laikinojoje Konstitucijoje Prezidento funkcijas reikia pavesti kolegialiam organui – Aukščiausios Tarybos Prezidiumui“ (Sąjūdžio rinkimų programa)
Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 86 straipsnis nustatė, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas yra aukščiausias Lietuvos Respublikos pareigūnas ir atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautiniuose santykiuose.
Konfliktą būtų galima išspręsti labai paprastai: jei senolis pasakytų, jog jam to statuso nereikia, tai valdantieji neprieštarautų. Alas!