Iš seniai rašyto teksto, visai aktualu ir dabar, kalbant apie Stambulo konvencijos sąvoką „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“:
Toks lyties supratimas formavosi palaipsniui. Jo ištakos – XX a. VII dešimtmečio seksualinė revoliucija, atskyrusi vaisingumą nuo lytinio akto, o per tai – vyrą nuo tėvystės, o moterį – nuo motinystės. Nuo tada būti vyru nebūtinai reiškia būti tėvu, o būti moterimi – nebūtinai reiškia tapti motina. Iš to išsivysto mintis, jog vyriškumas ir moteriškumas yra tik socialiniai vaidmenys, o ne iš vyro ir moters prigimties ir jų skirtingumo kylančios savybės. Tačiau būti tėčiu ir mama reiškia ne tik atlikti socialinius vaidmenis, tai reiškia būti vyriškiu ir moteriške, t.y. realizuoti savo vyrišką ar moterišką prigimtį. Beje, jei vyriškumas ir moteriškumas ideologiškai nebūtų atskirtas nuo tėviškumo ir motiniškumo (funkcijų šeimoje), nebūtų painiavos ir kalbant apie vyriškumo ir moteriškumo raišką sociume. Tada būtų savaime aišku, kad būti vyru/tėvu ir moterimi/mama yra viena, o būti sociume ir atlikti tam tikrą funkciją (būti darželio auklėtoju ar sunkvežimio vairuotoju) yra visai kas kita. Viena yra prigimtinė vyro/moters raiška, kita jų raiška sociume, kuri nebūtinai yra susijusi su prigimtine raiška. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra.