Lankausi Alytuje su kinu. Klausiu: „Už ką balsuosit?“ „Už konservatorius“, – man atsako. „Kodėl?“, – klausiu. „Nes jie krikščionys“, – man atsako vienas. „Nes Landsbergis mums nepriklausomybę padovanojo“, – atsako kitas.
Tada suprantu, kad Lietuvos krikščionių demokratų partijos prisijungimas prie Tėvynės Sąjungos pastarąjai buvo didžiulis laimėjimas. Patys krikščionys demokratai sutirpo, o jų atsineštas politinis kapitalas liko.
Dėl Landsbergio sunkiau ginčytis. Tačiau skolos grąžinimas Landbergiui negali ir neturi būti argumentu balsuojant už visai kitus asmenis, nuo kurių sprendimų priklausys Europos ateitis ir Lietuvos likimas joje. O be to, kapitonas vienas laivo niekada neplukdo, kartais nepelnytai pamirštame jungas, kurie lipo į rėjas ir skleidė bures, kad nepriklausomybės laivas plauktų.
Šventai įtikėjusiems konservatorių neklaidingumo dogma pasakysiu Tikėjimo mokslo kongregacijos doktrininės notos „Dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime kai kurių klausimų“ žodžiais:
„Konkrečios politinės veiklos lygmeniu būtina pažymėti, kad kai kurie socialiniai sprendimai esti kontingentiški, kad neretai morališkai galimos skirtingos strategijos tai pačiai pamatinei vertybei įgyvendinti ar laiduoti, kad kai kuriuos pamatinius politinės teorijos principus įmanu aiškinti įvairiopai ir kad nemažai politinių problemų yra techniškai sudėtingos. Tai lemia, kad paprastai būna kelios partijos, kuriose katalikai gali aktyviai darbuotis siekdami – pirmiausia per atstovavimą parlamente – realizuoti savo teisę ir pareigą dalyvauti statydinant savo šalies visuomenę“.
Galiausiai, už savo balsavimą esame atskaitlingi Dievui, o ne Landsbergiui (kad ir kiek gero jis būtų Lietuvai padaręs). Tad perfrazuojant 1948 m. rinkimų šūkį, kurį išpopuliarino „Dono Kamilio“ autorius Giovannino Guareschi, balsavimo kabinoje Dievas tave mato, o Landsbergis – ne.
P.S. Iš vienos savo sekėjų gavęs pastabą dėl tokio sugretinimo („Turbūt supranti, kad šitos situacijos kaip diena nuo nakties skiriasi?“) autorius išskleidė ir savo prielaidas:
Pirma, tai yra paralelizmas. Aš lyginu du reiškinius ne pagal absoliutų jų identiškumą, bet pagal tam tikrų jų charakteristikų panašumą.
Antra, tai karikatūra, nupiešta 1948 m. Tuo metu Italijoje tam tikrai daliai gyventojų, ypač tiems, kurie dėl įvairių priežasčių simpatizavo komunizmui, Stalinas buvo asmuo, kuris nugalėjo Antrajame pasauliniame kare. Jo dėka buvo sunaikintas nacizmas ir įveiktas fašizmas. Šių piliečių akyse neabejotinai Stalino dėka Italija tapo nepriklausoma. Dauguma italų, simpatizavę Stalinui ir jo Sovietų Sąjungai pažinojo jį tik kaip asmenį, kuris nugalėjo Vokietiją ir vertino jį tik šiuo aspektu. Neabejoju, kad kai kam balsavimas už komunistus 1948 m. buvo skolos grąžinimas Stalinui ir partijai, kuri susiformavo Pasipriešinimo karo metu ir būtent per šią veiklą įgijo politinį svorį.
Be kitų dalykų, plakatas kviečia rinkimuose vadovautis savo sąžine, o nežiūrėti į Stalino ir jį garbinančios Italijos komunistų partijos nuopelnus.
O šiaip – kur jūsų humoro jausmas?