Tarptautinėje konferencijoje teko pristatinėti Vaiko teisių apsaugos sistemos reformos ydas. Nustebau, kai po pristatymo prie manęs priėjo keli Rytų Europos atstovai, sakydami, kad jie savo šalyse susidūrė su tomis pačiomis problemomis. Taigi „Šakalienės reforma“ buvo visai ne Šakalienės, o Europinio projekto dalis, kurio sraigteliu buvo ši politikė.
Apie tai, kaip ši „reforma“ palietė paprastų žmonių gyvenimus Serbijoje, kas yra institucinis smurtas, ir kaip yra piktnaudžiaujama sistemos suteikta galia, kokį bejėgiškumo jausmą išgyvena vaikus praradęs tėvas, kalba filmas „Tėvas“, kurį nuotoliniu būdu rodo Europos šalių kino forumas „Scanorama“
Jį galite rasti: https://kinas.scanorama.lt/film/tevas/
***
Krikščioniškas Kino Klubas
Naujosios kartos serbų režisieriaus Srdano Golubovic filmas „Tėvas“ (Otac, 2020) turėtų stipriai surezonuoti Lietuvoje, nes panašių istorijų apie nepagrįstai iš šeimos paimtus vaikus dar visai neseniai laikraščių puslapiuose skaitėme ne vieną. Šį realistinį pasakojimą apie institucinį smurtą, Serbijos atveju susijusį su piktnaudžiavimu sistema siekiant gauti asmeninės naudos, rekomenduočiau pasižiūrėti visiems vaiko teisių apsaugos sistemos specialistams. Bent jau todėl, kad pasižiūrėtų į reikalą iš kitos barikadų pusės ir pamatytų kokį bejėgiškumą patiria skurstančios šeimos tėvas, kai jo žmonos desperatiškas bandymas išsireikalauti nesumokėtą atlyginimą palaikomas smurtu prieš vaikus, jis pripažįstamas negalinčiu pasirūpinti vaikais ir jie yra atiduodami globėjui, kuriam tai yra pajamų šaltinis. Skurdas nėra nusikaltimas, lygiai taip pat skurdas nėra pagrindas paimti vaikus iš šeimos (tą sako ir Vaiko teisių konvencijos komentarai), tačiau filmo herojus to nežino, ir tai leidžia sistemą gerai žinantiems juo manipuliuoti. Filmo tour de force yra labai gerai savo aplinkoje (bet, deja, ne man) žinomas bosnių aktorius Goran Bogdan, kurio kelionė pėsčiomis į Belgradą skųstis ministrui primena amerikietiškąjį „mažas žmogus ieško teisybės“ naratyvą, matytą tokiuose filmuose kaip „Ponas Smitas vyksta į Vašingtoną“. Tačiau vietoj amerikietiškos demokratijos triumfo režisierius pasiūlo kur kas niūresnę ir šyktesnę vilties atžvilgiu istoriją apie sistemos suvedžiotą ir jos apviltą žmogų, kuris, finale gali pasikliauti tik savimi. Istorijos negadina pagardinimas ir subtilia satyra: tai ir ministras, netikintis, kad tokie dalykai vyksta jo darže (nieko neprimena?), ir ministro patarėjas, pasidarantis iš šios istorijos sau reklamą. Filmo pabaiga primena, kad šalis vis dar neseniai gyveno socialistiniame lageryje, kuriame bendrystė buvo primesta, o kaimynas į kaimyną žiūrėjo kaip vilkas į vilką.
