y-news.lt
Pasaulyje, kuriame gyvename, taikos nesimato, o Kūrinija, kurioje gyvename, dėl žmogau veiklos vis labiau „kenčia ir dejuoja“. Tačiau ar padės pakeisti pasaulį plintanti Gretos Thunberg vaikų revoliucija, mažos mergaitės, kuri privertusi tėvus pakeisti gyvenimo būdą („aš priverčiau mamą keisti karjerą“), mano, kad jai pavyks tą patį padaryti su visu pasauliu? Ar padės „Greenpeace“ ekoaktyvizmas, kuris, siekdamas pasiekti rezultatą čia ir dabar, neretai griebiasi partizaninės taktikos metodų? Ju blaiviai pagalvojus niekas, ar turtingas ar vargšas, nemėgsta būti žeminamas ar verčiamas, ką nors daryti jėga. Pasaulinio ekonomikos forumo, kasmet vykstančio Davose,,,,, įkūrėjas Klausas Schwabas mano, kad čia gali padėti tik dialogas, kalbėjimasis ir klausymasis. Bet prieš tai abi puses reikia susodinti prie stalo. Ar jam tai pavyksta, galite pamatyti Marcus Vetter dokumentinėje juostoje „Forumas“ („Das Forum“)
Pasaulio ekonomikos forumas vyksta nuo 1971 m. Pasaulio akyse tai pasaulio ekonomikos ir politikos galingųjų klubo susirinkimas, kuriame tarptautinių korporacijų atstovai naudojasi proga užmegzti ir stiprinti ryšius su politikais, o pastarieji vilioja juos investavimo jų šalyse galimybėmis. Vokiečio Marcus Vetter filmas leidžia pamatyti ne tik renginio užkulisius, bet ir renginio modus operandi, kurį bando paaiškinti forumo sumanytojas vokietis Klausas Schwabas. Režisieriaus kamera į ant stalo guldomus motyvus žvelgia jei ne įtariai, tai skeptiškai, kairiosios ideologijos paveikto žiūrovo žvilgsniu. Labai tikėtina, kad taip žvelgs ir dauguma filmo žiūrovų – intelektualai, kultūrininkai ar studentai – juk kairiosios idėjos labiausiai tarpsta būtent jų tarpe. Jei esate vienas iš jų – tai jus švabo iš Bavarijos, ekonomikos profesoriaus, knygos „Ketvirtoji industrinė revoliucija“ autoriaus, filantropo žodžiai vargu ar įtikins. Greičiau jūs pamatysite jame tik snobą, besipuikuojantį savimi ir pažintimis su pasaulio galingiausiaisiais. Bet jei taip ėmus ir pabandžius priimti jo žodžius „už gryną pinigą“ („on face value“), galima išgirsti kai ką naudingo.
Klausas Švabas pasakoja, kad sukurti šį forumą jį paskatino Vokietijos kanclerio Ludwig Erhard ekonominės idėjos. Ludwigas Erhardas buvo pirmuoju pokario Vokietijos ekonomikos ministru (1949–1963, o 1963–1966 m. ir Vokietijos kancleriu, pakeitęs poste K. Adenauerį). Kitaip tariant, staigus Vokietijos ekonominis atsigavimas po karo, vadinamas „Reino stebuklu“ (Wirtschaftswunder), buvo ne kieno nors kito, o jo rankų darbas. Ludwigas Erchardas, ekonomistas, dar 1944 m., skaičiuodamas Vokietijos vidaus skolą, įrodęs, kad Vokietija pralaimės karą, buvo socialiai orientuotos rinkos ekonomikos (soziale Marktwirtschaft) šalininkas. Jo sukurtu ekonomikos modeliu ir dabar remiasi Vokietija.
Ludwigas Erchardas iškėlė idėją, kurią vėliau plėtojo Klaus Schwab savo darbuose, kad moderni įmonė turi tarnauti ne tik įmonės savininkų (akcininkų), bet visų suinteresuotų šalių interesams (die Interessenten). Akivaizdu, kad įmonės, kurios modelis paremtas atsižvelgimu į įvairių suinteresuotųjų šalių interesus (multistakeholder enterprise), valdymas reikalauja socialinio dialogo. Būtent ši socialinio dialogo idėja ir yra Pasaulio ekonomikos forumo varomoji. „Jei mes nebejaustume dialogo poreikio, mes gyventume diktatūros sąlygomis, kur egzistuoja tik viena nuomonė. Tai reiškia, kad kalbėti ir leisti kitam kalbėti yra absoliučiai būtina, kad turėtume socialinė santarvę.“
Apie klausimą kodėl jis flirtuoja su abejotiną reputaciją turinčiais pasaulio ekonomikos ir politikos įtakingaisiais, Klausas sako: „Jei jūs būtumėte kunigas, jūs norėtumėte, kad visi nusidėjėliai ateitų sekmadienį į šv. Mišias. Jūs nepaliktumėte juos už durų.“ Todėl jo forume yra vietos visiems: ir Amazonės džiungles kertančios Brazilijos prezidentui Bolsonaro, ir musulmoniškos rohinjų etninės mažumos genocidu kaltinamo Mianmaro užsienio reikalų ministrei Aung San Suu Kyi. Tačiau jo tikslas nėra didžiuosius nusidėjėlius perauklėti: „Aš vengiu kalbėti apie „ugdymą“, aš kalbu apie atsakomybės parodymą (confront the responisbility). Mes norime, kad jie prisidėtų prie geresnio pasaulio.“
Klausą Švabą kai kas pavadins savotišku Don Kichotu, kurio metodai yra mažų mažiausiai pasenę. Tačiau blaiviai pamąstykime apie tai, kokį metodą mums siūlo pasaulis, kuriame dominuoja jaunimo spontaniškumas ir iniciatyva? Revoliucinį, pasireiškiantį arba „geltonųjų liemenių“ sukilimu, ar populistinių partijų atėjimu į valdžią. Klausas Švabas sako: „Revoliucija neturi būti dogmatinė, kurią veda grupė piktų žmonių. Aš tikiu sistemine revoliucija.“ Tuo jis primena senelį, kuris bandantį susikalbėti su nerimstančia anūke, kuriai atrodo, kad pasaulis dega ir tuoj tuoj sprogs, kaip toje lietuviškoje pasakoje „Dangus griūva“. O pats ją daro savo būdu („Aš tikiu, kad žmonės padarys bent mažą pažangą“).
Filme parodomi du projektai, kuriuos jo su žmona įkurta agentūra – Pasaulio ekonomikos Forumas – finansavo 2017–2018, kada buvo filmuojamas filmas. Pirmasis – Afrikoje, Ruandoje. Yra paskaičiuota, kad pasaulyje 5,8 mln. vaikų miršta dėl medikamentų stokos. Pasirodo, kad gerų kelių neturinčioje Afrikoje tai yra ne gamybos, o logistinė problema. Startuolių įkurta firma „Zipline“, pradėjo Ruandoje gabenti medikamentus kompiuteriu pilotuojamais dronais, bet susidūrė su savo veiklos įteisinimo problema. Klauso vadovaujama agentūra padėjo paruošti teisinę bazę, ir dabar dvylika kitų Afrikos šalių ketina perimti šią patirtį.
Kitas – Pietryčių Azijoje. Indonezijoje palmių aliejus yra pagrindinė eksporto šaka. Tačiau dėl ekstensyvaus žemės ūkio kenčia miškai. Laukai, kuriuose išgaunamas palmių aliejus apima 14 mln. akrų. Iš jų 47 proc. pramonės yra smulkiojo verslo rankose, tai sudaro 17,1 mln. žmonių. Dauguma jų gyvena žemiau skurdo ribos. Tad jei atsisakėte palmių aliejaus dėl to, kad nebūtų kertami miškai, visai gali būti, kad atėmėte duonos kąsnį iš kai kurių iš jų. O štai tarpininkaujant Klauso agentūrai Indonezijoje buvo pradėta ekologinio ūkininkavimo programa, dėl kurios miškų kirtimo procentas šalyje 2018 m. sumažėjo pirmą kartą nuo 2003 metų.
Apibendrinant galima paklausti, kodėl mums lengviau patikėti į teisingumą apeliuojančiais aktyvistų lozungais negu žmogumi, kuris suprasdamas ydingą žmogaus prigimtį, turi kantrybės ieškoti būdų, kaip jai pasireikšti gerąja prasme, yra dialogo meistras ir puikus derybininkas, gebantis susodinti prie vieno stalo net didžiausius priešus (pvz., J. Arafatą ir S. Peresą)? Dėl to, kad vilki smokingą ir pietauja su pasaulio galingaisiais ir važinėja limuzinu, o ne traukiniu, kaip Greta Thunberg?
Trumpai apie autorių: Ramūnas Aušrotas yra kino kritikas, laidos apie kiną „Kitas kadras“ radijo stotyje XFM vedėjas.