Yra labai blogai, kai spaudai įstatymą komentuoja ideologinės feministės arba nieko apie tai neišmanančios projektų vadovės (žr. ČIA).
Jos lemia nepamatuotas teisėkūrines iniciatyvas, kaip kad šiandien Seime pateikiamą Mediacijos įstatymo pataisą, kuria iš esmės ribojama asmenų laisvė susitarti ne teismo tvarka, jei jie abu to nori.
O kaip yra iš tikrųjų?
Pirma, nuo sausio 1 d. įsigaliosiantis Mediacijos įstatymas bus taikomas ne baudžiamajame procese, bet civiliniame ir administraciniame procese. Taigi, pirmoji JTO MTK ponia painioja mediaciją baudžiamajame procese su mediacija civiliniuose ginčuose. Jos mylima Stambulo konvencija kalba apie mediaciją baudžiamajame (smurto atveju), o ne civiliniame (santuokos nutraukimo) procese (beje, Stambulo konvencija nedraudžia šalims apsispręsti dėl mediacijos buvimo ar nebuvimo nacionalinėje teisėje. Bet tai visai kita tema).
Bet koks smurtas šeimoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Vadinasi, smurto šeimoje atveju bus baudžiamasis procesas. O mediacijos taikymo pagal Mediacijos įstatymą baudžiamojo proceso metu įstatymas nenumato.
Antra, Privaloma mediacija taikoma tik šeimos ginčams, nagrinėjamiems ginčo teisena. Kitais atvejais (vieno sutioktinio prašymu ar bendru sutarimu, privalomos mediacijos įstatymas nenustato).
Trečia, privaloma mediacija inicijuojama ne teismo sprendimu, bet a) bendru ginčo šalių sutarimu ir b) vienos ginčo šalies prašymu (ir tuo ji skiriasi nuo teismo iniciatyva nustatyto periodo sutuoktiniams susitaikyti pagal CK).
Ketvirta, kita pusė GALI NESUTIKTI:
„Jeigu per penkiolika darbo dienų nuo šio straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.“
Kitaip tariant, REIKIA NIEKO NEDARYTI IR PRIVALOMOS MEDIACIJOS ETAPO ĮGYVENDINIMO PAREIGA BUS ATLIKTA.
„Šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija.“
Penkta, ši norma nereiškia, kaip bando pasakyti pirmoji JTO MTK ponia, kad smurtautojas galės paduoti auką į teismą dėl mediacijos atsisakymo. Ši norma reiškia tai, kad ginčo šalis, įgyvendinusi įstatyminę pareigą, turi teisę keiptis į teismą dėl ginčo sprendimo ieškinio teisenos tvarka.
Taigi, įstatymu įvedama ne pareiga smurtautojui ir aukai kalbėtis, bet ikiteisminio ginčų nagrinėjimo GALIMYBĖ.
Šešta, teisminė mediacija apima teisę bet kada pasitraukti ir teisę bet kada vėl pradėti iš naujo.
Septinta, bet kokia mediacija vyksta kontroliuojamoje aplinkoje (šiuo atveju skyrybų byloje tokią aplinką privalo garantuoti teismas).
Galiausiai įstatymu yra įgyvendinama ES direktyva (2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (OL 2008 L 136, p. 3).
Tad kalbėti apie prieštaravimą Stambulo konvencijai yra absoliutus nonsensas.
Dėl šių priežasčių Mediacijos įstatymo keitimas yra perteklinis ir ribojantis asmenų galimybes civilinį ginčą spręsti taikiu būdu.
P.S. Gal pirmoji JTO MTK ponia norėtų lankyti civilinės šeimos teisės kursus? Priimčiau su nuolaida.