Paskutinis Marvel serijos filmas „Amžinieji“ („The Eternals“, 2021) yra išskirtinis kultūrinio imperializmo ir susireikšminimo pavyzdys. Jame vaizduojami Marvel superherojai, kurie istorijos bėgyje gelbsti žmoniją nuo siaubūnų deviantų. Ieškant paralelių, tai kriščioniškoje tradicijoje šią funkciją atliko angelai, kovojantys su pragaro jėgomis. Tačiau Marvel superherojai, kaip indikuoja ir jų vardai – Ajak, Sersi, Ikaris, Kingo, Sprite, Phastos, Makkari, Druig, – labiau panašūs į Graikų dievus, kurie buvo nemirtingi, bet jiems buvo būdingos žmonių savybės bei silpnybės. Dar daugiau – šie Marvel visatos superherojai priklauso ypatingai rasei (pastaba: taip oficialiai nurodoma, ne aš sugalvojau), kurią sudarantys asmenys, jei pasižiūrėjus iš arčiau, reprezentuoja skirtingus šiuolaikinės vakarų visuomenės, kurią sociologai jau turbūt pakrikštijo įvairovės visuomene, atstovus.
Toks yra superherojus Phastas, kuris turi galią valios jėga manipuliuoti materiją (suprask ir prigimtį). Filme jis yra juodaodis, gyvenantis santuokoje su vyru ir kartu su juo auginantis vaiką. Ankstesnuose Marvel filmuose jau buvo „gėjiškų užuominų“ (pvz. Keršytojuose: Pabaiga ar Loki TV seriale), tačiau dabar pirmą kartą kine, skirtame vaikams ir paaugliams, atsiranda personažas, kuris yra atvirai gėjus.
Dar daugiau, filme, kaip moteriškas personažas, pasirodo anksčiau vyru vaizduotas superherojus Sprite, kuris reprezentuoja transgender kultūros, siekiančios išeiti iš binarinio suvokimo apie lytį ribų. Jis filme apibūdindamas save jis naudoja moteriškus įvardžius, bet yra linkęs išreikšti vyrišku būdu (gender ideologijoje tai vadinama lyties raiška – gender expresion).
Taigi, filmas „Amžinieji“ jau atvirai išreiškia Vakarų Europai būdingą tapatybių politiką, ir labai sąmoningai, nors ir užslėpta forma, angažuojasi kultūrinei kovai su „priešiška“ kultūra. Tai akivaizdu iš jų priešininkų, jų nuo kurių jie siekia apsaugoti žmones, apibūdinimo. Deviantai yra siaubūnai, invazinė rūšis, kuri naikina žmones ir jų civilizaciją. Jų pavadinimas yra ne be užslėptos ironijos: deviant – anglų kalbos žodis, reiškia tiek nukrypimą nuo įprastų ar priimtinų socialinio ar seksualinio elgesio standartų, o taip pat žudikus, išrypėlius, kurių veiksmai išeina iš žmogaus supratimo ribų“. Suprask, tradiciniai lyčių vsitmenys ir prigimtį atitinkantį lyties raiška yra už normalumo ribų. Taip kinematografijos priemonėmis yra steigiamas naujasis normalumas.
Akivaizdu, kad filme, pasinaudojant meninėmis priemonėmis siekiama pasąmonės lygmenyje programuoti pasibjaurėjimą tradicinės šeimos ir lyties šalininkais. Panašiai kaip LR Seimo narys A. Navickas pavadino tradicinę šeimą smurto prieš moterį židiniu, taip šiame filme duodama suprasti, kad prigimtinius ryšius pripažįstantys asmenys yra žmonių bendruomenei pavojingi ir jai svetimi padarai.
Su šiuo filmu Holivudas žengia į naują jo paties skelbiamos naujosios pagonybės ir naujosios moralės etapą, kurį išreiškia transhumanistinis supratimas apie žmogų ir genderistinė pasaulėžiūra. Taip galutinai atsižegnojama nuo superherojų tradicijos pradininko – Supermeno figūros – pasaulėžiūrinio ir moralinio turinio. Priminsiu, kad Supermeno figūra atėjo į komiksus iš biblinio Samsono personažo, kine buvo įkrikščioninta, išvedant paralelę tarp jo ir Kristaus.
Supermenas amerikiečiams yra moralinis herojus, lemiantis ištisos kartos pasirinkimus, todėl genderistams taikinys per excellence. Kodėl, paaiškina toks pavyzdys. Kartą per radiją girdėjau apie JAV atliktą eksperimentą. Patalpoje buvo pastatyti du stalai: ant vieno padėta saldumynų, o ant kito obuolių. Vaikai galėjo paimti arba saldainį, arba obuolį. Tik ketvirtis tiriamųjų pasirinko obuolį. Tyrėjai susimąstė: kaip pagerinti rezultatus? Priešais stalus jie pastatė kartoninę Supermeno figūrą, o prie jos užrašą: „Ką rinktųsi Supermenas?“ Vaikų, kurie pasirinko obuolį, buvo jau daugiau negu pusė.
Įspūdingais vizualiniais kadrais praturtintas filmas (buvo daug filmuojama natūroje, visame pasaulyje) siužeto prasme kartais balansuoja ant banalumo ribos. Pvz. scenoje, kurioje įvaizduojama kaip Kortesas apiplėšia Inkų imperiją, vieną iš superherojų, Thena (Atėnės prototipas), kuri filme vaizduojama kaip baltoji ir blondinė, apima baltojo žmogaus pykčio priepuolis. Ją bando nuraminti kita superherojė, sakydama, kad „ją supranta, nes ji gavo mažai meilės“. Deja, nepavyksta.
Filmas „Amžinieji“ yra apraiška to, ką popiežius Pranciškus pavadino ideologine kolonizacija. Kuri, savo konceptu, yra velniškai imli, nes išnaudoja prigimtinę žmogaus charakteristiką, vaizduotę, apversdama aukštyn kojomis gera ir bloga, sukeisdama vietomis tuos, kurie tradiciškai kovoja už gėrį su tais, kurie paprastai kovoja už blogį. Šios kolonizacijos pirmuosius ženklus jau mačiau labai tarp vaikų populiariame filme „Ledo istorija“ („Frozen“), bet tada daug mano pažįstamų atsisakė tuo patikėti. Dabar tai matyti aiškiai. Liūdna, bet atėjo laikas saugoti nuo superherojų vaikus.
Pridėsiu, kad filmą režisavusi Chloe Zhao yra labai gera režisierė. Jos filmas apie traumą gavusį kaubojų „Išjodinėtojas“ („The Rider“, 2017) yra vienas subtiliausių filmų apie vyro kančią. Tačiau jos pasaulėžiūra, kurią ji deklaruoja su šiuo filmu, man yra nepriimtina.