Ramūnas Aušrotas yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys
Birželio 24 d. JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė istorinį sprendimą byloje Dobbs prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization (Dobbs). Socialiniuose tinkluose ir alternatyviojoje žiniasklaidoje, ypač priklausančioje radikaliai kairei, sklinda gandas, jog Aukščiausiasis teismas panaikino moterų teisę į abortą. Jį kartoja ir pagrindiniai Lietuvos žiniasklaidos kanalai. O kaip yra iš tikrųjų?
Iš tiesų JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo panaikintas 1973 m. byloje Roe prieš Wade (Roe vs. Wade) suformuotas precedentas, leidęs abortų šalininkams federaliniuose teismuose ginčyti valstijų įstatymus, kuriais yra ribojamas ar draudžiamas aborto atlikimas. Remiantis Roe prieš Wade išaiškinimu, jog valstijos savo įstatymais negali riboti nėštumo nutraukimo iki 24–28 nėštumo savaitės, t.y. iki to momento, kai negimęs vaisius tampa gyvybingas, o tai reiškia – gali savarankiškai išgyventi ne moters gimdoje, beveik penkiasdešimt metų JAV teismuose buvo sėkmingai ginčijami beveik visi valstijų priimti įstatymai, kuriais buvo siekiama nustatyti trumpesnį nėštumo nutraukimo atlikimo terminą.
Roe prieš Wade buvo kritikuojamas tiek teisinės, tiek medicininės argumentacijos požiūriu. „Mums nereikia spręsti sudėtingo klausimo, kada prasideda gyvybė. Kai medicinos, filosofijos ir teologijos specialistai nesugeba prieiti prie bendro sutarimo, teismai šiuo žmogaus žinių raidos etapu negali spėlioti“, 1973 m. sprendime parašė teismo nuomonės autorius teisėjas Harry’is Blackmunas. Švelniai tariant, keistas požiūris, nes visa abortų diskusija ir sukasi apie tai, kada atsiranda žmogus. Jei žmogaus embrionas yra tik vyriškų ir moteriškų ląstelių sankaupa, tai atsakymas į klausimą, ar galimas abortas yra vienoks, o jei kalbame apie du asmenis, tai atsakymas bus kitoks.
Turbūt į šį klausimą JAV Aukščiausiasis Teismas ir nenorėjo atsakyti. Užuot sukęs galvą, nuo kada prasideda žmogaus gyvybė ir kada ji teisine prasme laikytina asmeniu, teismas pasirinko tai, ką vėliau Europos Žmogaus teisių teismas pavadins „interesų balansu“. Vienoje pusėje pastatęs moters teises, o kitoje – valstybės pareigą įstatymais reguliuoti visuomeninius santykius ir užtikrinti kitų asmenų teises, jis šiuo klausimu amžiams supriešino moterį su valstybe. Kad ir koks būtų teismo sprendimas, bus juos nepatenkintų moterų, ir kalta dėl to bus valstybė.
Byla Roe prieš Wade konstitucinę teisę į abortą kildino iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančioje valdžiai savavališkai priimti sprendimus, kurie savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę“. Teismo išaiškinimu, ši pataisa apima asmens teisę į privatumą, kuri, savo ruožtu, apima ir moters teisę į abortą.
Teismas konstatavo, jog ši teisė nėra absoliuti, ir ją valstijos gali riboti, o kaip šio ribojimo išeities taškas buvo pasirinkta teismo procese išsakyta Planuotos tėvystės asociacijos pozicija, kuri skamba taip: „kol vaisius nėra gyvybingas, bet kokios jam suteiktos teisės yra suteikiamos nėščios moters sąskaita, paprasčiausiai todėl, kad vaisius negali išgyventi ne moters kūne.“ Taip buvo suformuotas „vaisiaus išgyvenamumo“ (viability) kriterijus, teismo nutartyje apibrėžtas kaip „tarpinis momentas, kai vaisius tampa … potencialiai pajėgus gyventi už motinos įsčių ribų, nors ir su dirbtine pagalba“ <...> „paprastai nustatomas maždaug septynių mėnesių (28 savaičių), bet gali būti ir anksčiau, net 24 savaičių“.
Sunku suprasti šio kriterijaus logiką, suvokiant, kad net ir normaliai gimęs kūdikis neišgyventų be kitų žmonių priežiūros. Lygiai taip pat sakyti, jog tavo teisių atsiradimas priklauso iš esmės nuo techninių sąlygų, tai iš esmės lygu pritarti nacistinės Vokietijos mąstymo logikai, jog galima naikinti asmenis, kurie visuomenėje yra per didelė našta (pvz., psichiniai ligoniai). Kaip ten bebūtų, remdamasis tokia logika, teismas suformuluoja labai rigidišką taisyklę, kurios esmė, jog pirmais dviem trimestrais valstijos nėštumo nutraukimo niekaip negali riboti, o štai – trečiajame trimestre – jau gali.
Per penkiasdešimt metų bylos Roe prieš Wade išaiškinimas paseno ir, visų pirma, mediciniškai. Išgyvenamumo kriterijų teismas nustatė remdamasis vaisiaus išgyvenimo tikimybe, kuri esant 24 vaisiaus savaitei medicinos praktikoje sudarė 50 proc. Šiuolaikinė medicina, visų pirma, dėl pažangos neonatologijoje, leidžia užtikrinti, jog sėkmingai gali išgyventi ir 22 (ar net 21) savaičių vaisius. Todėl 1992 m. byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Casey (Planned Parenthood vs Casey), JAV Aukščiausiasis teismas modifikavo rigidišką „išgyvenamumo“ standartą jį liberalizuodamas, t.y. atrišdamas nuo griežtos 28 savaičių ribos ir leisdamas jį valstijoms susieti su jų sveikatos priežiūros galimybėmis. Valstijų praktikoje nusistovėjo 21–22 savaičių terminas, kai kur dar vadinamas „400 gramų“ taisykle (paprastai tokio svorio būna šio amžiaus vaisius).
Beje, šią, išgyvenamumo taisyklę, taikomą nėštumo nutraukimui (tiesa, tik dėl medicininių indikacijų) siūloma nustatyti ir Lietuvoje, naujoje nėštumo nutraukimas tvarkoje. Nėštumo nutraukimo paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo projekto 34 p. numato, jog Nėštumo nutraukimas dėl medicininių indikacijų atliekamas iki 22 nėštumo savaičių (21 sav. ir 6 d.).
Byloje Roe prieš Wade buvo nustatytas absoliutus draudimas valstijoms riboti abortą pirmajame nėštumo trimestre. Šį absoliutų draudimą valstijos bandė apeiti įvairiais būdais, pvz. nustatydamos papildomas sąlygas moteriai, siekiančiai nėštumo nutraukimo. Galiausiai byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Casey JAV Aukščiausias teismas panaikino pirmo trimestro taisyklę, pripažindamas teisėtomis keturias iš penkių 1982 m. Pensilvanijos abortų kontrolės įstatymo nuostatas (pvz., reikalavimus dėl privalomo laukimo laikotarpio bei nepilnametės tėvų sutikimo prieš atliekant aborto procedūrą), tuo pačiu leisdamas valstijoms taikyti abortų apribojimus pirmąjį nėštumo trimestrą, jei jie iš esmės nepaneigia byloje Roe prieš Wade nustatyto standarto, ir moteriai, norinčiai nėštumo nutraukimo, neuždeda pernelyg didelės naštos. O štai Pensilvanijos įstatymo reikalavimą informuoti sutuoktinį apie būsimą nėštumo nutraukimą teismas palaikė pernelyg dideliu moters apsunkinimu, todėl šią įstatymo nuostatą pripažino prieštaraujančią Konstitucijai.
Byloje Roe prieš Wade nustatyta taisyklė, jog valstijos negali drausti abortų iki nėštumo laikotarpio, kai negimęs vaikas gali išgyventi ne gimdoje, buvo siekiama riboti ir federaliniu mastu. 2002 m. buvo priimtas Gimusių gyvų kūdikių apsaugos įstatymas (The Born–Alive Infants Protection Act, 2002), kuriuo užtikrinama, kad teisinės asmens, kūdikio ir vaiko sąvokos apimtų ir tuos, kurie gimė gyvi po persileidimo ar sukelto aborto, neatsižvelgiant į jų išsivystymą, gestacinį amžių ir tai, ar placenta ir bambagyslė vis dar neatskirtos nuo vaisiaus. Šis, G. Busho jaunesniojo inicijuotas įstatymas iš esmės uždraudė žudyti vaisių, užgimusį po dirbtinai sukelto persileidimo ar aborto ir turintį gyvybingumo požymių. Toks vaisius laikytinas naujagimiu (asmeniu) ir jam taikoma įstatyminė apsauga. 2003 m. priimtu dalinio gimdymo aborto draudimo įstatymu (Partial–Birth Abortion Ban Act) buvo uždrausta žudyti iš dalies užgimusį vaisių, t.y. kurio visa galvutė yra už motinos kūno ribų, o esant atbulai gimdymo eigai, bet kuri vaisiaus liemens dalis, esanti už bambos ribų, yra už motinos kūno ribų. Tokia praktika JAV egzistavo.
Praeitą dešimtmetį kelios valstijos, kurių įstatymo leidėjai pasisako už negimusios gyvybės apsaugą, priėmė taip vadinamuosius „širdies plakimo“ įstatymus (Heartbeat bill), pagal kuriuos abortai tampa neteisėti, kai tik galima aptikti embriono ar vaisiaus širdies plakimą. Embriono širdies veiklą dažnai galima aptikti atliekant transvaginalinį ultragarsinį tyrimą maždaug šeštą–septintą nėštumo savaitę (šaltinis: Angelija Valančiūtė. Vaiko prenatalinė raida), nors, kai naudojamas doplerinis vaisiaus monitorius, jis gali būti neaptinkamas ir iki 12 nėštumo savaitės.
2013 m. Šiaurės Dakota tapo pirmąja valstija, priėmusia širdies plakimo įstatymą, tačiau jau 2015 m. šis įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, remiantis bylos Roe prieš Wade precedentu. Nuo 2018 m. vienuolika valstijų pasiūlė širdies plakimo įstatymus, tačiau visų jų galiojimas buvo arba sustabdytas federaliniuose teismuose, arba įšaldytas įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais, ir kiekvieną kartą tuo pačiu precedentu ir jo išaiškinimu apie konstitucinę moters teisę į abortą.
Valstijų praktika parodė, kad Roe prieš Wade sprendimas funkcionuoja ne tiek kaip apsauga nuo visiško abortų draudimo, kiek kaip stagnacinis teismo precedentas, veikiantis tik į vieną pusę, t.y. leidžiantis plėsti aborto atlikimo apimtis, bet ribojantis valstijų galimybę nustatyti nėštumo nutraukimo ribojimus ir sąlygas net ir tais atvejais, kai tai yra pagrįsta.
Per visą šią politinę ir teisinę mėsmalę iki JAV Aukščiausiojo teismo prasibrovė byla iš Misisipės valstijos, kurioje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis abortus po 15 nėštumo savaičių, t.y. gerokai anksčiau negu leidžia „išgyvenamumo“ kriterijus. Abortų klinika padavė valstiją į teismą, siekdama, kad teismas panaikintų šį įstatymą. Žemesnės instancijos federaliniai teismai priėmė Misisipės valstijai nepalankų sprendimą, teigdami, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal Roe ir Casey bylų sprendimus. Aukščiausiasis Teismas šįkart sutiko nagrinėti apeliaciją dėl šių sprendimų ir taip gimė istorinis sprendimas, padėjęs tašką valstijų karuose federaliniuose teismuose.
Įdomu tai, kad JAV Aukščiausiasis Teismas neapsiribojo tik žemesnės instancijos teismų sprendimų panaikinimu, paliekant galioti Misisipės įstatymą. Taip siūlė teisėjas Johnas Roberts, parašęs atskirąją nuomonę, kurioje teigė, kad Misisipės įstatymas turėtų būti patvirtintas kaip konstitucinis (kitaip tariant, panaikinti Roe ir Casey bylose nustatytą „išgyvenamumo“ standartą).Tačiau Roberts teigė, kad nebūtina panaikinti pagrindinę Roe ir Casey bylų nuostatą, kad egzistuoja konstitucinė teisė į abortą, bent jau ankstyvose nėštumo stadijose. Kitaip tariant, jis siūlė nustatyti naują nėštumo nutraukimo standartą.
Tačiau nė vienas kitas teisėjas, nei iš konservatyviosios, nei iš liberaliosios pusės, nepritarė jo pozicijai. Tačiau kalbant apie šią bylą, yra teisinga įvardinti, kad JAV Aukščiausiojo Teismo balsai pasiskirstė ne 5–4, bet 5–1–3.
JAV Aukščiausiojo Teismo dauguma konstatavo, jog JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą. Pirmiausia jie konstatavo, jog tokia teisė Konstitucijos tekste tiesiogiai (expresis verbis) nėra įvardinta. Kaip jau minėta, byla Roe prieš Wade konstitucinę teisę į abortą išvedė iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančioje valdžiai savavališkai priimti sprendimus, kurie savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę“. Teismo išaiškinimu, ši pataisa apima asmens teisę į privatumą, kuri, savo ruožtu, apima ir moters teisę į abortą.
Aukščiausiojo teismo nuomone, tai buvo neteisingas JAV Konstitucijos teksto perskaitymas. JAV Konstitucija, kaip ir Lietuvos, remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių teisių konceptu, kuris, be kitų dalykų reiškia, kad žmogaus teisės nėra visuomenės susitarimo, bet prigimtinio įstatymo dalykas. Žmogaus teisės yra tokios, kokios yra ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Būtent todėl, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Ir taip pat tai reiškia, kad niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra. Kaip nėra teisės į vienos lyties asmenų santuoką ir šeimą, kaip nėra teisės į mirtį, taip ir nėra teisės į abortą. Vienas iš Aukščiausiojo teisimo teisėjų, palaikiusių daugumos sprendimą savo atskirojoje nuomonėje netgi pabrėžė, kad tokiu pačiu būdu turėtų būti pripažinti kaip negaliojantys ir kiti JAV Aukščiausiojo Teismo suformuoti precedentai. Pavyzdžiui, Obergefell v. Hodges, nustatęs teisę į vienos lyties asmenų santuokas.
Reikia pastebėti, jog keturioliktoje JAV konstitucijos pataisoje nustatyta teisingo proceso taisyklė, ribojanti valstybės diskrecijos teisę, ne atsitiktinai nurodo tris subjektines teises (asmens gyvybė, laisvė ir nuosavybė). Šios subjektinės teisės atėjo į JAV Konstituciją iš JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776) preambulės, kurioje rašoma taip: „Mes laikome, kad šios tiesos yra savaime suprantamos, kad visi žmonės yra sutverti lygūs, kad jie yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, kad tarp jų yra gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas“.
Kitaip tariant, JAV Nepriklausomybės deklaracija aiškiai pabrėžia, jog tos teisės, kurias mes vadiname prigimtinėmis, nėra žmogaus išgalvojimo ir (ar) visuomenės susitarimo dalykas. Vadinamąjį visuomeninį kontraktą JAV Nepriklausomybės deklaracija supranta ne susitarimą dėl teisių (ir jų turinio), bet kaip žmonių sutikimą būti valdomiems, kad būtų apsaugotos prigimtinės teisės. Kitaip tariant, valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti jų turinio arba jį plėsti išeinant iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis. O tai iš esmės ir buvo padaryta Roe prieš Wade byloje.
Kitaip tariant, JAV Aukščiausiasis teismas, pripažinęs, kad JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą, iš esmės laikydamasis JAV konstitucijos dvasios, pasakė, kad 1973 m. byloje Roe prieš Wade JAV Aukščiausiasis teismas tokią teisę paprasčiausiai… išsigalvojo.
Manantiems, kad tai yra kažkoks vienetinis precedentas, specifiškas tik JAV, ir susijęs su Aukščiausiojo teismo teisėjų skyrimo procedūra, pasakysiu, kad ir Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimus, kurie remiasi prigimtinių žmogaus teisių konceptu. Vienas iš įsimintiniausių, mano nuomone, yra byla Pretty prieš Jungtinę Karalystę (Pretty vs. JK, 2002), kurioje EŽTT įvardino, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija numato tik teisę į gyvybę, bet nenumato teisės į mirtį.
Būtina pažymėti, jog šis JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas nei padaro abortų Jungtinėse Valstijose neteisėtų, nei atima iš moterų teises. Jis reiškia tai, kad JAV Aukščiausiasis teismas, neradęs teisei į abortą konstitucinio pagrindo, grąžino šį klausimą iš federalinio į valstijų lygmenį. Dabar kiekviena iš penkiasdešimties valstijų gali laisvai priimti savo politiką dėl abortų įprastu demokratiniu teisėkūros procesu, nesikišant federaliniams teismams. Valstijų praktika gali būti įvairi, teoriškai gali būti pasirinktas nereguliavimo, legalizavimo arba draudimo modelis. Tiek legalizavimo, tiek draudimo modelis nereiškia nei absoliučios teisės į abortą pripažinimo, nei absoliutaus abortų draudimo.
Kitaip tariant, po šio sprendimo Jungtinėse Valstijose bus priimta daugybė skirtingų abortų įstatymų. Kiekvienoje valstijoje procesas priklausys ir nuo to, kokia yra klausimo padėtis. Kai kuriose valstijose vis dar galioja abortų draudimai ar apribojimai, kurie buvo priimti dar iki 1973 m. bylos Roe prieš Wade. Po sprendimo šioje byloje šios valstijos negalėjo vykdyti šių įstatymų. Dabar, kai Roe sprendimas panaikintas, jos gali vėl pradėti juos vykdyti.
Kitos valstijos priėmė vadinamuosius sąlyginius įstatymus (trigger law), kuriais draudžiami ar ribojami abortai ir kurių įsigaliojimas buvo susietas sąlyga, jog jie įsigalioja panaikinus sprendimą Roe prieš Wade. Taip parašyti įstatymai neleido jų užginčyti teisme. Dabar šie įstatymai gali įsigalioti. Tuoj po sprendimo paskelbimo Misūris, Kentukis, Pietų Dakota, Aidahas, Arkanzasas, Luiziana jau paskelbė, kad įsigalioja anksčiau jų priimti gyvybės apsaugos įstatymai, Teksase toks įstatymas įsigalios po mėnesio. Daugumoje valstijų įstatymai numato nėštumo nutraukimo galimybę pavojaus moters sveikatai atveju, Aidaho valstija leis abortus ir incesto ar išprievartavimo atveju.
Kitose valstijose priimti naujesni abortus ribojantys įstatymai, kurie nebuvo įgyvendinti dėl teismo nutarčių. Dabar šie įstatymai taip pat gali įsigalioti. Pietų Karolinos generalinis prokuroras jau kreipėsi į teismą, kad pripažintų teisėtu abortus draudžiantį valstijos įstatymą, kurio galiojimas anksčiau ir buvo sustabdytas teismo sprendimu.
Kai kuriose valstijose, kurių įstatymų leidėjai pasisako už gyvybę, anksčiau buvo priimti tik nedideli apribojimai (pavyzdžiui, Misisipės 15 savaičių abortų draudimas, kurį Teismas patvirtino). Dabar, kai Aukščiausiasis Teismas pasakė, kad konstitucinės teisės į abortą nėra, jos gali nuspręsti priimti dar griežtesnius įstatymus.
Kita vertus, liberalesnės valstijos gali nuspręsti priimti politiką, kuria būtų ginama „teisė“ į abortą pagal valstijos įstatymus arba konstituciją. Tokį pareiškimą jau padarė Vakarų kranto valstijos (Kalifornijos, Oregono ir Vašingtono) o Masačiusetso gubernatorius jau pasirašė įsakymą dėl aborto paslaugos užtikrinimo valstijoje.
Iš esmės JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas bylinėjimąsi dėl abortų legalumo perkėlė į federalinio į valstijų į lygmenį. Konstatavimas, kad abortas nėra konstitucinė teisė bus svarbi implikacija valstijų senatams svarstant konstitucijos keitimo, o valstijų teismams – tokių pakeitimų teisėtumo klausimus. Ir, tikėtina, abortų ribojimo, o ne jų plėtimo prasme.
JAV Aukščiausiojo teismo ištarmė, jog nėra konstitucinės teisės į abortą neuždraudžia moters teisės rinktis (abortą norinčios leisti valstijos ir toliau jį leis, o jį norinčios riboti – ribos), tačiau jis leidžia tvirtinti, jog negalima įpareigoti valstybę juos teikti. Kitaip tariant, jei nėra teisės, nėra ir pareigos (no right – no duty). Praktikoje tai reiškia jog valstijos neturi pareigos juos finansuoti mokesčių mokėtojų lėšomis ir neprivalo įpareigoti medikus (sveikatos priežiūros įstaigas) teikti aborto paslaugas. Tokiu būdu gali būti užtikrinama krikščionių, nenorinčių, jog iš jų mokesčių būtų finansuojami abortai, bei Hipokrato priesaiką gerbiančių medikų sąžinės prieštaravimo teisė.
Taip pat pasibaigs finansinis spaudimas Katalikų Bažnyčios įsteigtoms sveikatos priežiūros įstaigoms atlikti abortus (pagal schemą federalinis finansavimas mainais į abortus), prasidėjęs prie B. Obamos ir sustiprėjęs prie J. Bideno.
JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas bus dar ilgai analizuojamas teisės vadovėliuose. Tačiau žvelgiant į precedentus, kuris buvo panaikinti (visų pirma, Roe prieš Wade), akivaizdu, kad joje išdėstyti argumentai akivaizdžiai paseno. Sunku suprasti tiek teismo abejones dėl žmogaus gyvybės pradžios, kaip ir jo atsisakymą kelti šį klausimą. Netgi ir religiniai įsitikinimai, kad ir kokie būtų rigidiški, šiuo klausimu kito. Krikščionybė, vadovaudamasi aristoteline laipsniško sielos vystymosi teorija bei talmudine interpretacija, ilgą laiką teigė, jog žmogaus asmens (ne gyvybės) pradžia yra tada, kai siela yra animuojama, t.y. keturiasdešimtą dieną po apvaisinimo (tokios nuostatos JAV žydai laikosi ir iki šiol).
Šiuolaikinė genetika ir embriologija patvirtina, kad buvo teisus Hipokratas, teigęs, jog žmogus prasideda nuo apvaisinimo momento. Jei jau Katalikų Bažnyčia pripažino, jog mokslas rodo, kad nauja gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, tai juo labiau šį faktą pripažinti turėtų ir mokslu tikinti valstybė bei jos teismai. Praktinės to implikacijos – tai jau atskiros analizės reikalaujantis klausimas.
Pabaigai norisi pacituoti vieną jauną ir protingą merginą, kuri kažkada man pasakė: „ne visa, ką gali norėti, yra valia turėti“. Panašiai sako ir šv. Paulius: „Viskas valia, bet ne viskas galima.“ Būtų gerai, kad ši taisyklė būtų žmonių elgesį apsprendžianti vidinė nuostata, o ne jų elgesį įsakanti norma, dėl kurios nustatymo ar panaikinimo ir vyksta pasaulėžiūros karai.