Kaip atrodo hipsterinė politika?
Istorinės sąmonės vakuumas, reikalo išmanymas, paremtas socialiniuose tinkluose skelbiamais subjektyviais pareiškimais ir deklaracijomis, pora viešojoje erdvėje pasigautų svarbių (sic!) faktų, iš kurių susidaroma „objektyvi“ nuomonė, hiperbolizuotas teisingumo jausmas. O šalia viso to: madinga barzdelė ir agresyvus tonas.
Šią hipsterinę politiką vakar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdyje reprezentavo Vaidotas Ilgius, istoriją baigęs ir istoriku netapęs politikas, priklausantis Laisvės partijos frakcijai, jos vardu kvietęs balsuoti už K. Škirpos alėjos pervardinimą.
Kaip atskleidė K. Škirpos alėjos pervardinimo affaire, šiai hipsterinei politikai, kurią išpažįsta Laisvės partija, yra būdingas autentiškų (t.y. krikščioniškų) vertybių hiperbolizavimas ir iškreipimas (Paryžiaus deklaracija), šiuo atveju pasireiškęs perdėtu teisingumo jausmu, reikalavusiu nubausti asmenį neįrodžius jo kaltės.
Negana to, jai būdingas krikščioniškųjų šaknų (tapatybės) pamiršimas/jos išsižadėjimas. Be kitų Ilgiaus bendražygių (kurių nepažįstu), už K. Škirpos alėjos pervardinimą balsavo ir Gediminas Jaunius, Jo Ekscelencijos Kauno arkivyskupo emerito Sigitas Tamkevičius globotinis, buvęs jėzuitų naujokyne, dirbęs „Katalikų televizijoje“, prie Kubiliaus sukiojęsis konservatorių partijoje, o dar visai neseniai per „Marijos radiją“ vedęs laidą „Pašaukė mane“.
Trečias bruožas, kuris būdingas šiai hipsterinei politikai, yra politinė tapatybė, kurią apibūdino Europos intelektualai vadinamojoje Paryžiaus deklaracijoje (ČIA). Jos šerdimi yra progreso idėja, nesurišta su jokiu įsipareigojimu jokiai klasikinei politinei tapatybei (konservatizmui, socialdemokratijai ar klasikiniam liberalizmui), o tai reiškia – ir jokiam konkrečiam moraliniam ar etiniam kodeksui.
Paryžiaus deklaracija labai taikliai nusako šios politinės jėgos esmę: „Su pasitenkinimu disponuodama vienpusėmis mūsų istorijos karikatūromis, ši klaidingoji Europa yra nepalaužiamai priešiška savo praeičiai. Jos propaguotojai yra savanoriški našlaičiai, besivadovaujantys prielaida, jog būti našlaičiu – būti benamiu – yra kilniadvasiškas pasiekimas. Tokiu būdu klaidingoji Europa aukština save kaip universalios bendruomenės pirmtakę, kuri iš tiesų nėra nei universali, nei apskritai bendruomenė.“
Kaip taikliai pastebėjo istorikė Rasa Čepaitienė, šiuo konkrečiu atveju jai būdingas padlaižiavimas oficialiai ES viršūnių politikai, kurios propaguojamas „beapeliacinis „kovos su fašizmu“ ir ir „Aušvicui – ne!“ naratyvas nelinkęs matyti pustonių ir niuansų sudėtingoje tarp dviejų totalitarizmų atsidūrusios tautinių Vidurio Rytų Europos valstybių istorijoje“.
Ši politinė jėga ketina dalyvauti 2020 m. rinkimuose į LR Seimą. Neabejoju, kad jei ji (neduok Dieve) ten pateks, ši hipsterinė politika ten atsiskleis visu gražumu.